Dakaro virusą į Lietuvą atvežė klasikinio ralio meistras Romualdas Beresnevičius. 1995 m. Dakaro ralyje jis startavo motociklu „Honda Africa Twin“. Deja, bet japoniško motociklo rėmas sugebėjo atlaikyti tik keletą pirmųjų maratono etapų.
Po trejeto metų kaunietis, drauge su šturmanu Arūnu Šalkausku dar kartą siekė įveikti Dakarą su „Toyota“ visureigiu, tačiau senuko turbokompresorius užsilenkė jau lenktynių prologo metu.
Lietuviška trispalvė Dakaro ralyje pirmą kartą buvo iškelta 2000-aisiais. Tuomet visą Dakaro ralio trasą R. Beresnevičiui pavyko įveikti padedant šturmano pareigas ėjusiam Arūnui Lekavičiui. Tąkart mūsiškių ekipažas, važiavęs su „Toyota BJ 71 Land Cruiser“, liko priešpaskutinis iš 95-ių finišavusių.
Vėliau A. Lekavičius Dakarą šturmavo dar trejetą kartų ir porą kartų parsivežė medalius su beduino atvaizdu, bylojančius apie išlaikytą egzaminą.
Užsispyrimas – išskirtinis bruožas
Šiandien dažnas Dakaro ralio dalyvis į jį vyksta išsikėlę tam tikrus tikslus, tačiau teisybės dėlei, anuomet dalis lietuviškų komandų į Dakarą vykdavo kaip į nuotykį, neturėdami net teorinių galimybių mesti iššūkio lyderiams.
R. Beresnevičius pasakodamas apie savo potyrius Dakaro ralyje pabrėžė, kad fizinis krūvis maratone būdavo gniuždantis: per dieną bekele tekdavo įveikti atstumą, panašų į skiriantį Vilnių ir Berlyną, o pasiekus ralio Bivaką tekdavo savomis jėgom remontuoti visureigį, miegui paliekant vos keletą valandų.
Analogišką kelią pasirinko 2003-aisiais į Dakarą susiruošę Antanas Juknevičius su Aurelijum Petraičiu už 5 000 JAV dolerių iš R. Beresnevičiaus įsigiję senutėlį visureigį, tačiau šis pirkinys pasirodė nesėkmingas.
Lietuvių ekipažas prieš pat startą sužinojo apie egzistuojantį apribojimą – Dakaro ralyje galima startuoti ne senesne nei 10 metų mašina. Lietuviams tai reiškė, kad jų įsigytas 1987 metų laidos „Toyota Land Cruiser“ buvo mažiausiai šešeriais metais per senas.
Antanas prisipažino, kad neturėdami kur dėtis jie sugebėjo įkalbėti anuometinėje kelių policijoje dirbusius pažįstamus, kad šie išduotų naujus visureigio registracijos dokumentus su įrašu, esą jis pagamintas devyneriais metais vėliau. Tokius popierius pamatę Dakaro techninės komisijos pareigūnai išsprogdino akis – kaip lietuviai gali startuoti su 1996-aisiais, jei toks modelis buvo gaminamas tik iki 1989-ųjų?
Tačiau ir tai dar ne viskas. Debiutiniame žygyje Antano ir Aurelijaus ekipažą išgelbėjo „KAMAZ Master“ komanda, kurios nariai nuo sovietų ralio rinktinės laikų palaikė bičiuliškus santykius su lietuvių sportininkais, todėl atsiliepė į devyniskart SSRS ralio čempiono Eugenijaus Tumalevičiaus prašymą padėti jo bičiuliams.
Taip rusų serviso sunkvežimyje atsirado maždaug 300 kilogramų atsarginių detalių, jie paskolino įrankių, o kai klimpdami Sacharos smėlynuose ir savo pačių klaidose mūsiškiai paryčiais pasiekdavo Bivaką – iš pagarbos mūsiškių užsispyrimui padėdavo prikelti senutėlaitį visureigį iš „beveik mirusių“.
Nekreipė dėmesio į kitus
Didžiulę patirtį Dakare sukaupusių lenktynininkų šiandien tikrai netrūksta, tačiau Gintas Petrus galėtų būti ryškia išimtimi. Jis, drauge su pirmąja nutrūktgalvių lietuvių banga, dar 2002 metais užsimojo įveikti Dakaro ralio maratoną. Jeigu dar to nebūtų gana – jis tai darė bemaž kasmet, o oficialiam Dakarui persikėlus per Atlantą – reguliariai startavo „Africa Eco Race“ varžybose, kurios vyko senosiomis Dakaro trasomis.
Gintas tuomet beveik pabrėžtinai vengė šurmulio, sukeliamo viešojoje erdvėje ir nepaversdavo pasiruošimo varžyboms reveransų rėmėjams šou. Nepaisant kuklesnių resursų ir mažesnių ambicijų, jis dažniausiai pasiekdavo finišą, o 2016-aisiais netgi tapo T1.2 visureigių įskaitos nugalėtojais.
Vis dėlto, didžiulę ištikimybę „Africa Eco Race“ varžyboms demonstravęs lietuvis galiausiai prisijungė prie tautiečių Saudo Arabijoje.
Naujos kartos lenktynininkai
Fenomenalaus populiarumo Dakaro ralis mūsų šalyje sulaukė, kai jo istorijas 2013-aisiais ėmė kurti Benedikto Vanago komanda.
Kurį laiką jo iniciatyvas kolegos traukė per dantį ir pravardžiavo pjarščiku, tačiau netrukus ne tik ištvermės lenktynėse startuojantys, bet ir klasikinio ralio ar žiedo trasose besivaržantys sportininkai ėmė elgtis pagal analogišką modelį.
Vietoj anksčiau pakankama grąža laikytų lipdukų ant kovinio automobilio kėbulo, rėmėjams pradėtos siūlyti daugybę sričių apimančios bendradarbiavimo programos, nuo spalvų ir logotipo integravimo į komandos stilistiką iki įmonės darbuotojų kelionių Dakarą organizavimo.
Jeigu prieš dešimtmetį pradėta taikyti praktika tuomet atrodė naujoviška ir išskirtinė, šiandien tai yra visiems suprantamas ir sunkiai ignoruojamas standartas. Naują rėmėjų logotipą lydi šiandien tam tikri įsipareigojimai, kuriuos turi įvykdyti ne tik pats lenktynininkas, bet visi komandos nariai.
Daugiau Dakaro ralio 2025 naujienų – atskirame polapyje.
