„Man adaptacija nėra labai sudėtinga, nes tie metai, kurie važiuoti su automobiliu, vis tiek suformuoja bendrą suvokimą, sukibimą. Pojūčiai, gebėjimai labai gelbėja, nes sunkvežimis inertiškesnis.
Na, o visumoje, pats važiavimas turi daug panašumų. Manau, kad didelius skirtumus galima greitai „suvalgyti“, – įspūdžiais iš to ką suprato sėdęs prie lenktyninio sunkvežimio su tv3.lt portalu dalijosi V. Žala.
37-erių V. Žala pirmą kartą Dakaro ralio duonos atsikando dar 2016-aisiais, kai į sunkiausias pasaulio lenktynes nėrė kartu su šturmanu Sauliumi Jurgelėnu.
Deja, nei tąmet, nei 2017 m. jiems nepavyko finišuoti dėl mechaninių problemų.
Nepavyko V. Žalai Dakare dėl automobilio gedimų finišuoti ir 2021 bei 2023 m., kai jo šturmanu jau buvo portugalas Paulo Fiuza.
Tiesa, su tuo pačiu P. Fiuza, V. Žala labai sėkmingai pasirodė 2022-ųjų Dakare, kur visureigių klasėje buvo 11-as.
P. Fiuza V. Žalai naviguos ir 2025 m. Dakare. Na, o kadangi sunkvežimių klasėje kabinoje sėdi jau ne du, o trys komandos nariai, prie jų dar jungsis ir mechanikas olandas – Maxas van Grolas.
„Mūsų mechanikas labai smagus vyrukas, malonus, paslaugus. Jis kiek jaunesnis, tad į mus su Paulo žiūri su pagarba ir tas mums padeda išlaikyti labai gerą atmosferą, nors tik pirmos varžybos kartu laukia.
Na, o kalbant apie Paulo, tai jam nebuvo staigmena, kad važiuosime sunkvežimiu. Mes jau pernai testavome sunkvežimį, svarstėme tą galimybę. Tad jis greitai sutiko. Vienas klausimas – ir iškart atsakymas. Aš net sudvejojau, sakiau jam – o tu nenori pagalvoti? Juk visai kita kategorija. Na, bet jis jokių abejonių nereiškė. Iškart sutiko“, – šypsojosi su tv3.lt portalu bendravęs V. Žala.
Apie tai, su kokias pokyčiais tenka susidurti sėdus prie sunkvežimio vairo, kuo skiriasi lenktynės automobiliu ir sunkvežimiu, kokia bus trečiojo komandos nario funkcija ir kokie tikslai Dakare – tv3.lt interviu su V. Žala.
Pasiruošimas Dakarui
Tai bus jau Dešimtasis Dakaras Jums, viską jau puikiai žinote ir pažįstate. Kaip vyksta pasiruošimas, kokie baigiamieji darbai?
Mano pasiruošimas pastaruosius trejus metus pasikeitė, kuomet perėjau į formatą, kai važiuoji su kitomis komandomis ir nuomoji techniką. Tai reiškia, kad iš techninės pusės lieka nedaug, tik vairavimo pasiruošimas, o jis atsiremia į finansines galimybes. Taigi, turėjome tris dienas testams ir tiek.
Na, o kita dalis – fizinis pasiruošimas. Jis vyksta kiaurus metus. Daug dėmesio tam skiriu, kiek leidžia galimybės derinti su kitais įsipareigojimas.
Dabar juk ir kategorija, perėjus į sunkvežimius labiau fiziška, lyginant su automobiliu. Automobiliuose fiziškumas padeda važiuoti greitai, bet norint pravažiuoti Dakarą, tai turbūt nėra esminis momentas. Tuo tarpu su sunkvežimiu fiziškumas jau tampa privalomas tam tikrame lygyje, nes gali neatlaikyti kai kurių kilometrų. Ne veltui ir vairas sunkvežimio didesnis.
Kokie dar esminiai skirtumai be fiziškumo vairuojant sunkvežimį?
Fiziškumas, ko gero didžiausias skirtumas. Ironiškai palyginant, automobilį gali vairuoti su dviem pirštais, na o čia – fizinis darbas (juokiasi).
Sunkvežimis yra aukštesnė transporto priemonė, sunkesnis svorio centras. Na, bet man adaptacija nėra labai sudėtinga, nes tie metai, kurie važiuoti su automobiliu, vis tiek suformuoja bendrą suvokimą, sukibimą. Pojūčiai, gebėjimai labai gelbėja, nes sunkvežimis inertiškesnis. Manau, kad apskritai didelius skirtumus galima greitai „suvalgyti“.
Na ir, ko gero, išvažiavus į kopas ir upių vagas pajunti didelį skirtumą, kadangi užkelti didelę sunkvežimio masę ant kiekvienos kopos yra sunkiau.
Ir jeigu automobiliu įklimpsi bekildamas į kopą šonu, kapstytis bus nesmagu, bet išsikapstysi, o su sunkvežimiu jau gali apvirsti.
Upių vagose sunkvežimio privalumas tas, kad jis turi didelius ratus ir galimybes geriau sugerti smūgius. Ten jautiesi pranašesnis prieš automobilių kategoriją.
Aišku, persistengti nereikėtų, nes jeigu ratą automobiliui keiti dvi minutes, tai čia jau gresia 6-7 minutės. Fiziškai daug jėgų gali išeikvoti.
Laiko apsiprasti prie lenktyninio sunkvežimio kaip ir pakako?
Turėjome minimalią adaptaciją. Ir svarbu, kad adaptaciją pasidarėme Maroke, prie tokių sąlygų, kurias turėsime ir Dakare. Lietuvoje jeigu važiuotume būtų kitaip.
Faktas, kad norėtųsi daugiau, bet viskas atsiremia į finansines galimybes. Pasiskaičiavau, pravažiavau kažkiek ir manau, kad tam formatui, kurį esame suplanavę dabar, užtenka.
Su jumis kartu važiuos jau gerai pažįstamas Šturmanas portugalas Paulo Fiuza. Na, o kadangi sunkvežimiuose kartu važiuoja ir mechanikas, tai prisijungė „Team De Rooy“ komandos narys olandas Maxas van Grolas. Kaip chemija tarp komandos narių?
Viskas puikiai. Suprantame, kad chemija yra labai svarbi kabinoje, nes daug valandų praleidi ribotoje erdvėje ir dvi savaites iš eilės. Jei yra kibirkščių, jos greitai gali užsidegti į didelį laužą.
Mūsų mechanikas labai smagus vyrukas, malonus, paslaugus. Jis kiek jaunesnis, tad į mus su Paulo žiūri su pagarba ir tas mums padeda išlaikyti labai gerą atmosferą, nors tik pirmos varžybos kartu laukia.
Kiek turėjome bendrų reikalų, testų, tai viskas veikia nepriekaištingai. Tas mūsų gebėjimas važiuoti kartu geras, viskas praeis sklandžiai.
O kaip, pavyzdžiui, reagavo P. Fiuza, kai pasakėte – vairuosiu šį kart sunkvežimį?
Jam nebuvo tai staigmena, nes mes jau pernai testavome sunkvežimį, svarstėme tą galimybę. Tad jis greitai sutiko. Vienas klausimas – ir iškart atsakymas.
Aš net sudvejojau, sakiau jam – o tu nenori pagalvoti? Juk visai kita kategorija. Na, bet jis jokių abejonių nereiškė. Iškart sutiko.
Tai skambėjo kaip padrąsinimas, nes pats Paulo yra tas šturmanas, kuris jau yra finišavęs ant podiumo Dakare. Jį per dieną paimtų bet kuri didelė komanda, nes jis turi paklausą.
Sutikimas iš jo pusės tikrai buvo kaip motyvacija. Per paėjusius Dakarus nesam susipykę, tad esame tvirtas kumštis.
Prakalbo ir apie tikslus Dakare
Įdomu tai, kad bus pilotas, šturmanas ir mechanikas, kuris bus atsakingas už padangų slėgio ir temperatūros valdymą. Paaiškinkite, kuo tai yra labai svarbus aspektas?
Tai yra niuansas svarbus būtent sunkvežimių kategorijoje.
Visureigių klasėje, pavyzdžiui, padanga gali užkaisti, jos slėgis pakilti, bet vienintelis trūkumas, sukibimo praradimas ir pan. Tai didelių sunkumų nesukelia.
Tuo tarpu sunkvežimių kategorijoje jeigu temperatūra pakyla virš kritinės normos, padanga tiesiog pradeda luptis ir tada jau tenka stoti keisti padangą, o kai ji įkaitusi dar nėra lengva tą padaryti.
Tad slėgio reguliavimas labai padeda. Kuo labiau padanga kaista, tuo labiau reikia slėgį kelti.
Mechaniko užduotis bus labai svarbi, nes viena vertus reikia būti labai budriam, o taip pat numatyti ir į priekį, nes slėgio pakeitimas užtrunka kelias minutes, o per jas gali daug nutikti.
Kokie tikslai? Turbūt tikrai ne turistauti vykstate?
Tikrai ne turistauti važiuojame. Kategorija pakeista, kad galėtume pakonkuruoti. Aišku, tempą matysime tik pirmuose keliuose greičio ruožuose, bet tikrai nėra tikslas tik užsidėti varnelę.
Kasmet lietuvių dalyvaujančių Dakare skaičius vis paauga. Kaip manote, kokios to priežastys? Ar gali būti viena iš tokių, kad jis dabar vyksta kur kas arčiau?
Kadangi tai yra renginys, kuris sutraukia didelę žiūrovų auditoriją, tai natūralu, kad tai tampa ir dalyviams magnetu. Visi nori pabūti šio proceso dalimi. Natūralus procesas ir sakyčiau, kad mums tiesiog pasisekė, kad turime auditorijos dėmesį ir Lietuvoje.
Manau, kad bet kurioje sporto šakoje yra panašių pavyzdžių, kai sportininkai gerai pasirodo ir tada populiarėjimas prasideda.
Kokį palinkėjimą turėtumėte Dakaro ralio sirgaliams?
Linkiu tiesiog nepraleisti 2025 m. Dakaro, kadangi jis bus pilnas dramos netikėtumų ir sudėtingų momentų. Jeigu pažadama, kad trasa bus nelengva, tai drama garantuota. Na, o auditorijai tas ir yra svarbu.
Daugiau Dakaro ralio 2025 naujienų – atskirame polapyje.
