• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Parlamentarė Dovilė Šakalienė iš opozicinės Lietuvos socialdemokratų partijos pastaruoju metu gana dažnai bendrauja su Vokietijos socialdemokratais ir teigia esanti priversta mažinti įtampą tarp valstybių. Pagrindinė įtampos priežastis – nepamatuotas akių draskymas, ultimatumai iš Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio vokiečių pusėn dėl Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje. 

Parlamentarė Dovilė Šakalienė iš opozicinės Lietuvos socialdemokratų partijos pastaruoju metu gana dažnai bendrauja su Vokietijos socialdemokratais ir teigia esanti priversta mažinti įtampą tarp valstybių. Pagrindinė įtampos priežastis – nepamatuotas akių draskymas, ultimatumai iš Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio vokiečių pusėn dėl Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje. 

REKLAMA

„Dabar konservatorių elgesys yra absoliučiai nebrandus, net sakyčiau, infantilus, kai iš jų pusės yra keliami tik reikalavimai ir visiškai negirdima, ką sako partneris“, – portalui tv3.lt sako D. Šakalienė. 

Lietuva dar neturi parengusi infrastruktūros, kad galėtų priimti Vokietijos brigadą, bet ją ketinama turėti jau 2026 metais. Lietuva norėtų, kad Vokietija aiškiai pasakytų, jog visa brigada bus Lietuvoje, kai tik turėsime infrastruktūrą. Berlynas tokios aiškios garantijos neduoda. Iš dalies tai susiję su prasta Vokietijos ginkluotųjų pajėgų būkle.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau Lietuvos užsienio reikalų ministras G. Landsbergis tapo tuo asmeniu, kuris nepraleidžia progos paspausti Vokietijos.

Šiuo metu Vokietija Lietuvoje vadovauja NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinei grupei, kurioje tarnauja apie 1600 karių. Rusijai įsiveržus į Ukrainą, Vokietijos kancleris Olafas Scholas ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pasirašė komunikatą, kuriuo nuspręsta didinti vokiečių karinį buvimą Lietuvoje. Madrido viršūnių susitikime Aljanso partnerės patvirtino būtinybę stiprinti atgrasymą rytiniame flange.

REKLAMA

Lietuvai buvo priskirta Vokietijos 41-oji brigada, į Lietuvą persikėlė priešakinis brigados vadovavimo elementas, ketinama dislokuoti dalį brigadai reikiamos ginkluotės, intensyvinamas pratybų tvarkaraštis, bet apie pilną brigados įkūrimą kalbama nedaug. Lietuvos požiūriu, jeigu čia nebus brigados, tai nebus ir pakankamo atgrasymo, o Rusijai užpuolus mūsų šalį mums gresia Bučos likimas – tai yra, prievarta, žudynės, tyčiojimasis, persekiojimas. 

REKLAMA
REKLAMA

D. Šakalienė sako, kad Lietuva turėtų įsiklausyti į Vokietijos argumentus, daugiau pasitikėti ir nustoti kelti ultimatumus, nes tai niekaip nepadeda bendrauti su šia NATO partnere. Pasak jos, kadangi Berlynas nuoširdžiai pripažįsta padarytas klaidas bendraujant su Rusija, sugebėjo padaryti 180 laipsnių apsisukimą tiekdamas ginkluotę Ukrainai bei atsisakydamas rusiškų energijos išteklių, vadinasi, bus ir brigada Lietuvoje. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kas iš viso verčia mus manyti, kad Lietuvai priskirta Vokietijos brigada kada nors bus dislokuota Lietuvoje, nors mes ir labai stipriai to norime? Šis klausimas kyla po Vokietijos gynybos ministro Boriso Pistorius vizito Lietuvoje, kai jis viešai pareiškė, jog apie brigados dislokavimą turėtų pasisakyti NATO ir kad Vokietija mąsto apie „lankstesnes struktūras“?

O kas mus verčia manyti, kad jos nebus? Vokiečių pokyčiai per pastaruosius vienerius metus yra reikšmingesni nei daugelio kitų valstybių buvo per dešimtmečius. Prisiminkime, nuo ko prasidėjo visas pokytis. Pernai vasario mėnesį Vokietija buvo šalis, kuri turėjo beveik visiškai sunaikintą Bundeswerą – ponia Angela Merkel ir krikdemai šešiolika metų karines pajėgas tvarkingai varė į dugną.

REKLAMA

Tai buvo šalis, kuri teisiniame ir politiniame lygmenyje turėjo suformuotą doktriną netiekti ginklų į konflikto zonas. Tai buvo valstybė, kuri buvo įsitikinusi, kad be Rusijos saugumo architektūra yra neįmanoma. Tai buvo valstybė, kuri energetikos srityje buvo visiškai priklausoma nuo Rusijos – apie 60 proc. jų energijos išteklių ėjo iš Rusijos. Tai buvo šalis, kuriai bendradarbiavimas su Rusija (čia šiek tiek šaržuoju) buvo tarsi kaltės išpirkimo mechanizmas po Antrojo pasaulinio karo, nes štai „gerieji rusai išgelbėjo pasaulį“. Netgi po 2014 metų, po Krymo vokiečiai nesugebėjo pasikeisti. Tokia situacija buvo vasarį.

REKLAMA

Kokia situacija yra dabar? Vokiečiai iškart pasakė: viskas, Bundesweras turi būti atkurtas, trečią karo dieną O. Scholzas pranešė apie papildomą 100 mlrd. eurų fondą, Vokietija įsipareigojo pasiekti kasmetinį 2 proc. finansavimą gynybai.

Taip pat labai greitai pakeista pozicija dėl ginkluotės ir amunicijos tiekimo Ukrainai. Vokietija dabar visada laikosi didžiausių donorų penketuke kalbant apie ginklų tiekimą, o kalbant apie finansinę paramą, tai ši šalis Nr. 1. Mes visi žinome, kad jeigu karo metu valstybė žlugtų, ją ištiktų defoltas, tai būtų tragedija. Didžiulės finansinės injekcijos yra ne mažiau svarbios.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Manau, labai gerai Miuncheno saugumo konferencijoje pasakė ekspertas Nico Lange, kad Vokietijos reputacija atrodo blogiau nei reali pagalba Ukrainai.

Trečias dalykas – po jų pačių karinių problemų sprendimo, pagalbos Ukrainai klausimo – įvyko visiškas rusiškos energijos atsisakymas. Nuo šių metų sausio 1-osios Vokietija perka 0 proc. energijos resursų iš Rusijos. Jie pertvarkė visą savo energetikos sektorių, į suskystintų gamtinių dujų terminalus investavo milžiniškus pinigus, pakeitė savo žaliąjį kursą. Nė viena kita valstybė net iš tolo negali lygintis su šiais pokyčiais.

REKLAMA

Ketvirtas dalykas yra Vokietijos sugebėjimas prisiimti atsakomybę už tuos, kurie pažeidžiamiausi. Mūsų tikrai svarbi draugė, strateginė partnerė ir sąjungininkė Lenkija žaidžia savo žaidimus, tarsi jie būtų patys pažeidžiamiausi: jie prisitraukė daugiausia karių, pas juos yra amerikiečiai, „Patriot“ sistemos, jie net susitarė, kad pas juos bus dislokuotos vokiečių „Patriot“ sistemos. Lietuva šiame paveiksle nėra labai svarbi.

REKLAMA

O Vokietija labai aiškiai suvokia, kad mažiausių ir pažeidžiamiausių apgynimas yra tai, nuo ko priklausys viso bloko saugumas. Vokiečiai ne tik atsiuntė papildomus kelis šimtus karių iškart prasidėjus karo bangai, bet jie yra vieninteliai, kurie svarsto statyti pas mus papildomą brigadą.

Dabar nerealistiška kalbėti apie kažkokias kitas alternatyvas, nes jų niekada nebuvo ir nėra. Be to, svarstyti apie alternatyvas yra žalinga mūsų nacionaliniam saugumui, kai vienintelė valstybė, kuri daro viską, kas įmanoma, kad būtų priartėta prie mūsų norų, daro tuos žingsnius. O mes savo darbus darome labai lėtai ir visą laiką draskome jiems akis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Norėčiau sugrįžti prie pirminio klausimo – šiuo metu atrodo, jog vokiečiai nemano, kad būtina Lietuvoje turėti nuolat dislokuotą pilną brigadą. Kaip atrodo iš pokalbių su Vokietijos socialdemokratais?

REKLAMA

Taip tikrai neatrodo. Su vokiečiais per praeitus metus mes išvystėme tokio lygio bendradarbiavimą, kad jie patys tai vadina beprecedenčiu dalyku. Niekada iki tol nebuvom tokie artimi partneriai. Vienu metu beveik kas savaitę arba jie atvykdavo pas mus, arba mes vykdavome į Berlyną.

Kadangi esu Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkės pavaduotoja gynybai ir partijos Krašto apsaugos komiteto pirmininkė, tai kuruoju bendravimą su vokiečių socialdemokratais, daugiausia su jų lyderiu Larsu Klingbeilu, Bundeswero kario sūnumi, kuris iš esmės ir suka šią partiją kita kryptimi. Kryptimi, kuri mums yra gyvybiškai svarbi.

REKLAMA

Ir, man atrodo, kad mūsų gerbiamo ministro, kuris nešioja mažiausiai du portfelius – užsienio reikalų bei krašto apsaugos, gal dar nori šiek tiek perimti kitų valstybės vadovų pareigas – vidaus politikos žaidimai pradeda daryti žalą ir trukdyti mūsų valstybės interesams.

Kuria prasme mes matome tą daromą žalą? Ar Lietuvos politikų elgesys atkrato vokiečius nuo brigados dislokavimo? Ar tai ir yra pagrindinė jų abejonių dėl dislokavimo priežastis?

REKLAMA
REKLAMA

Tiesiai pasakysiu, kad tai lėtina procesą ir mažina pasitikėjimą tarp partnerių. Visas šis procesas yra ne kokia nors vokiečių skola mums arba vokiečių pareiga mums pastatyti čia brigadą. Tai yra geranoriškas partnerių susitarimas. Ir šito susitarimo esmė, kad vokiečiai įsiklausė į mūsų nesaugumą, į mūsų poreikį fiziškai, ant žemės turėti daugiau karių, bet tuo pačiu sakė, kad Bundesweras yra blogoje padėtyje.

Bet jie vis tiek juda, tvarko kariuomenės resursus, plečia gamybą, tvarkingai vykdo visus įsipareigojimus, kuriuos patys prisiėmė Ukrainai. Pavyzdžiui, oro gynybos sistema „Iris-T“ yra viena iš geriausių naujai sukurtų sistemų, jos vis dar neturi Bundesweras, bet jos tiekiamos Ukrainai. Ukraina yra jų prioritetas.

Šitoje situacijoje jie sako: „Mes visi turime padaryti namų darbus. Pavyzdžiui, jūs kol kas neturit, kur priimti brigados. Jūs vis dar neišsprendėt apgyvendinimo Rukloje problemų, kurias buvot pažadėję išspręsti prieš kažkiek metų. Sutvarkykite tai, kad mūsų kariai galėtų gyventi žmogiškomis sąlygomis. O mes atstatinėjame savo kariuomenės resursus, mes gaminame techniką, mes imamės visų įmanomų priemonių, kad galėtume atliepti jūsų poreikį dėl karių skaičiaus čia“.

Paskutinio B. Pistorius vizito metu, kai jis pasakė apie NATO, tai, mano vertinimu, viena iš komentaro priežasčių yra tas spaudimas, tas didžiulis reikalavimas čia ir dabar pasakyti, kiek tiksliai karių, kurią tiksliai dieną Lietuvoje bus pastatyta.

REKLAMA

Kaip suprantu, vokiečių ministro žodžius traktuojate kaip politinės žinutės pasiuntimą Lietuvai?

Dalis šio komentaro buvo politinė žinia, bet dalis taip pat yra kvietimas pradėti situaciją vertinti truputį brandžiau ir kompetentingiau. Dabar konservatorių elgesys yra absoliučiai nebrandus, net sakyčiau, infantilus, kai iš jų pusės yra keliami tik reikalavimai ir visiškai negirdima, ką sako partneris. Nuo Lietuvos atliktų namų darbų taip pat priklauso, kada ir kiek vokiečių galės čia būti.

Pavyzdžiui, vienas mechanizmas, apie ką kalbame su vokiečiais, kad vis didesni pajėgų vienetai treniruosis Lietuvoje ir rotuosis. Tai yra, fiziškai vis didesnis skaičius karių bus Lietuvoje, jie išvyks, juos pakeis kiti ir jie turi turėti, kur normaliai gyventi.

Kai mes sakome, kad dabar tuojau pat norime tos brigados, tai vokiečiai aiškina, kad jų Bundesweras nuvarytas į dugną, jie einamuoju metu stengiasi atkurti savo ginkluotąsias pajėgas ir dabar negali šią sekundę pastatyti brigados. Jie šitą dalyką tvarko, bet sąžiningai sako: „Žiūrėkit, turime dugną, mums tai reikia padaryti, mes darom, prisiimam įsipareigojimus“.

Neseniai vokiečių iniciatyva 12 šalių socdemų lyderiai buvome susitikę Varšuvoje ir bendra mūsų pozicija yra tokia, kad privalome Europos saugumo architektūrą numanomoje ateityje kurti be Rusijos, o Vokietija prisiima atsakomybę plėsti savo įsipareigojimus, didinti Bundeswero buvimą Lietuvoje bei dislokuoti „Patriot“ oro gynybos sistemas Lenkijoje. Išvada yra tokia, kad taikos Europoje užtikrinimas apima įtikinamą atgrasymą prieš Rusiją.  Reiškia, žmonės viską supranta, kokia yra situacija, supranta, ko mes norime.

REKLAMA

Ir nors formuodama saugumo politiką Vokietija yra linkusi atsižvelgti į partnerius, kurie patiria tiesioginę grėsmę, nors jau tampame naratyvo formuotojais, bet išstoja mūsų užsienio reikalų ministras ir sako: „Jeigu vokiečiai negali duoti, tegul jie prisipažįsta, o tada mes ieškosime alternatyvų“. Kiti konservatorių influenceriai pareiškia, esą geriausia, jeigu Lenkija duotų mums brigadą.

O ar Lenkija siūlėsi duoti brigadą? Ne, jų strategija visai ne tokia, ji polocentrinė, tai yra, fokusuota į Lenkiją, siekiant pritraukti kaip įmanoma daugiau pajėgų ir ginkluotės iš didžiųjų NATO partnerių ir Lenkijoje sukurti plieninį skydą.

Ką vokiečių socialdemokratų politikai kalba ir kokiomis nuotaikomis dalijasi renginių paraštėse, tai yra, kai kalbama neformaliai? Turiu mintyse, ką jie sako apie Lietuvos poziciją, kai mes trypiame kojomis reikalaudami brigados.

Aš manau, kad jie yra labai kantrūs žmonės ir tai, turbūt, mus gelbėja. Nes jeigu jų charakteris būtų toks kaip lietuvių, manau, konservatorių pastangos būtų lėmusios, jog žmonės būtų išsidraskę ir procesas nebevyktų. Kadangi jie kitokie žmonės, tai procesas tiesiog yra lėtesnis.

Tarkime, parlamentinio vizito rėmuose, kai kartu su visu Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetu vykome į Berlyną ir kalbėjomės Gynybos ministerijoje su pirmąja viceministre, buvo aiškiai duota suprasti, kad jeigu mūsų konservatoriai tęs nuolatinių reikalavimų ir nuolatinės kritikos politiką, tai bus apskritai svarstoma dėl tam tikrų vizitų į Lietuvą. Nes jie nemato prasmės važiuoti pas mus, jeigu negalima komandiškai dirbti ir reikia nuolat klausytis moralų. Kokia tuomet prasmė tą išvis daryti? Tai čia vienas blogas signalas.

REKLAMA

Antras blogas signalas buvo jaučiamas Miuncheno saugumo konferencijos užkulisiuose – matėsi, kad juos neigiama prasme stebina toks nuolatinis ultimatyvus, reikalaujantis tonas iš mūsų konservatorių lyderio. Tam tikri dalykai yra uždari, bet aš manau, kad tai yra vaikščiojimas plonu ledu. Tikrai nereiktų to daryti. 

Galbūt galima manyti, kad Lietuvos pozicija specialiai buvo dvilypė, tarsi skirta kietai derėtis. Vienas ministras užėmė kraštutinę poziciją ir spaudė partnerius, o kitas tapo geriečiu, su kuriuo malonu bendrauti ir kalbėtis dėl detalių? Gal kalbantis su Vokietija mums tai padeda pasiekti daugiau?

Kadangi procesą mačiau ir institucijų bendradarbiavimo kontekste, ir viešoje erdvėje, sakyčiau, kad vienas konservatorių ministras kvestionavo kito ministro patikimumą. Tai kokia čia žinutė? Tai rodo, kad Lietuvos Vyriausybė tarpusavyje nesugeba susišnekėti.

Ir tada man, kaip socialdemokratei, tenka kalbėtis su Vokietijos socialdemokratų lyderiu bei švelninti situaciją, sakyti, kad tai mūsų vidinės politinės kovos, kad jos nekeičia situacijos.

Vokiečių socialdemokratų lyderis nuo praeitų metų birželio mėnesio pradėjo viešai partijos susirinkimuose, viešuose renginiuose kalbėti, kad lietuvių socialdemokratai pakeitė jo požiūrį į saugumą ir gynybą bei kad tai vienas iš veiksnių, kuris skatina juos prisiimti daugiau atsakomybės.

REKLAMA

Juos motyvuoja empatija grįstas bendravimas, duomenys, pavyzdžiai, argumentai. Jų nemotyvuoja spaudimas ir ultimatyvus tonas, nes jie nieko mums neskolingi. Šitoje situacijoje aš labai gerai matau, kad daugiau informacijos ir pasitikėjimu pagrįstas atviras pokalbis duoda labai gerą rezultatą. Vokiečiai pradėjo matyti mūsų akimis, pradėjo suvokti grėsmę.

Todėl, kaip minėjau, viena B. Pistorius žinutės dalis buvo tarsi pasiūlymas Lietuvai sumažinti spaudimą, nes tada turėsime susitarti NATO formate – kas ir kur tiksliai stovės – nes tas dvišalis geranoriškas susitarimas tarp O. Scholzo ir G. Nausėdos nuolat kvestionuojamas, siūloma komunikatą pasirašiusioms šalims patikslinti, kas turėta omenyje. Ar tikrai Vokietijos kancleris mūsų užsienio reikalų ministrui turėtų pasiaiškinti, ką jis ten turėjo omenyje?

Kai jūs bendraujate su kolegomis iš Vokietijos valdančiosios socialdemokratų partijos, liečiate užsienio ir saugumo politikos klausimus, ar turite kaip suderinti pozicijas su Lietuvos institucijomis – Užsienio reikalų ministerija, Krašto apsaugos ministerija?

Pasakysiu tiesiai: o ar atrodo, kad su konservatoriais įmanoma ką nors pasiderinti, jeigu jie tarpusavyje nesugeba susiderinti?

Tai galima manyti, kad iš Lietuvos į Vokietiją išeina daug skirtingų signalų ir nuomonių?

Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, aš sakyčiau, mes turime šiek tiek kitokią atmosferą, ji ypač pagerėjo nuo šių Kalėdų, kai kurie vizitai į Vokietiją leido Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkui realistiškiau pamatyti, kokia pozicija ir koks bendravimo tonas veikia tarp kompetentingų ir vienas kitu pasitikinčių partnerių.

REKLAMA

Jūsų požiūriu, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno tonas Vokietijos atžvilgiu keitėsi?

Sakyčiau, pasidarė realistiškesnis. Nes tas Vokietijos šokdinimas tikrai niekur nevedė. Kitas dalykas, kad Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete mes sudarėme darbo grupę, kuri skirta stebėti, kaip įrenginėjama infrastruktūra. Šią savaitę pagaliau turėsime pristatymą ir aptarimą, kaip tas procesas juda.

Turime dirbti ranka rankon: ir parlamentas, ir Vyriausybė, ir valdantieji, ir opozicija. Mūsų pagalba dirbant su vokiečių socialdemokratais galėtų būti bendra dėlionės dalis. Tai būtų idealus variantas. Bet yra kaip yra, stengiuosi bent jau sumažinti įtampą.

Kai praeitą ketvirtadienį konservatorių lyderis suabejojo, ar čia išvis vokiečiai ruošiasi pastatyti brigadą, ir esą jei ne, tada mums reikia svarstyti apie alternatyvas, tai Vokietijos socialdemokratų lyderių pozicija pamačius tas antraštes buvo labai konkreti: „Jūsų ministras kalba netiesą“.

Jie sako, kad niekur neatsitraukia nuo savo įsipareigojimų, kurie fiksuoti tiek komunikate, tiek Madrido viršūnių susitikime, ir kad dabar labai norėtų dirbti su Lietuva kaip komanda ruošiantis būsimam Vilniaus susitikimui. Reikia suprasti, kad ne ultimatyvus tonas Vokietijai nulems karinį techninį sprendimą, bet tai, kaip Lietuva dirbdama kartu su Vokietija, sugebės visame NATO formate įrodyti, kodėl fiziškai būtent Lietuvoje turi stovėti ne papildomas vokiečių batalionas (kalbama, pavyzdžiui, apie galimybes dėl 1700 karių nuolatinio buvimo ir papildomų vienetų rotavimo), bet stacionariai dislokuota visa brigada, nes dvišalis susitarimas negali prieštarauti operaciniams NATO planams, kurie šiuo metu yra atnaujinami. Turi sklandžiai susidėlioti tarpusavyje suderintas Lietuvos apginamumo vaizdas regiono gynimo kontekste.

Pareigas paveldi,o ne ne savo sugebėjimais ir protu gauni,tai taip ir gaunasi.
Landsbergis su savo draugu Šurajavu abu kovotojai, abu nusimaus kelnes parodys priešui savo kabančius ir tas nepuls.
Priešas kris vietoje, mirs iš juoko. Jie gi abu ne tik kovotojai bet ir komikai...
O gal pirma raidė -h-
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų