Iškart po studijų 1987 m. pradėjęs dirbti Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, o nuo 1990 m. jau pilnu krūviu čia įsitvirtinęs gydytojas sakė sunkiai įsivaizduojantis, kad galėtų būti kur kitur.
Pašnekovas pasakoja norą tapti gydytoju pajutęs anksti – dar vaikystėje pačiam būnant pacientu šioje įstaigoje. Anesteziologu-reanimatologu R. Skalskis sako tapęs atsitiktinumo dėka, tačiau pasirinkęs profesiją pataikė: „Greitai supratau, kad terapija kaip tokia man ne tiek įdomi kaip intensyvi terapija, čia šiek tiek viskas yra „ant briaunos“.
Negana to, gydytojas yra ir ozonoterapijos – gydymo ozono dujomis – pradininkas Lietuvoje. Už natūralių gydymo būdų puoselėjimą R. Skalskis ką tik apdovanotas kasmetiniuose „Auksinės mediko širdies“ apdovanojimuose.
Gydytoją kolegos pažįsta ir kaip aistringą fotografą. Daugiau nei keturis dešimtmečius fotografuojantis medikas sako, kad kur bekeliautų, nesiskiria su fotoaparatu.
Apie tai, kaip darbas atrodo praūžus pandemijai ir ar reanimacijos intensyvios terapijos skyriuje dažni stebuklai – portalo tv3.lt interviu su Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėju R. Skalskiu.
„Auksinės mediko širdies“ apdovanojimas sušildė jūsų širdį? Ar svarbu medikui toks įvertinimas?
Matyt, į medikus kažkaip reikia kreipti dėmesį, įvertinti jų darbą, kuris dažniausiai apkalbamas. Darbas išties labai sudėtingas, sunkus, visko jame būna, tad tos teigiamos emocijos, teigiamas vertinimas visada yra svarbus tiek patiems medikams, tiek gal ir tiems, kurie į juos kreipiasi. Gyvenime susiduriame su įvairiausiomis emocijomis, toks teigiamas įvertinimas padeda patiems žmonėms gal kitaip pažiūrėti į patį darbą.
Ar darbas po pandemijos jau grįžo į normalias vėžes?
Visi pergyvenome šį laikotarpį, turėjome gyventi su kovidu, tačiau be jo buvo ir kitos ligos, tam tikrais momentais kovido ir užgožtos, buvo sunku prieiti prie tam tikrų problemų sprendimo, nes galiojo daug apribojimų. Aišku, kai kuriuos jų, žiūrint iš dabartinės perspektyvos, gal galėtume organizuoti kitaip, buvo įvairių niuansų, galbūt ir ne tokių tikslingų ribojimų. Bet tada buvo nežinomybė, įvyko ir didžiuliai pokyčiai darbo sistemoje dirbantiems tiek stacionare, tiek poliklinikose. Ir visada, ko gero, pagrindinis nukentėjusysis buvo pacientas. Jis pats juk „kaltas“, kad susirgo (juokėsi).
Bet taip yra, kad žmonės serga, ir bet kuriuo metu turi būti prieinama pagalba. Kaip tai organizuoti teisingai, kad visi būtų patenkinti, – didelis iššūkis visame pasaulyje, idealios sistemos nėra. O kai dar ištinka tokie dalykai kaip pandemija, tai yra krizinė situacija. Ir gyvenimas dėl jos dar yra sujauktas iki šiol. Aišku, dėl to atsirado ir teigiamų organizacinių dalykų, kažkokių naujovių, pradėjo kiek vystytis telemedicina, aišku, telefonu diagnozės nenustatysi, bet kai kuriuos dalykus galima spręsti be papildomų vizitų pas gydytojus. Tad tai atnešė ir naudingų dalykų.
Per pandemiją teko girdėti istorijų, kai delsdami ar negalėdami kreiptis į gydytojus žmonės keliaudavo tiesiai į priėmimo skyrių ir į stacionarą. Ar dabar kiek stabilesnė situacija, ar kaip tik skiname vaisius to, kad žmonės laiku nebuvo gydomi?
Visko yra. Bet dabar yra ir kita pusė – googlas, internetas, kuris padeda „gydyti“ visas ligas, net rekomenduoti gydytojams, kaip jiems reikia pacientus gydyti (šypteli). Pacientai visko prisiskaito, tačiau nežino niuansų, čia galima palyginti su trečio kurso studentais, kurie pradeda mokytis tam tikrų ligų ir supranta, kad „serga“ ir tuo, ir anuo. Pacientai lygiai taip pat ima vardyti, kokiomis ligomis serga. Kita vertus, kitą kartą žmonės laiku neatpažįsta išties pavojingų sutrikimų.
Kokie pacientai atsiduria jūsų vadovaujamame skyriuje?
Intensyvioje terapijoje turi atsirasti tokie pacientai, kurių gyvybinių funkcijų palaikymas svarbus jų išeičiai. Aišku, visada yra sudėtingų sprendimų, gali padėti ar ne. Kai yra mirštantis žmogus, sergantis nepagydoma liga, tu žinai, kad taikant intensyviąją terapiją jam prailgins egzistavimą kelioms dienoms, bet tam išleisi milijonus. Taigi iš esmės padėti negali, bet tai juk yra žmogus, kuriam visada turi stengtis padėti. Būna, kai situacija neaiški, galbūt jam reikia, o gal ne į intensyviąją terapiją. Čia kaip svarstyklės. Kai situacija aiški, klausimų nekyla, bet vis tenka sverti. Kiekvieną kartą galvoji, ar viską padarei teisingai, ar buvo galimybė padaryti kitaip. Aišku, dažniausiai pavyksta priimti teisingą sprendimą, bet 100 procentų niekur nebūna.
Mintys apie tai, ar viską padarėte iki galo, dažnai lydi? Netenka sapnuoti košmarų?
Būna, kad pabundi naktį ir galvoji apie tam tikrą pacientą. Tad negaliu pasakyti, kad ramiai miegu. Nors pastaruoju metu gal miegu ramiau, dabar jau dvejus metus nebudžiu. Bet tikrai būna, kad mintys apie pacientus lydi ir po darbo, ar nereikėtų dar kažko padaryti. Aišku, negali visą laiką galvoti apie darbą, gyvenimas turi ir kitų savo pusių (šypteli).
Kiek pacientų iš intensyvios terapijos skyriaus išeina savo kojomis, o kiek, deja, čia pasilieka?
Skaičiai svyruoja, bet praktiškai 10–15 proc. lieka čia. Tai – nemažas procentas. Bet tikrai yra tokių žmonių, kuriems gali tik pasakyti – o kur tu buvai anksčiau? Nes būna, kad tikrai galima padėti, bet pas mus žmogus atsiduria per vėlai.
Kasdien gelbėjate kritinės būklės pacientus. Ar įmanoma priprasti prie mirties?
Visi gyvename tarp gimimo ir mirties, mes tik dažniau susiduriame su šiais procesais. Galima nueiti ir iki kito skyriaus, kur žmonės gimsta, tai turėsime priešingą vaizdą. Tai yra profesijos dalis, dirbantieji poliklinikose neturi artimo kontakto su tuo. Mes visada esame tarp gimimo ir mirties, tai palydėti žmogų į tą kitą pusę yra reikšminga.
Matyt, itin skaudu, kai tenka išlydėti jaunus žmones?
Visai neseniai pranešta apie vieno iš esmės jauno žmogaus mirtį. Matėme tą žmogų prieš kelis mėnesius pas mus ligoninėje. Ir iš tyrimų supratome, kad neužilgo mirs. Tokių atvejų pasitaiko, viena vertus, aišku, tai sąlygoja pagerėjusi diagnostika. Bet, kita vertus, miršta jaunas žmogus, kuris dar galėtų gyventi ne vieną dešimtį metų. O kodėl jis pakliuvo, kur kažką praleido, ko nepadarė jis ar kažkas kitas, šie dalykai – jau kitas klausimas.
Lyg iš giedro dangaus išgirstame ir apie jaunų, sportuojančių žmonių mirtis.
Su bėgikais mums teko susidurti, kai ypač iki kovido būdavo maratonai, po kiekvieno jų vienas du žmonės pakliūdavo pas mus. Laimei, visiems baigėsi sėkmingai, bet jie visi buvo ant slenksčio. Čia jau kita žmogiškoji pusė – noras padaryti kažką tokio, pasiekti rekordą. Bet tokie neapgalvoti veiksmai su gėrimu, mityba, papildais, pats žmogus taip sau prisidaro bėdų.
O pasitaiko stebuklų, kai žmogus jau buvo nurašytas, tačiau išsikapstė?
Būna, klausia, ar reikia tikėti stebuklais? Manau, kad reikia tikėti ir bandyti kurti šiuos stebuklus. To siekiame. Kaip pavadinsi, tai stebuklas ar ne, bet jei nieko nedarai, tai nieko ir neįvyksta. Galbūt mes reanimacijos skyriuje tai darome kiek intensyviau, gal kiti daro kitaip. Būdavo tokių pacientų, kuriems galima nieko nedaryti, jie numirs, bet pradedi daryti, vienas laiptukas, kitas ir taip po truputį žmogus išeina iš tos balos.
Būna, kad pabundi naktį ir galvoji apie tam tikrą pacientą. Tad negaliu pasakyti, kad ramiai miegu. Nors pastaruoju metu gal miegu ramiau, dabar jau dvejus metus nebudžiu. Bet tikrai būna, kad mintys apie pacientus lydi ir po darbo, ar nereikėtų dar kažko padaryti.
Jau senokai turėjome vieną pacientą, kuris galėjo net negulti ant operacinio stalo, spaudimo nelaikė, milžiniškos trombozės, atrodė – neatlaikys, bet išgyveno. Išoperavome jį, pas mus pateko sverdamas apie 150 kg, iš ligoninės išėjo po pusės metų ir svėrė vos 80 kg. Jam beveik 5 mėnesius buvo taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija dar sovietiniais aparatais, bet išsikapstė. Buvo toks noras gyventi ir žingsnis po žingsnio atsistojo. Tokių pacientų atsiranda, bet būna taip, kad yra noras gyventi, bet žmogus neturi jėgų, nesikabina, neišeina...
Buvo ir tokia pacientė, dabar jau mirusi, kai ji atvyko pas mus, galvojome, neišgyvens, padarėme viską, kas priklauso, pagal protokolą, ir vieną rytą ji sako: „Jaučiu kavos kvapą, galima?“ Tai jau reiškia, kad viskas į gera. Ji dar 10 metų pragyveno.
Grįžkime prie Vilniaus miesto savivaldybės apdovanojimo. Jį gavote už nuolatinę natūralių gydymo būdų paieškas. Kaip susidomėjote šia sritimi?
Buvo mūsų mokykloje vienas vaikinas, kuris nuo gimimo sunkiai valdė vieną kūno pusę. Jis buvo labai protingas, baigė universitetą, teisės mokslus, apsigynė diplomą, dirba vienoje stambiausių pasaulio juridinių kontorų. Bandant jam padėti išbandyta viskas, kas tuo metu buvo prieinama, bet atsirado tėvams galimybė jį nuvežti į Vietnamą. Jei jo nepažinočiau, nebūtume bendravę, nepatikėčiau, bet po trijų savaičių žmogus grįžo visiškai kitoks. Aišku, jis nepasveiko, bet buvo visiškai kitas žmogus. Kaip jis pasakojo, viską iš esmės pasiekė adatomis, akupunktūra.
Ir tada pradėjau tuo domėtis. 1,5 metų dirbau su tuo, kursus baigiau, pats turėjau tam tikrų pasiekimų. Kadangi tuo metu jau dirbau kaip gydytojas, bandžiau derinti, ką galima, ko visgi negalima pasiekti taikant akupunktūrą. Buvo toks periodas, kai tai „užmečiau“ ir dabar tuo neužsiimu, nes tai reikia nuosekliai daryti. Būdamas pirmąkart stažuotėje Vokietijoje 2000 m. išgirdau apie tokį dalyką kaip ozonoterapija. Vokiečiai tą praktikuoja, bet ten šiek tiek viskas kitaip organizuota nei pas mus, liberaliau, yra sertifikuota vokiška įranga. Grįžus po kurio laiko atsirado galimybė pradėti tai taikyti ir Lietuvoje. Bet tuo užsiėmiau irgi iki tam tikro laiko. Šiaip ozonoterapija ganėtinai populiaru Ispanijoje, Italijoje, Vokietijoje, pasiekta gerų rezultatų naudojant esant tam tikroms būklėms.
Tai pas mus dabar tai nėra praktikuojama?
Vienas kolega man išėjus perėmė iniciatyvą, Vilniuje buvo pritaikęs ozonoterapiją gydant skausmą. Deja, pandemijos metu jis mirė, dabar, nežinau, ar kas tuo užsiima. Tai realiai galėtų būti taikoma kaip tam tikra reabilitacinio gydymo forma, kaip papildoma priemonė, bet ne kaip monoterapija. Juolab tai ne visiems ir tinka, ozonas šiaip yra gana agresyvi medžiaga. Tad visada reikia pasverti, ar nėra rizikos, kiek naudos turės procedūra. Bet rezultatai būdavo geri, esu bandęs ir savo kailiu, tai savijauta keitėsi į gerąją pusę. Kaip sakiau, to negali visiems taikyti, daugiau taikėme sergantiems širdies, plaučių ligomis, gydant skausmą. Bandėme taikyti ir kitose srityse, pavyzdžiui, trofinėms opoms gydyti, kas ypač aktualu diabetikams, rezultatai buvo geri.
Kaip manote, kiek šiuolaikinėje medicinoje lieka vietos natūraliems gydymo būdams? Ar ne per griežtai supriešiname skirtingų kultūrų medicinos pasiekimus?
Matyt, tam tikras kategoriškumas egzistuoja. Mačiau net tokių šūkių, kad sumokėsiu tiek ir tiek pinigų tam, kuris įrodys, kad akupunktūra neveikia. Aišku, matyt, dar yra tokių dalykų, kurių mes negalime paaiškinti, kaip veikia vienas ar kitas reiškinys. Kitą kartą sunku atskirti, kiek tai yra saviįtaiga. Bet didelė problema, kaip mes tai sertifikuotume? Faktas, tam tikri dalykai padeda, ne visiems, bet padeda. Tad, matyt, ir čia yra kažkas. Mes daug ko nežinome apie save, kelias ilgas, kiekvienais metai atsiranda kažkokie nauji požiūriai, naujos kryptys.
Išgirstame ir neįtikėtinų atvejų, kai net onkologinius susirgimus žmonės sėkmingai gydosi netradiciniais būdais. Kiek verta tuo pasitikėti?
Jei kalbame apie vėžinius susirgimus, labai dažnai girdime sakant, kad štai jei vartosite tai ir tai, pasveiksite. Ar kažkas pasakoja, kad turėjo 4 stadijos vėžį, gėrė kažkokius papildus ir pasveiko. Realiai netikiu tokiais dalykais, tokių konkrečių atvejų nėra. Jei jau pasveiko būdamas ketvirtos stadijos, ko gero, buvo taikytas tam tikras klasikinis gydymas.
Būdavo tokių pacientų, kuriems galima nieko nedaryti, jie numirs, bet pradedi daryti, vienas laiptukas, kitas ir taip po truputį žmogus išeina iš tos balos.
Gydant vėžį daroma milžiniška pažanga, kiekvienais metais atsiranda naujų būdų, naujų vaistų konkretiems vėžiams, konkrečiai jo formai. Šiuolaikinė medicina išties gali daug ką padaryti. Galbūt tam tikri sertifikuoti maisto papildai gali veikti kaip papildoma priemonė, kai kalbama apie reabilitaciją, kad gali kiek sustiprinti imunitetą, palengvinti chemoterapijos toleravimą. Tai gali būti kaip dalis, bet ne pagrindinis gydymas. Taigi pirmiausia reikėtų eiti ne pas kokį žiniuonį, bet tikrą gydytoją, pradėti nuo klasikinės medicinos. Nes ten rezultatai yra, galbūt jei situacija beviltiška, tai gali turėti kažkokį palengvinimą.
Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje dirbate dar nuo 1987-ųjų, bet esate sakęs, kad į šią ligoninę visi keliai vedė dar nuo vaikystės. Neįsivaizduojate savęs jokioje kitoje vietoje?
Ligoninę tuo metu, kai dar nebuvo apstatyta gatvė, mačiau nuo Žirmūnų pro daugiabučio langus (šypsosi). Į vaikų chirurgijos skyrių primą kartą patekau 1969 m., kai reikėjo operuotis glandas. Susižavėjimo didelio tada turbūt nebuvo. Bet kai po metų rimčiau susirgau apendicitu, gana sunkiai, tada, matyt, pirmą kartą kilo mintis, kad noriu būti gydytoju. Tiesiogiai netęsiu medikų dinastijos, bet mano šeimoje mamos trečios kartos teta – medicinos sesuo, mano trečios kartos brolis gydytojas kardiologas.
Kodėl pasirinkote tokią ekstremalią – gydytojo anesteziologo-reanimatologo – specialybę?
Tai buvo atsitiktinis pasirinkimas, šiaip norėjau būti akušeriu, bet nepavyko. Taip susiklostė, kad po pirmų budėjimų, kai dirbau kaip internas, reanimacijos vedėjas pasiūlė papildomai užsidirbti. Tada greitai supratau, kad terapija kaip tokia man ne tiek įdomi kaip intensyvi terapija, čia šiek tiek viskas yra „ant briaunos“.
Matyt, ne kiekvienam pavyktų taip ilgai išbūti ant tos briaunos?
Kaip sakoma, sutapo. Kaip spyna ir raktas.
Galima sakyti, jūsų noras iš dalies išsipildė – užuot priėmęs gimimus padedate žmonėms užgimti iš naujo, kai jie jau atsiduria arti mirties slenksčio.
Kadangi iškart po mokyklos į mediciną neįstojau, metus dirbau sanitaru greitojoje, teko dirbti reanimacinėje brigadoje, taigi, visko teko matyti. Taip, adrenalinas sėkmės atveju užveda. Bet turbūt ne kiekvienam taip. Bendraudamas su kolegomis suprantu, kad jie kitaip mąsto, žino vieną medalio pusę, o mes – visai kitą. Viską sudėjus ir turime rezultatą.
Simboliška, kad kalbamės medicinos darbuotojo dienos išvakarėse. Jūsų manymu, ar Lietuvoje yra visos sąlygos, kad čia dirbantis medikas jaustųsi laimingas ir vertinamas?
Vienas dalykas, visada sakau, mediko profesija yra tokia, kad arba gali juo būti, arba ne. Kitas dalykas, nesiveržiau į mediciną dėl atlyginimo, kuris tikrai nėra didelis. Kiekvienas turi savo pasirinkimą, kodėl ateina į mediciną. Mano žmona taip pat gydytoja, vaikai augdami matė, kaip gyvename, girdėjo kalbas. Vienas sūnus dabar trečius metus studijuoja rezidentūroje, taip pat pasirinko anesteziologiją. Jo brolis dvynys pasirinko muziką, o dukrai dar tik 13 m., tai dar viskas ateityje (šypsosi).
Savo laiku labai daug kas išėjo iš medicinos, didžioji dalis, aišku liko, mes irgi neišvažiavom. Tačiau kai kažkas sako, kad medikai daug uždirba, puikiai gyvena, taip formuojama kiek klaidinga nuomonė. Yra galimybė tam tikriems žmonėms dirbi keliuose darbuose, tai jie užsidirba. Aš ir pats esu dirbęs už beveik tris etatus, atlyginimas buvo atitinkamas, bet apie kokį bendravimą su vaikais, šeima galima kalbėti... O pas mus po to gali sakyti, kad vidutinis gydytojo atlyginimas yra štai koks.
Suprantu, kad nesame Norvegija, bet tikrai nereikėtų klaidinti sakant, kad medikai labai gerai gyvena. Be to, dirbant tokį darbą turi turėti galimybes ir mokytis, ir ilsėtis.
Dėkoju už pokalbį.
