Dar prieš interviu sportininkė perspėjo, kad dažnai sako tiesą niekam makaronų ant ausų nekabindama. O aš po šio interviu prisiminiau gerą žodį, kurį pavartojo pati Aušrinė, kalbėdama apie trenerių kompetenciją: „bebenčiukas“.
Nenustebkite šiame interviu sutikę ir stintų, karpių, utėlių, vilkų ir feniksų, perkarasių suskių, alaus mėgėjų ir pliažinių gražuolių.
Kaip per pastaruosius dešimt metų, jūsų akimis, pasikeitė Lietuvos moterų fitnesas? - paklausiau sportininkės.
Oi, labai . Pirmą kartą moterų kūno fitneso kategorija buvo įvesta 2003-ais metais. Tuomet dar tikslių kriterijų nebuvo, žinojome tik vieną - turime būti mažesnės už kultūristes ir aerobinio fitneso atstoves. Tai galite įsivaizduoti, kaip viskas buvo neapibrėžta. Kategorija buvo labai įvairi, nuo „mini“ iki „maxi“ raumenų ryškumo. Po poros metų daugmaž buvo apsistota ties vidutinio ryškumo ir nedidelių apimčių kūnų. Žvelgiant į šių dienų sportininkes, manau, visi puikiai mato, kad nuo „physique“ kategorijos kūno fitnesas skiriasi tik apimtimis.Galima sakyti, mūsų kategorija „užaugo ir paryškėjo“. Asmeniškai man, tai yra labai gražu, nes pagaliau tai yra sportas, o ne mišrainė iš visokių kūnų tipų.
Nemažai šurmulio įnešė „bikini“ kategorija, kurioje dalyvių kiekis nuolat auga. Ką manote apie tai?
Šurmulys dėl „bikiniukių“ - ne be reikalo. Tegul nesupyksta „vertintojai“, bet ši kategorija dabar man labai primena 2003-ųjų metų kūno fitnesą. Visko daug, o iš esmės - nieko aiškaus. Viziją, kokia turėtų būti bikinio atstovė, turi bemaž visi, bet ant scenos vėl matome „mišrainę“… Gražios tos mergaitės, visos jos man gražios… Bet tik ne visos turi supratį apie sportą. Dauguma šios kategorijos atstovių - taip vadinu, nes tikrai ne visas galima pavadinti sportininkėm - lipa į sceną , nes močiutė ar koks berniukas iš kiemo pasakė: „Vau kokia tu graži, kokia tavo figūra“. Gaila, kad treneriai, neprisiima atsakomybės paaiškinti mergaitėm, kas yra sportas. Jie tiesiog jas išleidžia į sceną dėl kiekio, dėl taškų ar dar dėl kokių nors mistinių priežasčių. Taip, žiūrovams reikia šou (šypsosi). Jie tai ir gauna. Realiai, Lietuvoje matau gal penkias-septynias bikinio sportininkes, kurios tikrai puošia sceną, kurios, matosi, įdeda daug darbo ir tikrai nėra „pliažinės gražuolės“.
Tai yra mano subjektyvi nuomone. Galbūt būsiu už ją nulinčiuota, bet manau daugelis su manim tyliai sutiks.
Koks, Jūsų manymu, turi būti moters kūnas? Ar turite moters idealą (kūno prasme)?
Į šį klausimą, matyt, taikliausiai atsakytų vyrai (juokiasi). Galiu pasakyt tik tiek: vieni mėgsta „stintas“, kiti „karpius“. O jei rimtai, mano manymu, moters kūnas turėtų būti sveikas: be viršsvorio ir tonuse, kad nebūtų „drebučio“ efekto. Tikrai nesakysiu, kad ji turi būti raumeninga, su ryškiu pilvo presu... Man gražios yra seksualios moteriškų linijų merginos. Pati moters idealo neturiu. Gal tai nuskambės keistai iš sportininkės lūpų, bet pasikartosiu, moteris turi būti dail. Ir būtinai gyva energijos prasme. Sutikite, „amebos“ tikrai nežavi nei vieno, net jei ji ir labai graži visomis prasmėmis.
Ar pamenate pirmuosius žingsnius svarmenų link?
Žinoma, pamenu. Į sporto sale atkeliavau paaukojusi informatikos egzaminą universitete (juokiasi). Tą dieną ir pagavau šitą „virusą“. Ariau salėje šešias dienas per savaitę negailėdama savęs, kaifuodama. Didelis ačiū Rimai Senulienei – tuometinei trenerei, kuri ir buvo mano vedlys fitneso pradžiamokslyje. Po pusmečio įvyko mano debiutas Lietuvos čempionate – 3 vieta absoliučioje kategorijoje Po to ir nebesustojau….Kaip žinia, tai tapo mano gyvenimu, pragyvenimu ir hobiu.
Ar gyvenime buvo kitų sporto šakų?
Buvo. Net nesuminėsiu visko. Pagrindinis sportas buvo jojimas. Deja, dėl traumų viskas baigėsi, bet iki šiol sergu žirgais. Jie - mano antra siela.
Kas, Jūsų manymu, yra svarbiausia sportuojančios moters gyvenime?
Visi sutiks, kad valia! Kitaip tu - ne sportininkė, o inkščianti nuskriausta kankinė. Antroje vietoje - partneris! Jei šeimoje nėra palaikymo, tai labai apsunkina procesą, kai kurios ir meta šį sportą vien dėl savo artimųjų ar artimo žmogaus nepasitenkinimo. Atvirai sakant, šis sportas yra labai didelis išbandymas šeimai. Lenkiu galvą prieš savo vyrą, trenerį, partnerį už jo kantrybę, žinias, meilę. Be jo tikrai nebūčiau ėjus tokio ilgo kelio sporte. Būta momentų, kada norėjosi spjauti į viską ir pamiršti.
Jūsų kūną puošia tatuiruotės. Kuri buvo pirmoji ir kodėl jos atsirado? Nemažai dėmesio sulaukiate netgi per varžybas dėl...Vilko. Dėmesys netrikdo?
Mano tatuiruotės - tai ne tik kūno piešiniai. Pirma tatuiruotė atsirado labai seniai…Gal kvailai nuskambės, bet pasidariau ją iš sentimento žmogui…Taip, taip, sena meilė, atspėjote. Vilkas - tai visai kita pasaka. Jei įsižiūrėsite, jis išpieštas iš daugybės simbolių, kurių reikšmė - tam tikri gyvenimo potyriai, momentai. Tai mano asmeninis „dienoraštis“. O feniksas ant rankos - antrasis kvėpavimas, pabudimas. Dėl dėmesio visiškai nepergyvenu. Aš jau didelė mergaitė ir oda mano, oi, kokia stora, tad tiems, kuriems tai kelia rūpestį, turiu tik vieną posakį: „šunys loja, o karavanas eina“. Mano kūnas, mano tatuiruotės, aš jas myliu, man tai gražu.
Ką patariate merginoms, kurios pirmą kartą atėjusios į salę sako „Noriu būti vat, kaip jūs“?
Mažai kas taip sako (juokiasi) Bet jei atsiranda tokia drąsuolė, tai pusvalandžio trukmės pokalbyje sutalpinu visą jos laukiančią kančią, darbą, kantrybę, pasiaukojimą ir tada dar kartą paklausiu: „Ar vis dar nori?“ Jei mergaitė vis gi pasiryžta, dedu visas pastangas, kad jai tai pavyktų. Visada palaikau merginas, norinčias sportuoti ir siekti savo tikslų.
Varžybos – tai tarsi narkotikas? Kas paskatino pirmą kartą lipti varžytis?
Nuo mažens buvau lyderis sporte. Matyt, tą užsispyrimą ir stiprybę paveldėjau iš savo Tėčio. Visada rašydama žodį „tėtis“ rašau iš didžiosios raidės, nes jis iki šiol yra mano stiprybė. Jis mane augino labai sportiškai: pačiūžos, slidės, ledo ritulys, jojimas, buriavimas. Todėl kokios sporto šakos besiimčiau, visada taikiau į „damkes“. Visada pavykdavo. Pirmą kartą, kaip ir minėjau, paskatino pirmoji trenerė. Praėjus kelioms savaitėms nuo mano sporto pradžios ji ir pasiūlė lipti į sceną. Užlipau (juokiasi). Ir likau. Ir liksiu, kol nebus gana.
Ar teko nors kartą salėje sau pasakyti „Stop“? Kokios yra šio sporto ribos?
Teko. Kartą mano širdis pasakė „Stop“. Išsigandau. Sustojau. Susidėliojau mintis, susitvarkiau krūvius ir... Štai jums ir feniksas. Atvirai sakant, riba viena - baigiasi sveikata, baigiasi ir sportas. Amžiaus cenzo šiame sporte nėra. Jei variklis ir važiuoklė nebyra, tai ir važiuoji pirmyn. Be abejo, tam reikia pinigėlių. Ne milijonų, bet reikia.
Ar dažnai tenka sutikti žmonių, sakančių, kad svorių kilnojimas - „ne bobų reikalas“? Kaip atsikertate?
Tenka. Ir labai dažnai. Dažniausiai tokių replikų sulaukiu iš kokių psichologiškai sužalotų alaus gerėjų arba gamtos nuskriaustų perkarusių suskių. Žinoma, didžiausios kritikos sulaukiu iš moteriškos giminės: „O, fui, eina sau, kokia baisi“. Arba: „Man tai šlykštu ir baisu“. Ką aš galiu tokiems „gero linkintiems“ žmogeliukams pasakyti? Tik nusišypsau į akis ir praeinu. Prisipažinsiu, pradžioje jausdavau norą išmušti tas lojančias utėles. Vėliau supratau, kad mano sportiškas kūnas tik paryškina jų silpnumą ir elementarios kultūros stoką. Apskritai didžiuma žmonių nepasižymi tolerancija. Mėgsta pasidrabstyt purvais.
Po truputį žiniasklaidoje vystosi „trenerių-šarlatanų“ tema. Koks turi būti geras fitneso/kultūrizmo treneris? Ar daug šioje sporto šakoje tenka sutikti nekompetentingų trenerių, kurie savo auklėtinius gali sužaloti?
Be proto plačiai ir daug galima apie tai kalbėti. Anatomijos, fiziologijos, biochemijos, biomechanikos, psichologijos žinios, patirtis, išmintis, atsidavimas... Galiu vardint ir vardint savybes, kurios yra privalomos geram treneriui. Pastaruoju metu tikrai labai daug girdžiu ir matau, net tam pačiam „Facebook“ socialiniame tinkle, pseudotrenerių. Kas antras, mokantis pakelti svarmenį, vadina save asmeniniu treneriu Tai man kelia ir baimę, ir juoką. Baimę, dėl eilinių piliečių, kurie neturi jokio supratimo apie sportą. Jei norintys užsiimti kūno lavinimu, pateks pas tokį „bebenčiuką-žinovą“, tai 100 proc. po kurio laiko keliaus pas gydytojus. Turiu net viena istoriją šia tema.
Teko padirbėti viename klubelyje prieš keletą metų, kur sudarinėjau asmenines programas, vedžiau asmenines treniruotes. Po mano išėjimo visos programos liko to klubo kompiuteryje. Po kiek laiko sužinojau, kad visos tos programos buvo urmu pardavinėjamos į kairę ir dešinę trenerės, kuri prieš tai dirbo administratore ir su sportu buvo susidūrusi tik tiek, kad aš patreniruodavau. Kokie gali būti komentarai? Juokinga. O blogybė ta, kad pas mane atėjo moteris, gavusi iš tos trenerės programą. Moteris turėjo nemenką stuburo problemą, o programa buvo pritaikyta sveikam, stuburo bėdų neturinčiam žmogui. Galite, manau, įsivaizduoti, kokios galėjo būti pasekmės, jei moteris nebūtų laiku gavusi profesionalios pagalbos ir informacijos. Net ir mūsų sporto klube yra atvejų, kai po kelių mėnesių sporto pas mus devyniolikmečiai staiga tampa asmeniniais treneriais. Nes įsivaizduoja, kad jau viską žino. Bet šita epidemija nesustabdoma… Pliusas tik tas, kad šitie diletantai apsišaukėliai dar labiau sustiprina profesionalių trenerių pozicijas.Nes žmones juk nėra idiotai, anksčiau ar vėliau atranda kokybę, o ne pigumą.
