Tarptautinės sankcijos ir savanoriški verslų pasitraukimai toli gražu nėra neveiksmingi ar nuviliantys, kaip teigia daugelis. Blogėjanti Rusijos ekonomika pasitarnavo, kaip galingas, nors ir neįvertintas, priedas prie vis blogėjančio politinio kraštovaizdžio, su kuriuo susiduria Putinas.
Daugelis pernelyg niūrių Rusijos ekonominių analizių, prognozių ir projekcijų, kurios pastaraisiais mėnesiais išplito, turi esminę metodologinę ydą: šios analizės daugiausia, jei ne visi, pagrindžia įrodymus iš periodinių pačios Rusijos vyriausybės paskelbtų ekonominių pranešimų. Kremliaus paskelbti skaičiai ilgą laiką buvo laikomi gana patikimais, tačiau yra tam tikrų problemų.
Pirma, Kremliaus ekonominiai leidiniai skelbia tik kruopščiai atrinktus duomenis, o viso vaizdo nemato niekas, nepalankūs rodikliai yra slepiami. Rusijos vyriausybė slepia vis daugiau pagrindinių statistinių duomenų, kurie prieš karą buvo atnaujinami kas mėnesį, įskaitant visus užsienio prekybos duomenis.
Tarp jų yra statistiniai duomenys, susiję su eksportu ir importu, ypač su Europa; naftos ir dujų gavybos mėnesio duomenys; prekių eksporto kiekiai; kapitalo įplaukos ir nutekėjimai; didžiųjų įmonių finansinės ataskaitos, kurias anksčiau privalomai skelbdavo pačios įmonės; centrinio banko pinigų bazės duomenys; tiesioginių užsienio investicijų duomenys; skolinimo ir paskolos suteikimo duomenys; ir kitus duomenis, susijusius su kredito prieinamumu.
Net federalinė oro transporto agentūra Rosaviatsiya staiga nustojo skelbti duomenis apie oro linijų ir oro uostų keleivių skaičių.
Kadangi Kremlius nustojo skelbti atnaujintus skaičius, ribodamas ekonominių duomenų prieinamumą tyrėjams, daugelis pernelyg rožinių ekonominių prognozių neracionaliai vertino ekonominius pranešimus iš pirmųjų invazijos dienų, kai sankcijos ir verslo atsitraukimas dar neveikė.
Netgi tokia palanki statistika, kuri buvo paskelbta, kelia abejonių, atsižvelgiant į Kremliaus politinį spaudimą. Todėl čia apžvelgiame kelis mitus, kuriais šiuo metu dangstosi Kremlius ir Rusijos ekonomika, o dalis pasaulio jais tiki.
1 mitas: Rusija gali nukreipti savo dujų eksportą ir parduoti dujas Aziją, o ne Europai
Tai yra vienas mėgstamiausių ir labiausiai klaidinančių Putino mitų. Tačiau gamtinės dujos Rusijai nėra pakeičiamas eksportas. Mažiau nei 10 procentų Rusijos dujų pajėgumų sudaro suskystintos gamtinės dujos, todėl Rusijos dujų eksportas tebėra priklausomas nuo stacionarių dujotiekių sistemos.
Didžioji dauguma Rusijos vamzdynų teka į Europą. Tie dujotiekiai, kurie yra Vakarų Rusijoje, nėra prijungti prie atskiro besikuriančio vamzdynų tinklo, jungiančio Rytų Sibirą su Azija, kuriame yra tik 10 procentų Europos dujotiekio tinklo pajėgumų.
Iš tiesų, 16,5 milijardo kubinių metrų dujų, kurias Rusija pernai eksportavo į Kiniją, sudarė mažiau nei 10 procentų iš 170 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų, kurias Rusija siuntė į Europą.
Ilgai planuotiems, šiuo metu statomiems Azijos dujotiekio projektams dar reikia metų, kol jie pradės veikti, o skubotai inicijuoti nauji projektai greitai nebus pastatyti. O ir finansuoti tokias statybas dabar yra gana nepalanku.
Rusijai pasaulio rinkų reikia kur kas labiau, nei pasauliui reikia Rusijos tiekimo; Europa gavo 83 procentus Rusijos eksportuojamų dujų, tačiau 2021 m. iš Rusijos gavo tik 46 procentus viso savo dujų tiekimo.
Dėl riboto dujotiekio ryšio su Azija daugiau rusiškų dujų lieka žemėje. Rusijos valstybinės energetikos bendrovės „Gazprom“ paskelbti duomenys rodo, kad šį mėnesį gamyba jau sumažėjo daugiau nei 35 proc. Nepaisant Putino energetinio šantažo Europai, jis tai daro per didelius finansinius kaštus savo iždui.
2 mitas: Putinas gali parduoti visą naftą Azijai
Rusijos naftos eksportas dabar taip pat atspindi sumažėjusią Putino ekonominę ir geopolitinę įtaką. Suprasdamos, kad Rusija neturi kur kitur kreiptis, ir žinodamos, kad turi daugiau pirkimo galimybių nei Rusija turi pirkėjų, Kinija ir Indija taiko precedento neturinčią maždaug 35 USD nuolaidą Rusijos Uralo naftos pirkimui.
Net per 2014 m. Krymo krizę ir kartais Rusijos nafta buvo parduodama brangiau nei Brent ir WTI nafta. Be to, Rusijos naftos tanklaiviai pasiekia Rytų Aziją vidutiniškai per 35 dienas, o Europą pasiekia nuo dviejų iki septynių dienų, todėl istoriškai į Aziją pateko tik 39 procentai Rusijos naftos, o į Europą – 53 procentai.
Rusijos naftos tiekėjų pramonė ilgą laiką buvo priklausoma nuo Vakarų technologijų, o tai verčia persvarsto Rusijos ilgalaikės naftos gavybos mažinimo prognozes.
Taip daroma dėl Rusijos pirminės rinkos praradimu ir sumažėjusia Rusijos ekonomine įtakai. Neabejotina, kad, kaip prognozavo daugelis energetikos ekspertų, Rusija praranda savo, kaip energetikos supervalstybės statusą ir neatšaukiamai pablogėja jos, kaip buvusios patikimos prekių tiekėjos, strateginė ekonominė padėtis.
3 mitas: Rusija kompensuoja prarastą Vakarų verslą ir importą, pakeisdama juos importu iš Azijos
Importas vaidina svarbų vaidmenį Rusijos vidaus ekonomikoje, kurią sudaro apie 20 procentų Rusijos BVP, ir, nepaisant Putino karingų kliedesių apie visišką savarankiškumą, šaliai reikia labai svarbių dalių ir technologijų.
Nepaisant kai kurių užsitęsusių tiekimo grandinės nutekėjimų, pastaraisiais mėnesiais Rusijos importas sumažėjo daugiau nei 50 procentų. Kinija neperėjo į Rusijos rinką tiek, kiek bijojo daugelis. Remiantis naujausiais Kinijos muitinės pranešimais, Kinijos eksportas į Rusiją nuo metų pradžios iki balandžio sumažėjo daugiau nei 50 procentų.
Atsižvelgiant į tai, kad Kinija į JAV eksportuoja septynis kartus daugiau nei Rusija, atrodo, kad net Kinijos įmonės labiau susirūpinusios dėl JAV sankcijų, o ne dėl ribinių pozicijų Rusijos rinkoje praradimo.
4 mitas: Rusijos vidaus vartojimas ir vartotojų sveikata išlieka stipri
Kai kurie sektoriai, labiausiai priklausomi nuo tarptautinių tiekimo grandinių, nukentėjo nuo 40–60 procentų sekinančios infliacijos ir dėl itin mažų pardavimo apimčių.
Pavyzdžiui, užsienio automobilių pardavimas Rusijoje sumažėjo vidutiniškai 95 procentais didžiausiose automobilių kompanijose, o kai kur pardavimai buvo visiškai sustabdyti.
Dėl pasiūlos trūkumo, kylančių kainų ir blogėjančių vartotojų nuotaikų nenuostabu, kad Rusijos pirkimo vadybininkų indekso rodmenys, rodantys, kaip pirkimo vadybininkai žiūri į ekonomiką, smuko.
Kiti duomenys, tokie kaip elektroninės prekyba „Yandex“ ir pirkėjų srautas mažmeninės prekybos vietose visoje Maskvoje, rodo, kad vartojimas smarkiai mažėja, kad ir ką Kremlius sakytų.
5 mitas: pasaulinis verslas tikrai nepasitraukė iš Rusijos, o verslo, kapitalo ir talentų bėgimas iš Rusijos yra pervertintas
Pasaulinės įmonės sudaro apie 12 procentų Rusijos darbo jėgos (5 milijonai darbuotojų), o dėl verslo atsitraukimo daugiau nei 1000 įmonių, kurios sudarė apie 40 procentų Rusijos BVP, apribojo veiklą šalyje.
Iš Rusijos pasitraukė apie pusė milijono žmonių, daugelis jų – aukštos kvalifikacijos, kurių Rusija negali sau leisti prarasti.
Net Maskvos meras pripažino, kad įmonėms visiškai pasitraukus, tikimasi didžiulio darbo vietų praradimo.
7 mitas: Putinas turi šimtus milijardų dolerių slaptuose fonduose, todėl Kremliaus finansai nenukentės
Akivaizdžiausias iššūkis, su kuriuo susiduria Putino „lietingos dienos“ fondai, yra tai, kad iš jo maždaug 600 milijardų JAV dolerių užsienio valiutos atsargų, sukauptų iš naftos ir dujų pajamų, 300 milijardų JAV dolerių yra įšaldyti ir nepasiekiami.
Buvo net raginimų konfiskuoti šiuos 300 milijardų dolerių Ukrainos atstatymui finansuoti.
Likusios Putino užsienio valiutos atsargos nuo karo pradžios mažėja nerimą keliančiu greičiu. Kritikai atkreipia dėmesį į tai, kad oficialios centrinio banko užsienio valiutos atsargos techniškai gali mažėti tik dėl centriniam bankui taikomų tarptautinių sankcijų, ir teigia, kad nesankcionuotos finansinės institucijos, tokios kaip „Gazprombank“, vis tiek galėtų kaupti tokias atsargas vietoje centrinio banko.
Nors tai gali būti techniškai tiesa, tuo pat metu nėra jokių įrodymų, rodančių, kad „Gazprombank“ iš tikrųjų kaupia atsargas, atsižvelgiant į nemažą įtampą savo paskolų knygoje.
Be to, nors finansų ministerija planavo atkurti ilgalaikę Rusijos biudžeto taisyklę, pagal kurią perteklinės pajamos iš naftos ir dujų pardavimo turėtų būti nukreiptos į nepriklausomą turto fondą, Putinas atmetė šį pasiūlymą.
Jei Rusijai gali tekti išleisti trečdalį savo valstybinio turto fondo pinigų, kai pajamos iš naftos ir dujų vis dar gana didelės, tai reiškia, kad Kremliui pinigų gali pritrūkti daug greičiau, nei buvo manyta.
8 mitas: Rublis šiais metais yra pati stipriausia valiuta pasaulyje
Vienas iš mėgstamiausių Putino propagandos pokalbių temų, rublio vertės padidėjimas.
Dėl įvestų apribojimų joks rusas faktiškai negali legaliai nusipirkti dolerių ar net atgauti savo indėlių doleriais. Bet kokiu atveju oficialus valiutos kursas yra klaidinantis, rublio apyvartos sumažėjo, bet tai – slepiama.
Remiantis daugeliu ataskaitų, didžioji dalis šios buvusios valiutų prekybos perėjo į neoficialias rublių juodąsias rinkas. Netgi Rusijos bankas pripažino, kad valiutos kursas labiau atspindi vyriausybės politiką ir blankią šalies prekybos balanso išraišką, o ne laisvai prekiaujamas likvidžias užsienio valiutų rinkas.
9 mitas: sankcijų ir verslo atsitraukimų įgyvendinimas baigtas ir nereikia laukti augiau ekonominio spaudimo
Rusijos ekonomikai buvo padaryta didelė žala, tačiau verslo atsitraukimai ir Rusijai taikomos sankcijos yra nebaigtos. Net ir prastėjant Rusijos eksporto pozicijoms, ji ir toliau gauna per daug pajamų iš naftos ir dujų, o tai palaiko ekstravagantiškas Putino vidaus išlaidas ir užtemdo struktūrinius ekonomikos trūkumus.
Kijevo ekonomikos mokykla ir Yermak-McFaul tarptautinė darbo grupė, kuriai vadovavo buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Michaelas McFaulis ir ekspertai Tymofiy Mylovanov, Nataliia Shapoval, parodė pavyzdį siūlydamos papildomas sankcijų priemones, apimančias individualias sankcijas, energetikos sankcijas ir finansines sankcijas.
Žvelgiant į ateitį, Rusijai neturi kelio iš ekonominės užmaršties tol, kol sąjungininkės išliks vieningos, išlaikydamos ir didindamos sankcijų spaudimą Rusijai.
Antraštės, kuriose teigiama, kad Rusijos ekonomika atsigavo, tiesiog neatitinka tikrovės – Rusijos ekonomika svyruoja, ir dabar ne laikas spausti sankcijų stabdžius.
