Kritikos strėlės sminga ir į kariuomenės ar Krašto apsaugos ministerijos pusę, bet, pasak portalo kalbintų šaltinių, taip galimai mėginama nukreipti dėmesį nuo valdančiosios daugumos, o ir viso Seimo, nepadarytų darbų. Taip pat ir to, kad Lietuvos kariuomenė, gynybos sektorius buvo apleistas daugybę metų.
Tiesa, po 2014 metų suskubta didinti finansavimą ir grąžinti šauktinius, bet darbai vyko lėtokai, o kai kurie, pasak ekspertų, pradėti daryti, bet vėliau – nuslopo.
2022 metais Ukrainoje įsiplieskus didžiuliam karui, Lietuvoje suskubta daryti darbus, kuriems turėjome kelis dešimtmečius, bet jie nebuvo padaryti. Tuo pat metu intensyviai dairomasi į, tarkime, Suomiją, dažnai pateikiamas jos pavyzdys. Skirtumas tik tas, kad suomiai Rusijos grėsmę visada vertino blaiviai ir atremti galimą grėsmę ruošėsi visada, ne tik prasidėjus neramumams Ukrainoje.
Lietuvos kaimynai lenkai, su kuriais strateginis-karinis bendradarbiavimas yra mūsų prioritetas, sparčiai didina gynybos finansavimą, kalbama, kad netrukus jis gali siekti ir 4 ar net 5 proc. nuo BVP. Lenkija taip pat intensyviai perka pačią įvairiausią ginkluotę, siekia kiek įmanoma glaudesnių santykių su JAV.
Lietuva šiuo atveju turėtų siekti kiek įmanoma glaudesnio bendradarbiavimo su Lenkija, nes kartu dalijamės bene jautriausia NATO rytinio flango vieta – Suvalkų koridoriumi, bet realaus bendradarbiavimo, analitikai ir situaciją stebintys užsienio kariniai ekspertai, pasigenda.
Kaip pasigenda ir geležinkelio bėgių į Lenkiją, „Rail Baltica“ vėžės, kuri turi sujungti tris Baltijos šalis tarpusavyje ir Lietuvą su Lenkija. „Rail Baltica“ yra vadinamas amžiaus projektu, kuris pradėtas beveik prieš 20 metų (2004 metais), bet dar negali pasigirti jokia strategine sėkme, nors dabar jis tampa gyvybiškai svarbiu elementu norint apsiginti nuo priešų.
Lietuva, pasak ekspertų, neturi totalinės gynybos plano, neturi ir dėl politinių nesutarimų, regis, neplanuoja įvesti visuotinio šaukimo, o gynybos biudžetas, nors ir sparčiai didinamas, nesiekia trijų procentų.
Anot portalo tv3.lt kalbintų ekspertų, norint pasiekti tikrą proveržį, reiktų bent 4 proc. nuo BVP skirti gynybai, o taip pat – politinėms jėgoms susitarti tarpusavyje dėl visuotinio šaukimo ir, bene svarbiausio dalyko, visuomenės motyvavimo galimai visuotinei gynybai. Ekspertai konstatuoja, kad trūksta politinės lyderystės ir pinigų, to stygius maskuojamas antraeiliais įstatymo projektais ir veiklos imitavimu.
Esame medžioklės plote, bet to nematome
Signataras, buvęs diplomatas Albinas Januška sako, kad mes esame „meškos medžioklės teritorijoje“, bet nedarome nieko, kad deramai apsisaugotume. Anot jo, mes žinome, ką reikia padaryti, nes dar pernai vasarą būtiniausius darbus sudėjome į partijų gynybos susitarimą, bet darbai – nejuda.
„Viskas, ką reikia skubiai daryti buvo surašyta į partijų gynybos susitarime. Tiesiog reikėtų laikytis jo ir įgyvendinti. Bet praėjo daugiau nei pusė metų ir išnyko stiprus įsivaizdavimas, kad Lietuvai reikia keistis radikaliai, nustoti žaisti „gynybą“, bet realiai apie tai galvoti. Mes gyvename meškos interesų medžiojimo zonoje ir tikimės, kad meška, jei valgys, tai valgys mus paskutinius. Bet taip nėra. Pagal mūsų geografinę situaciją, mes būsime „valgomi“ pirmieji.
Kariuomenės neužtenka, mes neapsiginsime, jei Lietuvos visuomenė nesigins.
Štai Lenkijos gynybos biudžetas planuojamas virš 4 proc. nuo BVP, o mes realiai prasidėjus šiam karui nepadidinome savo gynybos biudžeto ir to net nesvarstome. Jei tikimės išsiversti su tuo, kas yra, tai, matyt, taip ir liks. Tame pačiame partijų susitarime yra numatyta, kad finansavimas bus pagal gynybos poreikius, o ne gynyba pagal finansines išgales.
Bet, kaip matome, ir tų poreikių nėra didelių. Viskas vyksta kažkokiais planais, Krašto apsaugos ministerija pateikia planus, kurie nėra ambicingi, neatitinka susitarimo dvasios. Tai – kosmetika. Jei sakome, kad divizija pusiau sukurta, dar turime brigadas, dar kažką pridėsime per septynerius metus ir turėsime tokią situaciją. O ir kariuomenės neužtenka, mes neapsiginsime, jei Lietuvos visuomenė nesigins.
Nėra jokio organizavimo, partijų susitarime yra numatyta, kad iki 2023 metų turi būti parengtas valstybės totalinės gynybos planas, kuris apibrėžtų ir institucijų, ir piliečių vaidmenį, išteklius, rezervą. Nieko panašaus nevyksta, nėra jokių diskusijų su visuomene. Žinoma, negalima kaltinti tik politikų, yra valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, tai yra – prezidentas, kuris tyli, nesiima atsakomybės. Tai, kas šiandien vyksta yra per mažai, neatitinka nei situacijos rimtumo, nei tai, kas vyksta kariuomenėje“, – kalbėjo A. Januška.
Kalbant su politikais, kurie yra atsakingi už tuos dalykus, susidaro vaizdas, pasak signataro, kad labai daug vilties dedama į Ukrainos pergalę ir tai, kad „reikalai išsispręs ten“, o mums nereikės nieko daryti.
„Sakoma, kad reikia padėti Ukrainai, kad ukrainiečiai mus išgelbės, o mes turėsime laiko. Gal neverta dabar leisti tiek daug pinigų, jei jų nereiks. Argumentas, kaip ir suprantamas, bet valstybės politikai, pati valstybė negali pasikliauti kažkieno kito valia. Ypatingai tuo, kas susiję su Rusija, Kremliumi. Valstybė turi ruoštis blogiausiam, ruoštis karui, kad nebūtų karo. Reikia visko, kad kariuomenė būtų pasiruošusi, visuomenė ir kad būtų NATO pajėgos Lietuvoje“, – kalbėjo buvęs diplomatas.
Kalbant su politikais, susidaro vaizdas, kad labai daug vilties dedama į Ukrainos pergalę ir tai, kad „reikalai išsispręs ten“, o mums nereikės nieko daryti.
Jis pripažino, kad pinigų gynybai nėra daug, jų trūksta, bet visada galima skolintis. Visgi svarbiausia, anot jo, ne pinigai, o valia.
„Nėra politinės valios. Mes pergyvename, kad transatlantinėje bendrijoje neateitų nuovargis, bet patys esame nuo savęs pavargę. Negalime susikaupti ilgesniam laikui, negalime vykdyti strateginių uždavinių. Nėra strateginės disciplinos, supratimo, kad jei kažką pradedame, tą reikia ir baigti.
Galimai pradedama ruoštis rinkimams, atsiranda kiti interesai ir valstybės interesas, apsigynimo, išlikimo interesas nebefigūruoja. Mums reikia kalbėtis su JAV, su Lenkija dėl savo padėties, bet tokio kalbėjimo daug nesimato. Tai – koalicijos problema, o visuomenė, kuri taip pat yra pavargusi nuo karo temų – nereikalauja iš politikų pastangų. Jie jaučia, kad nėra spaudimo, todėl niekas ir nevyksta. Tai tipiška lietuviška situacija“, – liūdnai konstatavo A. Januška.
Pasak jo, žiūrint iš dabarties pozicijų, matosi, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį mes dėl savo gynybos darėme nedaug. Iki 2014 metų beveik nieko nedarėme, papildomai nefinansavome kariuomenės, ji vystėsi pagal tą finansavimą, kurį gaudavo, o tai buvo niekinės sumos.
„Mes esame girdėję iš aukščiausių Lietuvos politikų anksčiau, kad 2 proc. nuo BVP šalies gynybai yra išsigalvojimas. Žinoma, 2014 metais mus supurtė karas Ukrainoje, Krymo aneksija. Įvyko kai kurie pokyčiai, bet paskui viskas grįžo į tą pačią situaciją, kurią matome dabar. Buvo kažkoks proveržis, nusimatėme du procentus, bet tada, matyt, susigyvenome, kad nieko čia nebus, niekas nepuls. O pernai vasarą tikrai atrodė, kad ir laikas toks, ir politinė valia tinkama, bet dabar matome, kad situacija ta pati – viskas yra nugesę“, – kalbėjo A. Januška.
Mes pergyvename, kad transatlantinėje bendrijoje neateitų nuovargis, bet patys esame nuo savęs pavargę. Nėra strateginės disciplinos, supratimo, kad jei kažką pradedame, tą reikia ir baigti.
Jis tikino, kad nors save pristatome, kaip Rusijos ekspertus, jau senokai tokiais nesame, nežinome, kas ten vyksta. Nors tai nėra blogiausia, nes be žinojimo, mes dar turime ir instinktą, kad Rusija yra blogis, grėsmė.
„Su šiuo instinktu mes ir „važiavome“ sakėme visiems, ir jie dabar pritaria, kad taip, mes – sakėme. Bet blogoji pusė yra ta, kad mes pripratome kalbėti, bet ne daryti. Esame geri kalbėtojai, bet nekokie darytojai. Galvojome, kad ant tų kalbų viskas išeis, galime girtis, kad buvome geri pranašai, bet generolas Hodgesas mus nuleido ant žemės, sakydamas, kad mes su savo dviem procentais neapsiginsime. O ir daryti reikia dabar, taip, beje, reikia daugiau pinigų. Gaila, kad ši koalicija šiandien jau yra praradusi strateginį stuburą“, – kalbėjo buvęs signataras.
Bijome to, ką reikia padaryti, todėl nedarome nieko?
Politinės komunikacijos specialistas Mantas Martišius sako, kad gynybos klausimai ir tai, sakyti ar nesakyti visą tiesą visuomenei, yra subtilus ir nelengvas reikalas.
Anot jo, politikams, pasakyti visuomenei tiesmukai, kad saugumo situacija šalyje yra sudėtinga – be galo sunku. Ne tik dėl galimos reakcijos, kuri gali būti itin paprasta – emigracija, bet ir dėl ekonominės ir reputacinės žalos valstybei, kai išgirdę blogas saugumo prognozes gali pasitraukti investuotojai.
„Tada nutinka taip, kad apie tam tikrus dalykus tiesiog garsiai nekalbama. O jei mes apie tai garsiai nekalbame, tai nėra politinės darbotvarkės dalis. Šauktiniai, finansavimas netampa visišku prioritetu. Kitas dalykas, tai – Ukraina. Ją ilgą laiką lydėjo sėkmė ir kartu su jais tikimės, kad viskas bus gerai, Ukrainai laimės ir saugumo dalykai išsispręs savaime. Todėl gal neverta „kelti bangų“ bauginti visuomenės ir leisti pinigų. <...>
Plius, jei paklaustume aukščiausių šalies vadovų šiandien, kas mums yra svarbiausia, tai, matyt, gautumėme daug skirtingų atsakymų. Kitaip tariant, yra daug skirtingų prioritetų, o jei yra skirtingi prioritetai tai nėra aišku nuo ko pradėti. Vieni kalba apie diviziją, kiti apie visuotinį šaukimą, treti apie vokiečių brigadą ir viskas kainuoja labai daug.
Mes kaip keliautojas kryžkelėje, kuris stovi ir nežino, ką daryti. Taigi, diskusijos tokios ir yra. Drąsiai ir atvirai pasakyti, kaip išties yra, mes nenorime. Savo tikslų nežinome, politikai pirštais rodo į kariškius, šie sako, kad tai – politikų sprendimas. Tada yra NATO klausimai, vieni sako, kad karių reikia čia, kiti, kad kitur. Tada dar kyla infrastruktūros klausimai. Gaunasi mišraine“, – sakė politinės komunikacijos specialistas.
Nėra tarpusavio sutarimo, ką daryti
Yra institucijos, kurios apie tai kalba, bet sutarimo, ką daryti nėra. Taip yra todėl, kad vieni laukia karo Ukrainoje pabaigos, kiti aiškina, kad saugumo situacija yra sudėtinga, apsiginti vieni negalime, pinigų gynybai nėra, todėl turime tikėtis, kad mums padės užsienio partneriai.
„Kai paskaičiuoja kiek visko reikia, tada pasidaro nejauku. O jei pradedame diskutuoti nenuoširdžiai, tada diskusija gaunasi tokia paviršutiniška. Esą viskas gerai. Aš suprantu, kodėl taip yra, nes jei pasakysi viską atvirai, tai dalis žmonių susidės lagaminus ir išvažiuos. Ir ką tada daryti? Situacija tokia, kad 30 metų nesirūpinome gynyba, 2014 metais atstatėme šaukimą, šį, tą padarėme, nusipirkome, bet to neužtenka“, – apgailestavo M. Martišius.
Jis pridūrė, kad taip, yra politikų, kurie supranta, jog saugumo padėtis tikrai sudėtinga. Bet nėra apsisprendimo į kurią pusę eiti, kur pirmiausia griebti gerinti situaciją. Todėl, pasak jo, negalėdami priimti esminių sprendimų, nes nėra pinigų ar politinės valios, imamės antrinių ar tretinių veiksmų.
Esame geri kalbėtojai, bet nekokie darytojai. Galvojome, kad ant tų kalbų viskas pavyks
„Mes leidžiame brošiūras, įstatymus, apribojančius Baltarusijos ir Rusijos piliečių veiksmus. Taigi, vyksta saugumo teatras. Tai geri dalykai, bet ne pagrindinis patiekalas, o greičiau žolelės barstomos ant jo. Žvelkime, tarkim į Ukrainą, jiems reikia karinių lėktuvų. Gal ir mums jų reikia? Bet jei mes pirksime karinius lėktuvus, neliks niekam kitam. <...> Viskas kainuoja ne milijonus, bet milijardus, todėl galų gale imama galvoti, kad gal visai nieko nereikia, gal išsiversime. Nes gyvenome be to ir išgyvenome“, – sakė politinės komunikacijos specialistas.
Jis pritarė minčiai, kad nuo pat nepriklausomybės pradžios mūsų investicijos krašto apsaugai buvo itin kuklios. Pasak jo, Lietuva buvo išmokusi pamoką, kad karo nebus, o jei bus, tai kažkur kitur, tikrai ne čia.
„Visuomenėje ir visur kitur vyravo toks mąstymas, kad nieko čia nebus. Tada kitas dalykas, finansavimo mažinimas gynybai iškart po Rusijos-Gruzijos karo. Tai padarė ne kas kita, o Andriaus Kubiliaus Vyriausybė.
Lietuviai giriasi kokie jie yra Rusijos ekspertai, žinantys, kad Rusija yra grėsmė. Ir kas iš to? Mes žinome, kad ta šalis – grėsmė, bet nepadarėme pakankamai, kad patys apsisaugotume. <...> Tarkime dabar, mes ir to ir ano prašome iš NATO, bet pas mus pačius nėra visuotinio šaukimo net. Iš esmės dabar ateina tik savanoriai ir vienas kitas pašauktas tarnauti kariuomenėje. Mes vieną sakome, kitą – darome. Tai veidmainystė. <...> Tik norime save laikyti Rusijos ekspertais, patys save taip vadiname“, – konstatavo M. Martišius.
Nėra visuotinės gynybos supratimo
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Vytautas Jonas Žukas griežtai kalba apie tai, kokioje situacijoje atsidūrėme. Pasak jo, gyvename pavojingu laiku, bet visuomenė, politikai yra visiškai nepasiruošę blogiausiam scenarijui. O jis, deja, bet įmanomas.
„Nėra visuotinės gynybos koncepcijos. Taip, yra gynybos planai, bet tai – kas kita. Niekas Lietuvoje nežino, kaip elgtis, tarkime, galimų masinių bombardavimų atveju. Visi piliečiai tarnavę ar ne, to nežino. Pasiruošimo valstybės ginkluotam pasipriešinimui – nėra. Yra regiono gynybos planai, bet nekaupiamos atsargos, neaišku, kaip veiktų, tarkime, ligoninės tiesioginės agresijos atveju, kaip veiktų civilinės įstaigos. Kur dėtis? Kur vaikams iš mokyklų ir darželių slėptis? Ar sukauptos kokios nors atsargos? Vanduo? Kur slėptuvės? Senokai jau apie tai kalbama. Dar man būnant kariuomenės vadu apie tai kalbėta. <...>
Tai labai sunkiai juda į priekį, nors kalbėta daug. Būdavo ir mokymai, nors tokie itin formalūs. Kažkas ateidavo iš ministerijų, pasėdėdavo, aptardavome klausimus, bet niekas niekur nepasistūmėdavo. Į tai įeina daug dalykų, tas pats geležinkelis, tiltai, medicinos įstaigos, slėptuves. Taigi, nėra strateginio požiūrio į Lietuvos valstybės gynybą, įtraukiant ne tik ginkluotąsias pajėgas, bet ir piliečius. Yra kažkokie pamąstymai, vyksta kažkokios konferencijos, bet niekas neišvirsta į jokį konkretų planą“, – apgailestavo atsargos generolas.
Situacija tokia, kad 30 metų nesirūpinome gynyba
Jo nuomone, viskas atsiremia į politikų kompetenciją.
„Ar mes turime paruoštą planą piliečiams, ką daryti branduolinės agresijos atveju? Kur eiti, kur slėptis? Ką daryti, jei visa infrastruktūra bus sugriauta? Mes galime pasimokyti iš Ukrainos, ką tokiu atveju daryti dabar. Yra konkretūs pavyzdžiai. Kai dirbau patarėju prezidentūroje buvo gaisras Alytuje, tada niekas nežinojo, ką daryti.
Buvo chaosas, nors mokymai buvo praėję visai neseniai. Dar buvo pabėgėlių krizė. <...> Dabar girdėjau bus įkurtas nacionalinis krizių valdymo centras. Iki šiol jo nebuvo, jei jis atsiras gal jis galės apjungti visus taikos metui aktualius klausimus: pabėgėlius, potvynius, gaisrus. Tai gerai, bet iki šiol to nebuvo. Bendrų pastangų, kurios apjungtų ministerijas, savivaldybes, kad visi žinotų ką, kada daryti, to nėra. Taip, kariškiai žino, ką darytų krizės atvejų ir kokia infrastruktūra naudotųsi. Bet visuotinio valstybės plano krizės atvejui mes neturime“, – sakė buvęs kariuomenės vadas.
Pasak atsargos generolo, gyvename su priešu už vartų. Scenarijų gali būti pačių įvairiausių, vieną jų – pabėgėlių antplūdį, jau matėme. Taip pat ir tai, kaip sunkiai viskas sprendėsi.
Anot V. Žuko, nėra lyderystės, nors tai ir nėra paskutinių metų požymis, tai tęsiasi jau daug metų.
„2014 metais buvo aišku, ko galima tikėtis iš Rusijos režimo. Praėjo devyni metai, bet išvadų nepadarėme. Pamokų neišmokome“, – kalbėjo atsargos generolas.
Iki Suomijos mums dar toli
Jis pridūrė, kad Lietuvoje niekada nebuvo didelio noro finansuoti krašto apsaugą. Buvo daug socialinių klausimų, kuriems galimai pinigų reikėjo daugiau ir labiau. Sveikatos apsauga, pensininkai, pasak V. Žuko, visada buvo svarbiau, nei krašto apsauga.
„Suomija turi karčią patirtį su Sovietų Sąjunga. Visa tauta suprato, kad tai – labai rimta. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jie ėmėsi priemonių ir kūrė valstybės gynimo sistemą, pradedant slėptuvėmis ir baigiant kariuomene, rezervu. Tokio supratimo Lietuvoje niekada nebuvo. Kai iš mūsų šalies pasitraukė Rusijos kariuomenė, niekas negalvojo, kad kariuomenės išvis reiks.
Tada įstojome į NATO ir pradėta galvoti, kad esame saugūs, o savo gynybos pajėgumo vystyti nereikia. Tarkime ateidavo rinkimai, tai niekada juose dalyvaujančių partijų nuomonė apie krašto apsaugą nebūdavo teigiama. Ir spaudos, ir visuomenės nuomonė buvo tokia pati, greičiau neigiama, nei teigiama. Viskas pasikeitė tik po 2014 metų, kai suprasta, kad pavojai – realūs. Taigi, nacionalinės gynybos koncepcijos nėra.
Neturime supratimo, kad agresyvi valstybė niekur nedingo, ji egzistuoja šalia ir anksčiau ar vėliau turėsime problemų. Išskyrus atskirtus politikų, kariuomenės vadų pasisakymus, daugiau niekur nieko nebuvo. Generolas Kronkaitis yra sakęs, dar tada, kai tik įstojom į NATO, nes buvo kilus euforija, kad štai, mes NATO nariai, todėl nieko nereikia, nes veiks penktas straipsnis ir mus apgins. Jau tada buvo daug ginčų ar reikia taip smarkiai perorientuoti Lietuvos kariuomenę iš to, ką turėjome, į taikos palaikymo misijas“, - kalbėjo V. Žukas.
Jis prisiminė, kad 2014 metais mes turėjome vieną mažiausių finansavimų NATO, nors reikalavome gynybos planų. Estai ir latviai skyrė daugiau, mes buvome paskutiniai, požiūris buvo, kad nereikia čia tų pinigų skirti – yra kitų prioritetų. Įroniškai klausta su kuo kariausime, taip pat panaikintas šaukimas į kariuomenę, rezervo rengimas.
„Gerus dešimt metų išvis niekas nebuvo daroma. <...> Dabar geriau, nei buvo prieš 9 metus, bet esmė ta pati – nėra bendro sumanymo ir sutarimo, kad Lietuva yra pavojaus zonoje ir kad jis niekur nedings“, – prisiminė buvęs kariuomenės vadas.
Jis pridūrė, kad politikų ir kariuomenės atstovų apsišpilkavimai, kuriuos dabar kartais matome, yra, matyt, vidinių partinių nesutarimų išraiška. Yra svarbesnių, labiau strateginių problemų, kurias reikia spręsti, o ne niautis tarpusavyje.
Baltijos šalių pastangos matosi, bet kelias dar ilgas
Mokslininkai, gynybos ekspertai tiria trijų Baltijos šalių pažangą stiprinant šalių gynybą po plataus karo Ukrainoje, pradžios. Visai neseniai išėjo „Baltic Defense Development“ ataskaita, kurioje apžvelgiama tai, kas daroma stiprinant šalių gynybines galimybes.
Lietuviai giriasi kokie jie yra Rusijos ekspertai, žinantys, kad Rusija yra grėsmė. Ir kas iš to?
„Estijos, Latvijos ir Lietuvos kariuomenės buvo įkurtos nuo nulio po to, kai trys šalys atgavo savo nepriklausomybę 1990-ųjų pradžioje. Nuosavų karinių pajėgų šalys neturėjo, NATO patirties neturėjo, o sovietinė sistema nebuvo priimtina, nes ji buvo ta, nuo kurios siekta pabėgti. Trys valstybės siekė tvirtos gynybos plėtros strategijos ir kartu, patenkinti savo pagrindinius užsienio politikos tikslus, NATO ir ES narystes.
Nepaisant dydžio, istorijos ir panašios geostratginės padėties, trys Baltijos valstybės pasuko kiek skirtingais gynybos plėtros keliais. Estija įdėjo daugiau pastangų kurdama didelį rezervą, orientuotą į teritorinę gynybą. Latvija ir Lietuva (bent jau iki šiol) investavo į visų savanorių pajėgų plėtrą, turėjo šauktinius.
Rusijos agresija prieš Ukrainą 2014 m davė naują postūmį Baltijos šalių gynybos modernizavimo programoms, o plataus masto invazija 2022 metais lėmė Baltijos šalių sprendimus toliau didinti išlaidas gynybai ir stiprinti krašto apsaugos pajėgumus.
Karas taip pat paskatino didesnę konvergenciją tarp trijų valstybių gynybos politikos, ypač vėl įvedus karo prievoles Lietuvoje ir Latvijoje.
Rusijos agresija prieš Ukrainą buvo 2014 m aiškus skambutis Lietuvos visuomenei ir sprendimus priimantiems asmenims. Tuo metu šalis buvo gynybai išleido mažiau nei 1 proc. nuo savo BVP. Nuo tada buvo dėta nemažai pastangų siekiant sustiprinti Lietuvą nacionalinio saugumo ir gynybos sistemą – ne tik kariniuose pajėgumuose, bet ir kituose svarbiose srityse, pvz., kibernetinio ir informacinio saugumo, žvalgybos ir kontržvalgybos, užsienio investicijų atrankos ir vidaus saugumo.
Pačios ginkluotosios pajėgos tapo svarbiu žaidėju nekarinėje srityje tokioje, kaip kova su dezinformacija.
Tačiau Rusijos invazija į Ukrainą 2022 metais parodė lemiamą karinių pajėgumų svarbą ir būtinumą pasirengti kovoti didelio intensyvumo, didelio masto karu.
Kaiminystėje vykstantis karas paspartino Lietuvos planus įsigyti naujų ginklų ir gerinti kariuomenės pasirengimą“, – rašoma ataskaitoje.
