„Dabar situacija tokia, kad jaunais specialistais visa Lietuva dar neužpildoma, o vyresni specialistai, kurie labai gerai dirbo, jau po truputį visuose miestuose išeina užtarnauto poilsio“, – konstatuoja gydytojas.
Pasak pašnekovo, nors kai kurie pacientai įsitikinę, kad geras gydytojas – jau tas, kuris turi žilo plauko galvoje, daugelis džiaugiasi pakliuvę pas jauną mediką.
„Kuo džiaugiausi ir galėčiau pareklamuoti šią vietą, tai pacientai čia nepratę matyti daug rezidentų, tad jaunas daktaras yra vienareikšmis privalumas ir pacientai džiaugiasi pakliuvę pas jauną gydytoją“, – teigė panevėžietis.
„Tikrai stebime du kraštutinumus – tie, kuriems reiktų pasirodyti labai greitai, laukia mėnesiais, o tie, kurie kaip tik galėtų palaukti planinės operacijos, ateina naktį ir reikalauja apžiūros „čia ir dabar“.“
Padedantis grąžinti palaipsniui temstantį pasaulio vaizdą gydytojas pažymi, kad operuojant akį mažiausias netikslus judesys gali kainuoti brangiai. Tačiau džiaugsmas, kurį po operacijų tenka matyti pacientų veiduose, – didžiausias nelengvo darbo atpildas.
Apie akių mikrochirurgo kasdienybę, darbą regiono ligoninėje ir kaip tvarkytis su milžiniškais krūviais, kalbamės su Respublikinės Panevėžio ligoninės gydytoju oftalmologu, Akių ligų skyriaus vedėju E. Žvyku.
Kaip atrodo akių gydytojo-mikrochirurgo darbo diena?
Išties labai įvairi. Kadangi turime ir planinių, ir skubių pacientų, kurie atvyksta dėl įvairių traumų, jie rutinoje paskęsti tikrai neleidžia. Kadangi Lietuvoje taip trūksta akių specialistų, skubių pacientų praktiškai kasdien kiekvienam tenka gana nemažai. Ir jų susiplanuoti neišeina. Bet jei kalbėtume vien apie planinius vizitus, tai ir apžiūrime pacientus, ir išoperuojame, ir prižiūrime vakar operuotus.
Tie skubūs pacientai visada kreipiasi dėl gyvybiškai ūmių būklių ar linkę pagudrauti taip apeidami eilė?
Aišku, patys žmonės negali tiksliai žinoti, kaip skubiai jam reikia pasirodyti pas gydytoją. Bet tikrai stebime du kraštutinumus – tie, kuriems reiktų pasirodyti labai greitai, laukia mėnesiais, o tie, kurie kaip tik galėtų palaukti planinės operacijos, ateina naktį ir reikalauja apžiūros „čia ir dabar“. Dažnas yra pasakymas: akis – ne užpakalis, dėl to atbėgau (juokiasi), aišku, tada akcentuoji, kad turbūt jei ir užpakalio bėda būtų, lygiai taip pat nerimautų. Bet akis išties yra jautriausias kūno organas, todėl žmonės kreipiasi dėl menkiausių smulkmenų.
Operuojant akį klaidos galimybei vietos praktiškai nepalikta?
Bet kurio mikrochirurgo mokymasis labai sudėtingas, o akyje net milimetras jau yra didelis atstumas. Kartais net mikronas, menkiausias judesys gali lemti komplikacijas, dėl kurių operacijos rezultatai jau būtų ne tokie, kokius planuotum. Tai yra didžiulis iššūkis ir atsakomybė. Kartais ir patys pacientai jaučia smulkmenas, netobulai atliktą pirmą operacinį pjūvį, bet taip pat yra ir pasitenkinimas gydytojui ir pacientui, kai matomas geras rezultatas. Kad jį pamatytum, suprastum, gerai padarei darbą ar ne, nereikia atlikti kraujo tyrimo – tą ne tik pacientas dažnai pasako, bet ir patys matome.
Taigi tenka būti liudininku tų akimirkų, kai pacientas nudžiunga praregėjęs po daugelio metų?
Tenka, tik yra niuansas, kad neretai tą pirmą emociją, kai akis atmerkia prieš tai abiem akimis nematęs pacientas, pamato slaugytojos, kurios pirmos nuima tvarsčius. Taigi norėdamas tą momentą užfiksuoti kartais stengiuosi specialiai ateiti, kad gaučiau daugiau pozityvo. Šie momentai kartais būna neįkainojami. Žmonės ir savo raukšlę pamato, ir per kelis metus pasikeitusį vyrą ar žmoną. Tik problema kartais būna ta, kad jei tą pirmą momentą po operacijos pamatome visus pacientus, toliau daugiau bendraujame vis tik su tais, kuriems kažkas ėjosi ne tobulai. Taigi santykinai tų malonių akimirkų būna ne tiek daug (šypteli).
Būna, kad operacija nepasiseka iš pirmo karto arba apskritai nepavyksta padėti?
Visko būna. Mokantis ir įgyjant vis daugiau patirties, daugėja tų pacientų, kuriems prieš 5 metus gal būčiau sakęs, kad jiems bent mūsų regione negalima padėti, jų galbūt neoperuodavau, o dabar su kiekvienais metais prisiimu vis sunkesnį pacientą. Aišku, operacija būna rizikingesnė ir potencialiai gal nelabai perspektyvi, negarantuojanti, kad pacientas matys. Labai malonu, kai pacientas supranta, kad tai tik viltingas bandymas padėti matyti geriau. Bet yra ir tokių atvejų, kai pacientas būna aklas, po operacijos matydamas, pavyzdžiui, 5 eilutes iš 10-ies, kartais, būna, užmiršta, kad nežadėjome nieko. O lūkestis būna, kodėl nemato 10 eilučių...
Kokių akių ligų pažeisti pacientai patenka į jūsų rankas?
Panevėžio ligoninėje daugiausiai operuojame lėtines amžines ligas – glaukomą, kataraktą, įvairius auglius. Tos būklės, kai pacientai nemato dėl traumų, didžiąja dalimi atitenka universitetinėms ligoninėms. Didžioji dalis mano planinių operacijų yra kataraktos operacijos, kai pakeičiant seną lęšiuką, per kurį nebepatenka saulės šviesą, įdedame skaidrų dirbtinį ir kai kuriems grąžiname matymą, geresnį nei net buvo bet kada jaunystėje. Nesugalvočiau visoje medicinoje daug tokių operacijų, kai rezultatas matosi ir jaučiasi taip akivaizdžiai – tiek geras, tiek blogas. Taigi lazda turi du galus. Viena vertus, matome momentinį paciento džiaugsmą, kita vertus, išgirstame ir smulkmenų dėl skundų.
Kokios tendencijos – senatvinių ligų daugėja, ar įmanoma tam užkirsti kelią?
Be abejo, senatvinių ligų daugėja. Kiek norime galime kalbėti, kad Lietuvoje mažėja gyventojų, bet tikrai ne vyresnių žmonių sąskaita. Tad pacientų turime daug. Taip pat ir dėl įvairių vartojamų vaistų dėl kitų lėtinių ligų amžinių ligų taip pat padaugėja – tiek kataraktų, tiek glaukomų. Kai pacientai ateina baimindamiesi ir klausia, ar jiems nėra kataraktos, stengiuosi juos nuraminti, paaiškinti, kad tai realiai nėra liga – jei pacientas ilgai gyvens, neišvengs kataraktos. Tai yra fiziologinis procesas – kaip ir 45 metų žmogui prireikia skaitymo akinių, taip ir kažkada vėliau išsivysto katarakta, nereikia jos bijoti. Tiesiog reikia žinoti, kad yra gydymo galimybės, tai realiai pilnai kontroliuojama liga.
Skamba liūdnai, kad vos ne visiems neišvengiamai teks pakliūti pas jus ar jūsų kolegas...
Kai žinai, kaip žmogus vystosi, kad taip bus, tada ne taip liūdna. Juk kai žinai, kad turėsi žilų plaukų, jiems jau atsiradus neverki, na, bent jau neilgai. Lygiai taip pat ir dėl regėjimo – negali lygiai taip pat matyti ir būdamas 20-ies, ir 60-ies, ir 90-ies. Dalinai galime tai koreguoti, bet 20-mečio būklės negali grąžinti nei plastikos chirurgai, nei kardiologai, nei hematologai, nei akių gydytojai. Bet, kaip sakiau, katarakta – ta liga, kai regėjimą galima grąžinti į labai gerą būklę, kitos ligos gali būti tik pristabdomos.
Kiek praktiškai visas gyvenimo sritis okupuojantys įvairūs ekranai turi įtakos regos silpnėjimui?
Ekranai didesnę žalą daro smegenims, stuburui, blogai laikysenai. Taip, jaunuolių akims tai skatina trumparegystės progresavimą, bet didesnė žala vis tik yra kitoms sritims. Dėl nejudros ir televizoriaus žiūrėjimo didesnė rizika išsivystyti širdies ir kraujagyslių ligoms nei kataraktai. Kalbant apie tai, kaip pagerinti regėjimą, šiaip yra universalios taisyklės. Reikia judėti, taip užtikrinti gerą kraujotaką, sveikai, subalansuotai maitintis ir būti gamtoje, atvirose erdvėse, kad akys žiūrėtų į tolį. Šios taisyklės tokios universalios, nėra ligos, kurios rizikos tai nemažintų.
Visos Lietuvos skaudulys – eilės. Kiek jūsų ligoninėje tenka laukti planinės konsultacijos ar operacijos?
Jei paleistume registraciją keliems metams į priekį, nežinau, ar rastume pabaigą, tiek yra tų pacientų. Nes vienu metu yra skatinamos ir profilaktinės apžiūros, džiugu, kad žmonės ateina profilaktiškai, tačiau tuo pačiu tai sukuria didesnes eiles tiems, kuriems reikia ne tik profilaktinio tyrimo. Dabar situacija tokia, kad jaunais specialistais visa Lietuva dar neužpildoma, o vyresni specialistai, kurie labai gerai dirbo, jau po truputį visuose miestuose išeina užtarnauto poilsio. Taigi nenorėčiau net įvardyti konkretaus laukimo laiko, bet galėtume laisvai sudaryti eilę metams ir dar visų nespėti pakonsultuoti.
Bet tokia realybė, kad pusė metų prie oftalmologo kabineto – dar geras variantas?
Taip, tokia eilė reali, bet, kitas dalykas, kartais ir gyventojų lūkestis yra nerealus. Skandinavijos šalyse labai normalu dėl lėtinių ligų ir dvejus metus laukti operacijos. Mes dar to neįsisąmoniname ir jei konsultacija būna vėliau kaip už mėnesio, tai atrodo nenormalu. Aišku, pirmiausia šeimos gydytojai turi atsirinkti, ką siųsti skubiai, o ką – planine tvarka. Nors viešoje erdvėje teigiama, kad dėl eilių situacija labai bloga, išties daug pacientų gali laukti, tad tie keli mėnesiai nėra pats blogiausias dalykas. Aišku, reikia atskirti, kuriems reikia pakliūti greičiau. Bet, kaip minėjau, kai kurie patys pacientai yra pernelyg kantrūs, o kiti – per daug jautrūs. Dėl to tiems keliems dirbantiems specialistams tenka nuolat stebėti ir lėtinius pacientus, kurie kartais ateina ir trečią nakties, nes konsultaciją gavo tik po kelių mėnesių.
Kokie tuomet išties skubūs atvejai? Esate užsiminęs, kad žmonės akis susižaloja, atrodytų, pačiais neįtikėčiausiais būdais, ir katė gali akį iškabinti.
Manau, kad viskas, ką tik įmanoma būtų sufantazuoti, tą ir teko matyti – nuo menkiausių problemų, kai kūdikėlis jaunam tėčiui ar mamai įdrėskė į akį, iki pačių didžiausios apimties traumų.
„Kai pacientai ateina baimindamiesi ir klausia, ar jiems nėra kataraktos, stengiuosi juos nuraminti, paaiškinti, kad tai realiai nėra liga – jei pacientas ilgai gyvens, neišvengs kataraktos.“
Nepasirinksi, esi universitetinės ligoninės gydytojas ar mažesnės, susiduriame su visomis traumomis, nes pacientai atvyksta į artimiausią gydymo įstaigą. O traumos priežastimi gali tapti bet kas – problemų lygiausioje vietoje gali sukelti net medžio šakelė, katino įdrėskimas ir panašiai.
Matyt, prasidėjus šiltojo meto lauko darbams ruošiatės pacientų antplūdžiui?
Vasaros darbai, kai prasideda žolės pjovimo ir metalo pjovimo sezonas, žmonės dirba kitus ūkio darbus, sulaukiame tokių pacientų. Ir liūdniausia, kad nukenčia ne tik tie, kurie dirba, bet ir šalia esantys asmenys. Aišku, džiugu, kad Lietuvoje per mano paties kokių 10 metų patirtį lauke dirbantys žmonės kuo toliau, tuo labiau ėmėsi saugotis – dedasi apsauginius akinius, šalmus. Bet problema, kai sužeidžiamas šalia žolę pjaunančio ar dirbančio žmogaus vaikštantis vaikas ar kitas žmogus. Deja, ne vienas pacientas dėl to neteko regėjimo, gerai, jei tik viena akimi.
Gal įsiminė koks kurioziškas traumą sukėlęs atvejis, su kuriuo pastaruoju metu teko susidurti?
Štai tokią istoriją dabar daug kam pasakoju, kai moteris atidarinėjo seną šaltos arbatos buteliuką, kuris turbūt buvo šiek tiek parūgęs, ir dangtelis šovė su tokia jėga, kad visai plyšo akies obuolys. Po operacijos pacientė dar kažką ta akimi mato, bet trauma tokioje lygioje vietoje prilygo didžiulės avarijos traumai.
Po medicinos studijų tiesiu taikymu grįžote dirbti į gimtąjį Panevėžį. Nebuvo kilę abejonių, ar tai – geriausias pasirinkimas?
Po rezidentūros kiek blaškiausi, galvojau apie įvairias vietas, bet Panevėžys mano gimtas miestas ir nė kiek nesigailiu čia atvažiavęs. Atvykęs čia iškart tapau tikru daktaru. Kuo džiaugiausi ir galėčiau pareklamuoti šią vietą, tai pacientai čia nepratę matyti daug rezidentų, tad jaunas daktaras yra vienareikšmis privalumas ir pacientai džiaugiasi pakliuvę pas jauną gydytoją. Taigi nuo pirmų metų jaučiausi visaverčiu gydytoju, o ne dar besimokančiu.
Kiti į jauną gydytoją baimindamiesi patirties stokos kaip tik žiūri nepatikliai, neteko to patirti?
Pacientai yra labai įvairūs. Vieni nori gydytojo su žilu plauku ant galvos, mano, kad jis jau yra patyręs. Bet sakyčiau, kad daugiau pacientų teigiamai priima jaunus specialistus. Aišku, jei pacientas labiau pasitiki vyresniu gydytoju, su malonumu rekomenduoju jį vyresniam kolegai. Nes jei pacientas labiau pasitiki tokiu gydytoju, tada ir gydymo rezultatas būna geresnis. Lygiai kaip ir dėl lyčių – vieni būna įsitikinę, kad geresnės mikrochirurgės yra moterys, kiti – kad chirurgas turi būti tik vyras. Tad stengiamės atliepti tuos lūkesčius.
Ar visada pavyksta atliepti tuos lūkesčius, kai specialistus suskaičiuoti pakanka vos vienos rankos pirštų?
Visi, kurie esame skyriuje, operuojame, šiuo metu esame 4 gydytojai. Taip, pasirinkimo nėra daug, bet niekur jo daug nėra. Bet džiaugiuosi, kad turime naują gydytoją, tad tenka nebe tik mokinio, bet ir mokytojo rolėje pabūti (juokiasi).
Kiek mitas ar tiesa, kad dirbdamas regione gydytojas „uždus“?
Sakyčiau, kad atvirkščiai – erdvės tobulėjimui tikrai yra daug. Tiesiog gal reiktų sau kartelės nenuleisti. Išvažiavęs iš universitetinės ligoninės po rezidentūros visada sau sakiau – „Viską, ką darai, daryk tokiu lygiu, kad niekuo nesiskirtų nuo universitetinės ligoninės lygio.“ Tai dabar galiu ramia sąžine sakyti, kad darome tą patį kaip ir geruose Vakarų Europos centruose.
Gal kitą kartą patys pacientai to neįvertina ir patys skuba į didžiąsias klinikas?
Tikrai taip, teko trumpai dirbti ir Vilniuje, turėjau daug pacientų, kurie atvažiuoja iš Panevėžio ir sako, kad tikrai ten nesigydys, bet iš esmės atvažiuoja pas tą patį specialistą ir kitame mieste jau gydosi su didžiuliu malonumu (šypsosi). Bet didesnė dalis žmonių su kiekvienais metais vis labiau yra patenkinti, manau, jie jau puikiai suvokia, kas yra specializacija ir kur yra universitetinių ligoninių pranašumas. Ir mes patys stengiamės aiškiai pasakyti, kad tas operacijas, kurias darome, yra nė kiek ne prastesnės nei kur kitur pasaulyje. Bet yra sritys, kur reikia siauros srities specialisto. Ir tą jau gali suteikti universitetinės ligoninės.
Ilgai aiškinotės, kokios srities mediku norite būti?
Be abejo, turbūt niekada nerasi vienos priežasties, kodėl pasirinkau oftalmologiją. Man visada patiko fizika, konkretūs dalykai, o šioje specialybėje viskas labai konkretu – nereikia gretutinio tyrimo, labai dažnai pats iš vieno apžiūrėjimo gali gana tiksliai pasakyti diagnozę ir dažnai paskirti labai konkretų gydymą.
Specialybę rinkausi iš kelių sričių. Aišku, žinojau, kad noriu operuoti, galbūt taip ir stereotipiškai buvo diegiama, kad vyras medicinoje turėtų operuoti. Su tuo iki galo nesutinku, bet vis tik traukė operuoti. Ir jau pasirinkus profesiją jokių dvejonių neliko, nesigailiu.
„Kai kalbu su moksleiviais apie specialybės pasirinkimą, visada akcentuoju, kad jei bent truputį nepatiks pasirinkta specialybė, krūvis bus nepakeliamas, nežmoniškas tiek pačių studijų, tiek darbo. Turi būti atsidavęs 100 proc. Jei į tai žiūrėsi kaip į amatą, iš ko gauni pajamas, tikrai perdegsi, nes krūviai tikrai yra ne vidutiniai.“
Studijos buvo labai įdomios ir produktyvios, nors gal mokydamasis to iki galo nevertinau. Bet kai dabar bendrauju kolegomis iš užsienio, matau, kad lygis, kokiu ruošia Lietuvoje, yra pats aukščiausias – ir teorinis, ir praktinis. Jei yra daug šalių, kur dar mokomasi autoriteto principu, dirbi su autoritetą turinčiu gydytoju – ką iš jo išmoksi, tą ir gausi. Pas mus gi viskas sistematizuota ir net tas, kuris nelabai norėtų išmokti, gauna tokį žinių bagažą, kuris siekia Vakarų medicinos lygį.
Aišku, mokymosi kreivė mikrochirurgijoje labai sudėtinga, negali pradėti operuoti truputį mokėdamas, turi prie paciento liestis jau visiškai savimi pasitikėdamas. Išties kokia atsakomybė mokyti operuoti jau pajuntu ir savo kailiu – gavau pasiūlymą mokyti iš Europos suvažiavusius jaunus daktarus. Kol mane mokino, taip nevertinau mokytojo amato (šypteli). Negali padaryti nė menkiausios klaidos. Kaip operuoti, mokėmės ir su kiaulės akimis, dabar šiuolaikinės technologijos leidžia naudoti ir simuliatorius, pasitelkiami virtualūs akiniai ir pan.
Nėra planų sekti šviesios atminties tėvo, garsaus Panevėžio veterinarijos gydytojo, mokslininko, pėdomis ir siekti mokslinio laipsnio?
Mokslas tikrai visada žavėjo, stengiuosi nuolatos mokytis, tobulėti. Nors mokslinio laipsnio dabar nesiekiu, bet niekada nesakau ne. Akademinė aplinka supo nuo mažumės – mama mokytoja, tėvas buvo mokslininkas ir veterinarijos specialistas, kas irgi vis tik yra šalia medicinos. Ko labiausiai tėvai išmokė – spausti iš savęs maksimumą ir nedirbti to darbo, kuris tik gerai apmokamas, bet kur geriausiai save realizuoti.
Minėjote, kad mokėtės operuoti su kiaulės akimis, iš kur jų gaudavote?
Įdomu teigti, kad kiaulės organizmas vis tik labai artimas žmogaus organizmui, ir ne tik dėl akių. Taigi eidavau į turgų, mėsininkai man atskirai akių neišpjaudavo, tai tekdavo pirkti kiaulių pusgalvius, aiškinti, kad čia ne Helovinui perku ir grįšiu dar ir dar (juokiasi). Kaune kur pirkdavau, tikrai jau žinojo, kad ateisiu kiaulių galvų. Tai labai įdomi patirtis, bet ir naudinga – važiuosiu ir kitą mėnesį, bandysiu operuoti kiaulių akis ir išmokti tų dalykų, kurių dar nedarau. Taigi tai yra toliau naudinga mokymosi priemonė.
Jaunuosius kolegas irgi mokysite tokiu būdu ar geriau naudoti modernesnes priemones?
Viskas turi savo pliusų. To pajautimo, kurį gausi operuodamas tikrą žmogų, niekur nepajausi. Yra virtualios realybės, operacijų simuliatoriai, jie padeda daug ko išmokti, taip pat ir daug teorinių subtilybių. Bet jie pilnai nenukonkuravo kiaulės akių. Kaip tik mokiau operuoti Izraelio jaunus gydytojus. Kadangi kiaulė yra ne košerinis gyvūnas, jie neturi kiaulių akių, tai galimybė Europoje prisiliesti prie kiaulės akies jiems buvo fantastiška, sakė, kad tai daug realistiškiau, nei mokytis prie virtualaus aparato.
Daug medikų šiandien – ant perdegimo ribos. Kaip jūs tvarkotės su dideliais krūviais?
Kai kalbu su moksleiviais apie specialybės pasirinkimą, visada akcentuoju, kad jei bent truputį nepatiks pasirinkta specialybė, krūvis bus nepakeliamas, nežmoniškas tiek pačių studijų, tiek darbo. Turi būti atsidavęs 100 proc. Jei į tai žiūrėsi kaip į amatą, iš ko gauni pajamas, tikrai perdegsi, nes krūviai tikrai yra ne vidutiniai. Kaip tik darėme ir anketas, tai ant perdegimo ribos svyruoja daug kolegų. Aišku, kai darbu džiaugiesi, neperdegi net ir esant dideliam darbo krūviui.
Po darbo dar randate jėgų aktyviai sportuoti. Tai daugiau jėgų duoda, nei atima?
Dar studijų metais atradau ištvermės sportą, bėgimą, dabar – dar ir triatloną, ir apie perdegimą dar negalvojau. Jaučiuosi, kad dirbu pakankamai daug, bet pilnai iškraunu visą save sportuodamas. Pastebėjau, kad tos sprogstamos energijos, kai susitinki su pacientais, šypsaisi ir trykšti energija, pritrūksta kaip tik tada, kai būnu mažiau pasportavęs. Po kiekvieno renginio, ypač didesnių varžybų, maratono, nors fizinis nuovargis galbūt ir gali jaustis, ta energija būna didelė. Stengiuosi nepraleisti visų varžybų, eiti kartu su vaikais.
Abu su žmona esate gydytojai, vaikai, matyt, daug profesijos pasirinkimų neturės?
Taip, su žmona dirbame vienoje ligoninėje, ji – gydytoja akušerė-ginekologė. Tai labai patogu, važiuojame viename mieste į vieną darbą, pajudame iš namų visi keturiese. Vienas sūnus jau palieka darželį, kitam – 5 metai, o trečias dar pusiaukelėje. Tad rudenį tikimės vieną susitikti, o kitą išleisti į mokyklą (šypsosi). Kol kas sūnūs, panašu, linkę į mokslus, ir sportas įdomu, o kaip bus toliau – matysime.
Dėkoju už pokalbį.
