A. Kasparavičius naujienų portalui tv3.lt pasakojo, kad Lietuva tarpukariu laikėsi iki paskutinės akimirkos, krito tą pačią dieną, kaip ir Paryžius, o prezidentas Antanas Smetona puikiai žinojo, kas laukia šalies ir jos žmonių, todėl siūlė priešintis, o Vyriausybei – trauktis ir dirbti iš Vokietijos.
A. Smetona buvo toks nepatogus Stalinui, kad, istoriko įsitikinimu, galimai buvo nužudytas vieno iš artimiausių savo žmonių. Viskas tam, kad nenuolankus lietuvis nesugadintų didžiosios politikos dėlionės.
Istorija, anot A. Kasparavičiaus, negailestinga, todėl jos pamokas reikia išmokti, bet jų – nekartoti. Tai galioja ir šiandienai, mat dabar mes, pasak istoriko, veikiame gana nenuosekliai ir neišmintingai.
Lietuvos geopolitinė situacija, vieta, kur Lietuva yra, daugelio laikoma „nelaiminga“. Turime rūsčius ir pavojingus kaimynus, esame ne kartą nukentėję. Kaip manote, mūsų geografinė –geopolitinė vieta yra prakeiksmas ar palaima?
Kalbant apie didžiąją geopolitiką, kyla klausimas. Juk šią vietą karalius Mindaugas, didieji kunigaikščiai pavertė auksine tikrąja to žodžio prasme. Iš mažytės teritorijos, dėka savo proto, racionalaus ir susintetinto baltiško – pagoniško mąstymo, pavertė didele.
Mes, kalbėdami apie savo istoriją nesuvokiame, kad apsikrikštijome tik XIV pabaigoje, o Žemaitiją Vytautas apkrikštijo tik XV amžiuje, bet mūsų valdovai jau iki to veikė kaip krikščioniški monarchai.
Jie sugebėjo sumaišyti pagonišką – baltišką energiją su vakarietiška, krikščioniška civilizacija, kultūra. Tarkime, tai, kaip buvo kariaujama. Teritorijos užkariavimo, įsiskverbimo, santykio su nukariautos teritorijos gyventojais. Santykiai buvo vakarietiški, tikrai ne tokie, kaip būdavo Rytuose. Jie visko iš karto nekeičia, eina tikslingai, randa bendrą kalbą su vietine aristokratija. Tokiu būdu mes sėkmingai jungiame Polocką, Vitebską, Gardiną iki pat Starodubo.
Ar teritorija yra prakeikta ar palaiminta pirmiausia priklauso nuo žmonių, kurie čia gyvena. Mūsų istorija prasideda nuo tos teritorijos palaiminimo. Mūsų niekada nebuvo užkariavę prieš sukuriant valstybę, mes ją sukūrėme, kai pagonys apvalė savo gaivališką egoizmą, išsižudė, susicementavo. Nuo to prasidėjo mūsų valstybė, o vėliau su visa ta energija metėsi į erdvę, kuri buvo jiems artima, matyt.
Tos erdvės buvo turtingos, buvo civilizacija, krikščionybė, kad ir stačiatikiška. Taigi, ta viena mums tarnavo ilgai. Tai, ką tuo metu susikūrėme iš tos mažytės vietos nuo karaliaus Mindaugo laikų, ta milžiniška geopolitinė kupra mus „nešė“ iki pat Liublino unijos ir Abiejų Tautų Respublikos padalijimų. Tos kupros dėka mums, pagonims, lenkai pasiūlė karaliaus karūną ir už 43 metų vyro ištekino 13 metų mergaitę. Ne pats Jogaila vyko ieškoti jaunos žmonos, ne, tai buvo politinis sandoris.
Ta kupra leido sudaryti sąjungą su krikščioniška Lenkija, per ją, su visa Vakarų civilizacija, o paskui iš šių dividendų gyventi kelis šimtus metų. Kur mes daug kam grasinome, o mums nelabai kas galėjo pagrasinti. Taip buvo iki pat XVII amžiaus vidurio, kol mūsų baltiška išmintis pasibaigė ir viršų paėmė labai siauras, katalikiškas ideologinis pradas.
Tuometinis lenkų elitas ilga svarstė ir diskutavo, ar ne dėl LDK geopolitinių erdvių, kurių jie nesugebėjo sukatalikinti, Lenkijai pasibaigė taip, kaip pasibaigė.
Pirmiausia, tai švedų valdovai Vazos, kurie buvo aršūs katalikai ir išrinkti į Abiejų Tautų Respublikos sostą nenorėjo palikti Švedijos sosto. Tie visi karai, kurie Respublikai buvo nereikalingi. Tai buvo karai dėl Švedijos karūnos. Dėl vieno asmens. Toks elgesys valstybę „išvedė“ iš geopolitinės amplitudės.
Vazas pakeitė Saksai, kurie buvo protingi žmonės, bet samdomi valdovai. Jie dirbo už atlyginimą. Būtent tada pradėta kalbėti, kad čia yra bloga vieta gyventi. Niekas nesusimąstė, kaip buvusi sėkminga vieta staiga tapo bloga vieta gyventi.
Su tokiu manymu atėjome ir į XX amžių. Jis (galvojimas apie blogą geopolitiką) buvo labai populiarus Lenkijoje. Tuometinis lenkų elitas ilgai svarstė ir diskutavo, ar ne dėl LDK geopolitinių erdvių, kurių jie nesugebėjo sukatalikinti, Lenkijai pasibaigė taip, kaip pasibaigė.
Esminis lūžis mūsų mąstyme įvyko tik XX amžiaus pradžioje, su Motiejumi Valančiumi, Jonu Basanavičiumi ir Stasiu Šalkauskiu. Ypatingai su S. Šalkauskiu, kuris pradėjo lietuviams sakyti, kad mūsų vieta yra gera tik mes nemokėjome ja deramai pasinaudoti. Taigi, tiesą sakant, kad mūsų gyvenamoji vieta yra gera rodo ir tas faktas, jog mes čia štai kalbamės.
Kai baigėsi Pirmasis pasaulinis karas ir dalis valstybių iškovojo nepriklausomybes, gavo progą kurti tautines valstybes, mes tos progos taip pat nepraleidome. Tiesa, tą norą reikėjo apginti.
Galėčiau kelti hipotezę, kad mums pirmiausia pavyko dėl Vokietijos. Mes turėjome sieną su Vokietija ir mums padėjo tie saksų savanoriai, kurie 1919 metų pradžioje iki vasaros vidurio buvo Lietuvoje. Jų čia buvo apie 20 tūkst. Lietuva juos samdė už skolintus pinigus.
Tai labai susišaukia su dabartine situacija. Ta pati šalis ir dabar turėtų būti mūsų karinis skydas. Šiuo atveju ryšys su Vokietija, galimybė gintis ir tai, kad mes apsigynėme, reiškė ne tik pergalę mums, bet ir palengvinimą mūsų šiauriniams kaimynams. Vokiečių dėka tuomet apsigynė visos trys Baltijos šalys.
Na, o kalbant apie detales, Klaipėdos ir Vilniaus kraštus, tai reikia pagalvoti, ar mes nepadarėme klaidų. XX amžiaus pradžioje formulavome savo geopolitinius uždavinius ir taikėme tam tikrą metodiką, kuri turėjo realizuoti tuos uždavinius.
Pirmosios Lietuvos Vyriausybės Vilniuje neišsilaikė. Ne dėl bolševikų, o todėl, kad nerado bendros kalbos su žmonėmis, kurie čia gyveno. Algirdas ir Kęstutis rado dialogą su žmonėmis Smolenske, o Mykolas Sleževičius nerado jo Vilniuje.
Kokį reikia nueiti kelią, kaip viskas turi keistis, kad neberastum kalbos su vilniečiais? Būtent tada imta skirstyti į savus ir svetimus, netikėta, kad galima vilniečiams patikėti ginklą ginti Vilnių, nors būrelis žydų siūlėsi formuoti vietinę miliciją ir ginti miestą.
Pirmosios Lietuvos Vyriausybės Vilniuje neišsilaikė. Ne dėl bolševikų, o todėl, kad nerado bendros kalbos su žmonėmis, kurie čia gyveno.
Kol mes mąstysime per tokią prizmę, kad aplink nepatikimi, o mums reikia patikimų, turėsime tas pačias problemas. Tada vėl imsime sakyti, kad gyvename blogoje vietoje.
Bet vietos, kur esame, pakeisti negalime, nepavyks išsikelti į Madagaskarą, kaip siūlė Kazys Pakštas. Turime gyventi toje erdvėje, kurią mums paliko Dievas ir kaimynai.
Tarpukario Lietuva davė gerą pavyzdį, kaip toje pačioje teritorijoje galima gyventi. Per dvidešimt tarpukario nepriklausomybės metų mes sukūrėme švietimo sistemą, kariuomenę, karinę pramonę. Statėme karo lėktuvus. Dabar tai beveik neįsivaizduojama.
Tarpukaris mums davė šansą ir visos tuomet buvusios Vyriausybės juo gerai naudojosi. Svarbus ir tas faktas, kad mūsų valstybingumas buvo sunaikintas ne 1938 metais, o 1940 metais, tai yra tą pačią dieną, kai krito Paryžius. Tai – daug pasako, nes Paryžiaus žlugimas liudijo, kad visa tarpukario geopolitinė sistema buvo sunaikinta. Europos nebeliko, tai kaip mes galėjome išlikti?
1945 metais, kai Europa išsivadavo iš nacizmo, mes nesugebėjome atkurti valstybingumo. Tai jau atskira tema.
Paryžiaus žlugimas liudijo, kad visa tarpukario geopolitinė sistema buvo sunaikinta. Europos nebeliko, tai kaip mes galėjome išlikti?
Kartais atrodo, kad anuomet mes nesugebėjome apsiginti. O gal tikėjomės, kad karo audros mus aplenks? Ar tai – apgaulingas mąstymas? Ar tarpukario politikai, prezidentas, visuomenė suvokė, kas jų laukia? Kokia nelaimė artėja?
Žmonės geria kavą tol, kol turi kavos. Tuokiasi, skiriasi ir gyvena net tada, kai vyksta karas. Gyvenimas dėl to nenutrūksta. O kalbant apie Vyriausybę, valdžią, tai ne, iliuzijų nebuvo. Tuometė valdžia iškart suvokė, kas laukia.
1939 metais spalį buvo pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos tarpusavio savipagalbos sutartis ir Vilniaus grąžinimo Lietuvai susitarimas. Čia netrukus jau turėjome sovietų bazes su 20 tūkst. karių. Reikia pabrėžti, kad Lietuva iš visų trijų Baltijos šalių šią sutartį pasirašė paskutinė, bazes įsileido taip pat paskutinė.
Mes tai padarėme, kai jau visiškai prirėmė prie sienos. Estai ir latviai jau buvo nusileidę, o Lenkijos nebebuvo. Buvo likę tik naciai ir bolševikai. Toli buvo britai ir bežlungantys prancūzai. Skaitant sovietų dokumentus matosi, kad Lietuvos vyriausybė spyrėsi ilgiausiai, o prispausti pavyko tik dėl Vilniaus.
Po sutarties pasirašymo, dar neįvedus sovietų karių, besibaigiant spaliui A. Smetona davė įsakymą Lietuvos pasiuntiniams Petrui Klimui, Jurgiui Šauliui ir Broniui Kaziui Balučiui parengti valstybės veikimo scenarijų blogiausiam įmanomam atvejui.
Žodžiu, parengti projektą, ką reikėtų daryti, jei mus visus ištiktų katastrofa. Jis buvo parengtas greitai, tai buvo dvylikos lapų projektas kalbantis apie bankų sistemą, vyriausybės pasitraukimą, kariuomenės perdislokavimą.
Tada pradėta tirti, ką galima padaryti realiai. Viskas vyko greitai, sovietai nedelsė įvesti karius. Todėl atitraukti prie sienos kariuomenės, kai sovietai jau buvo viduje – nebuvo galima. Išsyk būtų klausimas, kas čia vyksta? Pajudėjimas būtų buvęs tragiškas. Generolas Stasys Raštikis tada pripažino, kad juos seka.
Po sutarties pasirašymo, dar neįvedus sovietų karių, besibaigiant spaliui Antanas Smetona davė įsakymą parengti valstybės veikimo scenarijų blogiausiam įmanomam atvejui.
Kitas klausimas – Vyriausybės pasitraukimas. Diplomatai teiravosi Paryžiuje, Londone, bet niekas nenorėjo priimti. Kodėl? Nes britai ir prancūzai jau buvo paskelbę karą Vokietijai, bet karo veiksmų nepradėję. Lenkija buvo sutraiškyta. Visi žiūrėjo į Rusija, kuri turėjo žmonių, nes savų mesti į karą – nesinorėjo. Todėl į Staliną žiūrėta kaip į potencialų sąjungininką, nors santykiai buvo įtempti.
Taigi, niekas nenorėjo erzinti Stalino, nenorėjo priimti egzilinės vyriausybės. Buvo variantas eiti pas vokiečius, bet jei prašaisi pas vokiečius, tampi Vakarų sąjungininkų priešu.
Skandinavai pasiskelbė neutraliais, kai tik sovietai atėjo, jie pirmi atidavė mūsų auksą, pakėlė rankas.
Taigi, situacija nebuvo paprasta, o iš 12 lapų plano padaryti buvo galima nedaug. Visgi kalbant apie 1940 birželio 15 dienos paskutinį posėdį, nepaisant to, kad tikrai mažai buvo padaryta, kas buvo surašyta tame plane, prezidentas A. Smetona iškėlė mintį, kad Vyriausybė turi trauktis į Vokietiją.
Tiesiog todėl, kad kitur nebuvo kur. Ir kas buvo tų ministrų galvose, kurie atsisakė, mes nežinome, galime tik svarstyti. Tuometė opozicija ir Smetonos ministrai atmetė siūlymą trauktis. Manyta, kad jei sovietai Lietuvoje jau dislokavo 20 tūkstančių, o paskui atsives dar 100 tūkstančių karių, tai skirtumo didelio nebus, tikėta, kad kažkaip bus galima gyventi.
Greičiausiai, darau tokią prielaidą, žvelgta, tarkime į Daniją, kurią buvo okupavę naciai. Danijos karalius buvo likęs, lygiagrečiai veikė dvi valdžios, danų ir okupacinė. Tikėta, kad ir čia veiks toks modelis. Tai vienintelis logiškas paaiškinimas, nes kaip kitaip jų nelaikyti išdavikais? O tie žmonės tikrai nebuvo išdavikai. Manyta, kad įprastas dalykas, jog per karą mažesnes valstybes okupuoja didesnės. Greičiausiai tokia logika lėmė, kad absoliuti dauguma Vyriausybės narių, kariuomenės vadas S. Raštikis ir generolas Vincas Vitkauskas nubalsavo už kapituliaciją.
Tik A. Smetona ir du ministrai su tuo nesutiko ir nutarė trauktis. Sprendžiant iš to, kad Vyriausybė nutarė nesitraukti, reiškia jie sutiko pasitikti sovietus. Tikėjosi valdyti situaciją ir atėjus sovietams. Matyt, manė, kad ir toliau liks politiniame žaidime. Atėjus sovietams, išties, pradžioje buvo suformuota liaudies vyriausybė, ministru pirmininku tapo labai išmintingas žmogus – Ernestas Galvanauskas.
Net jis patikėjo, kad galės suvaldyti situaciją 1940 metų birželį. Kariuomenės vadas S. Raštikis lygiai taip pat galvojo, kiti – irgi. Pasirodo, kad A. Smetona ir dar keli žmonės buvo teisūs, o dauguma – ne.
Matyt, nesuvokė, kad carinė ir bolševikinė imperija – skirtingi dalykai. Istorija parodė, kad tie, kurie nepasitraukė – buvo žiauriai nužudyti. Buvo sumokėta didelė politinė kaina.
Prezidentas A. Smetona nutarė trauktis, valstybės veikimo scenarijus blogiausiam variantui beveik nebuvo įgyvendintas. Kaip manote, kokių klaidų padarė prezidentas? Kur suklydo kiti tarpukario politikai?
Mano galva A. Smetonos klaida buvo jo paskirti ministrai. Jis ieškojo ministrų, su kuriais būtų lengva dirbti, kurie klausytų jo patarimų, nes įsakymų jis nedalydavo. Tie, kurie tai suprasdavo, išsilaikydavo ilgai. Jis susirinko patogią komandą ir taikos metu ji buvo efektyvi. Net karo pradžioje A. Smetonos surinkta pragmatikų ir idealistų komanda buvo efektyvi.
Juk prasidėjus karui į Lietuvą plūstelėjo daug karo pabėgėlių, žydų, lenkų. Karas vyko visai šalia. Ėmė strigti ūkis, kilo ekonominė krizė. Technokratų vyriausybė susitvarkė, juk reikėjo valdyti ir žmonės, gyvenančius Vilniaus krašte, kurie Lietuvos atžvilgiu buvo nusiteikę skeptiškai.
Bet kaip premjeras, tarkime, Antanas Merkys, visiškai nesuvaldė situacijos blogėjant saugumo padėčiai.
Tie, kurie balsavo už kapituliaciją ir pasidavimą po savaitės ar dviejų gailėjosi šio sprendimo, suprato padarę didelę klaidą. Bet atgal laiko pasukti nebuvo galima. O rezultatą mes žinome.
Sovietų okupacija prasidėjo nuo karčios ironijos, kai Lietuvos savanoris, kariuomenės kūrėjas generolas S. Raštikis buvo paskirtas kariuomenės integravimo į Raudonosios armijos gretas, vadovu. Jis pats viską ir turėjo padaryti.
Na, o A. Smetona pabėgo. Klaida? Nesąmonė taip kalbėti. Kai naciai puolė Liuksemburgą jo kunigaikštienė taip pat išvyko. S. Raštikis viską, ko sovietai prašė, padarė savo rankomis. Kaip ir kiti, ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje. Taip buvo net Lenkijoje, kai ji buvo padalyta. Ten vieni dirbo su naciais, kiti – su sovietais. Taip, Lenkijoje kūrėsi Armija Krajova, bet to neužteko. Ji pakeisti istorijos rato negalėjo, nei 1939 metais, nei 1945 metais, kai ją pripažino sąjungininkai. Nes politinė situacija jau buvo pasikeitusi.
Mes negalime norėti, kad 1939 metų situacijose atsidūrę žmonės turėtų 1945 metų suvokimą. Mes irgi nežinome, kaip apie karą galvosime po kelių metų. Naivu galvoti, kad galima užbėgti už akių ir būti pranašu.
Mes negalime norėti, kad 1939 metų situacijose atsidūrę žmonės turėtų 1945 metų suvokimą. Mes irgi nežinome, kaip apie karą galvosime po kelių metų.
Ar Lietuva turėjo kitokių variantų? Jei generolas S. Raštikis, ministrai būtų pasielgę kitaip? Jei būtume atsisakę kapituliuoti? Ar mes, kaip šalis, turėjome šansą? Ar galėjome pakeisti istoriją?
Aš nesu istorijos fatalistas, bet manau, kad turėjome. Galima spėti, kad jei dalykai būtų vykę, kaip siūlė A. Smetona ir keli ministrai, mes būtume atsidūrę pokarinės Lenkijos situacijoje.
Būtų susikūrusi ne LTSR, bet Lietuvos liaudies respublika su marionetine vyriausybe ir su visomis struktūromis. Būtume galimai išvengę tiesioginės integracijos ir aneksijos, nors Stalinas tokio varianto bijojo.
Galimai net ir 1944 metais Stalinas to dar bijojo, tuo aš aiškinčiau A. Smetonos nužudymą. Esu absoliučiai tikras, kad nebūna tokių atsitiktinumų (gaisrų). Esu tyręs šiek tiek tą klausimą, kaip sovietai paprastai elgdavosi tokiose situacijose.
Žmogaus, kuris prisidėjo prie to, reikia ieškoti pačioje artimiausioje A. Smetonos aplinkoje. Nenoriu minėti vardų, nors turiu hipotezę. Kažkas iš aplinkos galėjo prisidėti prie to gaisro taip, kad jame mirtų tik vienas žmogus. Visi kiti nieko nereiškė ir nekliuvo, o A. Smetona turėjo išnykti.
Prezidento žmona dalykiškai ir artimai daug metų bendravo su sovietų diplomatais Kaune. Ir, keliu hipotezę, pasitraukus jiems į JAV, vieną dieną ją galėjo aplankyti diplomatas ir padiktuoti paprastą scenarijų. Turite šeimą, vaikų, anūkų ir sprendimas gali būti tik toks. Taip darydavo ir naciai lageriuose, taip pat tvarkydavosi sovietai. Žmogus pastatomas į situaciją, kai neturi pasirinkimo. Pasakoma, kad vienu ar kitu būdu kažkas bus padaryta.
Niekas A. Smetonos mirties netyrė. Buvo konstatuotas faktas, kad jis užtroško. Tai, kad ši hipotezė turi pagrindo rodo dar ir faktas, kad JAV istoriniai dokumentai apie Lietuvos prezidento buvimą JAV, o amerikiečiai puikiai tokius svečius prižiūrėjo, nėra nepaviešinti. „Smetonos byla“ nėra vieša nei Maskvoje, nei JAV.
Prieš kelis metus darėme dokumentų rinkinius su rusais, bandėme išprašyti tą bylą, bet jie buvo nesukalbami. Jei nei viena šalis nepaviešina, yra, ką slėpti. Sovietų veiklą, manau, stebėjo ir FTB agentai.
Stalinas buvo atsargus, jis suprato, kad kol A. Smetona gyvas jis yra pavojingas
Stalinas buvo atsargus, jis suprato, kad kol A. Smetona gyvas, jis yra pavojingas. Kitaip nei Latvijos ir Estijos prezidentai, kurie viską pasirašė, formalizavo, A. Smetona niekada nieko nepasirašė.
Jis buvo gyvas priekaištas. Buvo bijoma, kad amerikiečiai tuo pasinaudos, o Stalino „žaidimas“ dėl savanoriško Lietuvos įstojimo, sugrius. Tada galėjo pajudėti ne tik Lietuvos klausimas, bet ir kitų šalių. Matyt, buvo priimtas sprendimas, kad tas žmogus turi išnykti. 1944 metų sausį prasidėjo didžiulis puolimas. Nuo Karpatų iki Baltijos, jau nebebuvo laiko tempti gumos. Baigėsi taip, kaip buvo suplanuota.
Manau, sąjungininkai viską matė, suprato, kad situacijos pakeisti negali. Kalbėdami apie Antrąjį pasaulinį karą pamirštame, kad buvo Vokietija, buvo Japonija. Kurios nepavyko sutriuškinti taip paprastai, kol nekrito Vokietija. Tam reikėjo Sovietų Sąjungos paramos.
Politika yra tokia, kad vienais metais apdovanojo Staliną, o kitais metais jau Fultone Vinstonas Čerčilis sakė savo garsiąją kalbą apie Geležinę uždangą. Tai nieko naujo, taip elgėsi Romos senatoriai, taip darė graikai, tokie dalykai vyko viduramžiais. Jei taip nevyktų, tai nebūtų politika.
Buvome Baltijos Antantės dalimi. Turėjome saugumo garantijas, dabar irgi esame NATO dalimi, turime kolektyvinio saugumo garantijas. Kaip nutiko, kad 1940 metais iš Baltijos Antantės nieko neliko? Kokios yra laiko pamokos?
Kai buvo kuriama Baltijos Antantė 1934 metais, daugelis manė, kad štai turėsime sąjungą. Tiesa, A. Smetona ir dalis kitų politikų buvo skeptiški, manyta, kad ta antantė gali greičiau įtraukti į karą, nei padėti jo išvengti.
Bet viešoji nuomonė buvo palanki, kaimynai to norėjo, tai ir mes darėme. Esminis dalykas yra tas, kad 1939 rugsėjo 28 dieną estai, pagrindiniai Baltijos Antantės iniciatoriai ir kūrėjai, sovietines bazes įsileido net nepasitarę su latviais ir lietuviais, neinformavę.
Apie tai Kaunas sužinojo iš Maskvos laikraščių. Kai sovietai pastatė savo bazes Estijoje, po savaitės pasibeldė į Latviją, nes Latvijos šiaurinis flangas buvo atidengtas, gynybos planai nuėjo šuniui ant uodegos. O kai estai ir latviai pasirašė, teko ir Lietuvai. Tuo baigėsi sąjunga.
Sovietai prieš Lietuvą, Latviją ir Estiją vėliau pasiuntė pusę milijono karių, kai jau buvo nutarta okupuoti.
Britai su prancūzais taip pat buvo sąjungininkai, bet britai prancūzams karo pradžioje padėjo gana kukliai, o paskui dar ir Europos uostose likusius jų karinius laivus subombardavo, kad šie neatitektų naciams. Okupavus šalį panaikino ir prancūzų ambasadoriaus statusą Londone. Valstybės nebeliko, kam tas ambasadorius? Va taip baigėsi sąjunginiai reikalai.
O kalbant apie dabarties laikus, tai daug kas man kelia įvairių minčių. Ukrainoje vyksta karas, Rusijos prezidentas apsiskaičiavo įsiveldamas į karą. Iš tų strateginių krypčių, kurias buvo bandoma užimti, matosi, kad mėginta pakartoti blitz krieg‘ą, kuris buvo nusižiūrėtas nuo vokiečių, kaip jie sėkmingai užėminėjo Norvegiją ir kitas šalis.
Putinas turėjo planą, jo aplinkos žmonės tą planą patvirtino, karą pradėjo ir planas visiškai nesuveikė, žlugo. Kokia išvada? Rusija apsiskaičiavo, todėl turėjo būti gerai NATO. Ji iš karto pasiskelbė, kad stovi, kaip skydas už Ukrainos. Bet, ką iš Putino klaidos, grubios klaidos, kuri kainavo keliasdešimt tūkstančių kareivių, išpešė NATO? Logiškai mąstant, jei Putinas padarė didelę klaidą, kitai pusei tai turėjo būti didelė pergalė. Ko gero, taip ir yra. Putinas, kiek dabar stebiu Rusijos situaciją, tai ten viskas: pramonė, ekonomika pereina ant karo pramonės.
Taigi, svarbus ir man neduodantis ramybės klausimas, kaip nutiko, kad Putinas visiškai susimovė, bet tas susimovimas netapo NATO ir per Ukrainą, visos Europos pergale. Kodėl?
Atrodo, kad turėjo būti viskas paprasta, viena pusė padarė milžinišką klaidą, o kita laimi. Turėjo būti vienos pusės žlugimas, per sankcijas, ginkluotės tiekimą. Kai taip nenutiko, imu galvoti, kad Rusijai darant globalias klaidas, kita pusė nesugebėjo situacija pasinaudoti ir tos vienos valstybės užspausti, kad ji pralaimėtų ir kapituliuotų. Tada prieinu prie išvados, kad silpna Rusija yra vis dar per stipri šiuolaikiniams NATO pajėgumas. Išvada žiauri. Arba vyksta ciniškas žaidimas, kai Vakarai nenori laimėti karo.
Gal vyksta kažkoks užkulisinis žaidimas? Aš tokios prielaidos nedarau, aš darau prielaidą, kad Vakarų ir NATO principinė problema yra ta, kad nuo Kryžiaus žygių laikų Vakarų karinė strategija ir filosofija yra pagrįsta misijomis. Karas matomas, kaip misija, žygis. Nuvažiuoji – atlieki. Tai, misijinio karo palikimas. Manyčiau, kad šiuolaikinė NATO vadovaujama JAV veikia pagal tą pačią misijinę filosofiją. Ką reiškia misija? Į misiją nėra investuojama viskas, kas turima. Tai nėra totalinis karas. Misija sukaupia tam tikrą kiekį žmonių, ginklų, sąjungininkų.
Bet Rusijos ideologija ir karo metodika visiškai kita. Dabar turime tą situaciją, kai NATO susidūrė su situacija, kai principai, kurie veikė kitur, Rusijos-Ukrainos kare – nebeveikia. Ir, manau, kad nesuveiks, nes misijinis karas tinka lokaliai, tam tikrai erdvei užimti, o čia mes susidūrėme su post-sovietine erdve, kitokiu mąstymo būdu.
Rusija yra paveldėjusi visą Sovietų Sąjungos karinį, technologinį paveldą. Mes nežinome, kiek ten tuose sandėliuose yra. Nors svarbu ne tik sandėliai, bet ir mąstymas, kad „mes galime“. Nes kitu atveju sunkiai galima paaiškinti, kaip didžioji Rusijos visuomenės dalis sukandusi dantis kenčia. Matyt, dėl to suvokimo, kuris ateina dar iš Petro I laikų, kad štai mes galime tą teritorija užimti. Taip pat manau, kad jiems yra žinoma Vakarų kariavimo taktika, tas misijinis karo principas. Net Napoleono karas buvo toks.
Ne misijinis karas buvo Pirmasis pasaulinis, kurio Vakarai vis dar bijo. Jis baugino labiausiai, bijojo visi, žmonės, politikai. Ir bijojo labiau nei Antrojo pasaulinio, kuriame jie dalyvavo menkiau. Per Pirmąjį pasaulinį karą Vakarų Europos valstybės ketverius metus sukandę dantis žudėsi, pasistumdami po kilometrą į vieną ar į kitą pusę. O rezultato kaip ir nebuvo. Na, Paryžiaus taiką galima laikyti laikina. Tas karas, beje, irgi baigėsi su amerikiečių pagalba, nes patys jo baigti jau negalėjo.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Vakarų Europos valstybės keturis metu sukandę dantis žudėsi, pasistumdami po kilometrą į vieną ar į kitą pusę.
Na, o Antrasis pasaulinis karas buvo irgi sunkus sunkus, bet taip pat neapsiėjo be amerikiečių dalyvavimo. Baigiantis jam, jų misija pasibaigė ties Berlynu. Ji nesiekė Vilniaus, Varšuvos ir net viso Berlyno nesiekė.
Po Pirmojo pasaulinio karo subyrėjus imperijoms atsirado erdvės tautoms, kūrėsi naujos valstybės. Po Antrojo pasaulinio karo niekas nesubyrėjo, todėl nugalėtojai sprendė ir dalijosi. Kam kokios sienos, teritorijos.
Visas sienas, kurias dabar turime Rytų ir Vidurio Europoje daugiausiai yra nubrėžtos Stalino po Antrojo pasaulinio karo. To, ko Stalinas norėjo, jis gavo. Dabar tos sienos stabilios ir mes sakome, kad nieko nenorime judinti.
Taigi, kai karą norima baigti herojiškai ir su pergale, tai – ne karas, tai – graikų tragedija. Kai herojus laimi arba žūsta. Tai poezija, ne karas. Karas organizuojamas kitais principais. Kai jis vyksta nėra galvojama apie kažkokias dideles pergales, galvojama, kaip išgyventi, o ne kaip visa tai pateikti. Bijau, kad šis karas dabar yra įžengęs į stadiją, kai pagrindiniai karo žaidėjai galvoja, kaip jį pateikti. Svarstomas klausimas, ką turėtų reikšti Ukrainos pergalė? Visų žemių išvadavimas ar kas nors kita?
Bet logiškai mąstant, pergalė būna tik tada, kai užimama priešo sostinė. Ar taip bus daroma? Kai kyla tokie klausimai, politinis karo tikrumas pakimba ore. Natūraliai kyla klausimas, kas toliau? Vienintelė viltis, kad tas karas neišsilies. Jei jis išeis iš Ukrainos ribų, ypatingai su misijinio karo filosofija, tai iš mūsų nieko neliktų. Esame tarp Kaliningrado ir Baltarusijos. Šiuolaikines karo technologijas įvertinus, situacija būtų, švelniai tariant, nekomfortabili, jei išvis šioje erdvėje dar kas nors galėtų išlikti.
Taigi, kai karą norima baigti herojiškai ir su pergale, tai – ne karas, tai – graikų tragedija
Reiktų galvoti, kaip išeiti iš situacijos racionaliai. Mes kažkodėl užmirštame, kad kiti karai baigėsi teritorijų apkarpymais. Vokiečiai, tarkime, po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų neteko teritorijų. Vokiečiai nenorėjo, žinoma. Arba Suomija 1939-1940 metais, jie taip pat neteko dalies teritorijų.
Galų gale su ta pačia Lietuva, ar klausė kas klaipėdiečių? Mes turime vertinti istorinius precedentus ir pamokas. Nes jei to nepadarysime, istorija pati tai padarys. O istorijos pamokos visada yra žiaurios.
Vakaruose pasigirsta reti siūlymai, kad galima spręsti šį konfliktą (Rusijos-Ukrainos karą) kažkokiu būdu, derybomis ar kompromisu – nėra nepamatuoti. Ypatingai galvojant, kas jei mes to nepadarysime ir karas „išeis“ už Ukrainos sienų.
1940 metų pamokos yra skaudžios. Ką dabar mes galime padaryti kitaip? Ar galime pasiruošti blogiausiam scenarijui, jei toks nutiktų?
Kaip suprantu, mes ruošiamės jau nuo 2014 metų? O nuo karo Ukrainoje pradžios jau praėjo daugiau nei metai. Taigi, tiesą sakant, kai mes kalbame apie istorines pamokas, tai A. Smetonos valdžia, anuometė Lietuva nuo 1939 spalio 10 dienos iki 1940 birželio 15 dienos – turėjo pusę metų pasiruošti blogiausiam.
Mes dabar turėjome jau dvigubai daugiau laiko. Bet kai kalbame apie istoriją, vis dar sakome, kad štai jie to nepadarė, to nesuprato. Taigi, tie pasakymai turėtų reikšti, kad mes šiandien viską padarėme? Suprasdami, ko jie tada nepadarė, mes prisiskiriame sau dievišką žinią, kad mes suprantame, ką reikia padaryti. O mums Dievas ir laiko davė daugiau. Klausant mūsų valdžios galima manyti, kad viskas padaryta.
Dabar jau kalbama, kad Lietuvos saugumo padėtis yra pablogėjusi. Visgi dar prieš Kalėdas, vėlyvą rudenį buvo sakoma, kad Lietuvos saugumas – sustiprėjęs. Taip buvo sakoma iš tribūnų.
O jei rimtai kalbant, tai esame keblioje situacijoje. Patys save įstūmėme į kampą. Mes, deja, bet turime tokio paties blogo mąstymo, koks egzistuoja ir Rytuose, Kremliuje. Neturime jokių diplomatinių ryšių su Rusija. Nei jie pas mus, nei mes pas juos neturime net reikalų patikėtinio. Žiūrint per diplomatinių santykių tradicinę prizmę, esame likvidavę visus diplomatinio poveikio instrumentus, kanalus. Neturime jokios galimybės veikti.
Net Šiaurės Amerikos indėnai vykstant karams per pasiuntinius kalbėdavosi. Šiandien mes elgiamės, kaip ikimindauginiai pagonys, kurie siekia karą baigti mūšio lauke. O tai reiškia, kad į karą investuoti reikia viską. Nes kitu atveju vyksta blefas, juolab, kad kariauja kiti, o čia kariaujama tik žodžiais. Nėra rimto santykio su karu ir žodžiai sveria nedaug.
Dabar mes jau negalime daug daryti, nors prieš kurį laiką dar galėjome. Lietuvos pajėgumas, greta to, kad Ukrainą remiame ginklais, finansais ir visaip kitaip, dar realesnis ginklas galėtų būti dalykinė pagalba. Tai galėtų būti politinio pobūdžio pagalba.
Ji galėjo būti ir 2014 metais, kai buvo pasirašyti Minsko susitarimai. Galime kelti klausimą, kodėl tie susitarimai pasirašyti Minske, o ne Vilniuje? Kodėl Vilniaus netapo tarpininku? Vilnius galėjo būti oaze. Jei Vilnius būtų tapęs ta oaze, gal Minsko susitarimų turinys galėjo būti kitoks? Jei jie būtų pasirašyti ne su Aliaksandro Lukašenkos priežiūra, o derinant su Lietuvos prezidentu, užsienio reikalų ministru.
Mes turime vertinti istorinius precedentus ir pamokas. Nes jei to nepadarysime, istorija pati tai padarys. O istorijos pamokos visada yra žiaurios.
Bet mes viską atidavėme daryti kitiems, o patys sakome, kad kariausime, nors kariauti su kuo neturime. Kalbame, didžiuojamės, kad kažkas su mumis pasikalbėjo, parodė.
Tai vadinama politika, nors tai – labiau politinė propaganda. Mes esame supainioję du dalykus, politinę propagandą ir realią politiką.
