Kognityvinės elgesio terapijos konsultanto Vaido Arvasevičiaus išsakytas požiūris, kad tėvai visada savo vaiką laikys vaiku, kenkia tėvų ir vaikų santykiams. Jo nuomone, taip mąstydami tėvai nerodo pagarbos jau suaugusiam žmogui.
„Mes galim duoti nuorodas, plėsti jų akiratį, kai jie dar vaikai ir auga, bet jų suaugystės tokios, kokia jinai bus, iš tiesų mes negalim vertinti, tai ir vaikus pastato į tokią keblią padėtį, kad tėvai vertina jų suaugystę. Įsivaizduokit, kokia tai yra nekomfortiška būsena“, – atkreipė dėmesį jis.
Kada vaiką laikyti suaugusiu?
V. Arvasevičius paminėjo, jog nėra vieno momento, kuomet vaiką galima laikyti suaugusiuoju, tačiau, jo vertinimu, suaugusiu tampama tuomet, kai žmogus savarankiškai sugeba priimti sprendimus ir tėvai neriboja jo apsisprendimo laisvės.
Kita vertus, kognityvinės terapijos konsultantas minėjo, kad tėvai ne visada stumia vaikus į savarankiškumą ir nepriklausomybę. Kartais jie kaip tik užlaiko vaikus priklausomybėje nuo savęs. Taip pat ir vaikai ne visada nori būti nepriklausomi nuo tėvų.
„Kreipiasi ir tėvai, kurie sako: „O kaip man vaiką pastūmėti į tą autonomiją ir savarankišką gyvenimą? Jam jau 27 arba 22, tai iš abiejų pusių žiūrėti turėtume į šitą reiškinį“, – apie priklausomybę nuo tėvų ir priešingus atvejus kalbėjo jis.
Problema, kai tėvai nori būti vaiko draugai
O štai, psichologė Ramunė Murauskienė atkreipė dėmesį, kad būtent pagal amžių suaugusį žmogų, vienaip ar kitaip, tėvams sunkiau kontroliuoti.
„Tėvai visą laiką turi dėti pastangas, augti kartu su savo vaikais, tiesiog reikia stebėti gyvenant kartu, kai 14 metų vaikas ateina su cigarete ir kai 24 metų vaikas ateina su cigarete, yra 2 skirtingi dalykai, nes keturiolikmečiui galima dar brėžti ribą, neleisti ar uždrausti“, – pabrėžia skirtumą ji.
Savo darbo praktikoje R. Murauskienė sako susidurianti su atvejais, kuomet tėvai kaip tik per anksti vaikus palaiko suaugusiais.
„Keturiolikmečiams sakoma: „Tu tik nerūkyk mokyklos teritorijoj. Svarbu, kad tavęs nepagautų neišmestų iš mokyklos. Tu jau kaip nors taip rūkyk, kad tavęs nepamatytų“, – pridūrusi, kad tėvai turėtų pasakyti vaikams, jei mano, jog jų elgesys netinkamas, kalbėjo ji.
Vaikams reikėtų susilaikyti nuo pretenzijų tėvams
Žinių radijo laidoje užsiminta ir apie vaikų atsiribojimą nuo tėvų, kai jie nenori tėvų lankyti ar su jais leisti laiko dėl dažnai girdimų moralų ir pamokymų. Tačiau psichologė R. Murauskienė pastebėjo, kad labai pavojinga tėvams turėti pretenzijų, nes tai iš karto kursto konfliktą ir blogina santykius.
„Tiek reikia išsitreniruoti, kad tėvo pasakymas arba pamokymas jau nebejaudintų, nes vaikai labai dažnai užsižaidžia „įrodyk tėvams“ žaidime, o mums nieko nereikia tėvams įrodinėti.
Kuo mes tai anksčiau suvoksime, tuo mes patys sąmoningai ir atsakingai gyvensime savo tą suaugusiųjų gyvenimą ir mums mažiau grėsmės kels tėvų moralai ar kažkokie pamokymai“, –paaiškina ji.
Tuo tarpu, V. Arvasevičius priduria, kad suaugęs ir nepriklausomas nuo tėvų žmogus yra tas, kuris pasinaudoja patarimu, net jeigu jį davė tėvai.
„Reiškia, neturi specifinio maištingo pasipriešinimo būtent tėvų patarimams ir nesako: „geriau nušalsiu ausis, bet vat specialiai, kad tėvams įkasčiau, kepurės nesidėsiu“. Tai yra ne suaugusio žmogaus elgesys“, – pabrėžė specialistas.
Toks elgesys, pasak jo, yra ne apie tėvų klaidas, o apie patį vaiką, ar jis yra pažeidžiamo suaugusiojo režime ir nepriima jokių tėvų komentarų, ar yra sveiko suaugusiojo režime.
Kada prasideda manipuliacija vaikais?
Tačiau dažnai jo praktikoje pasitaiko atvejų, kuomet tėvų komentarai yra ypač agresyvūs ir jais siekiama sukelti kaltės jausmą vaikui bei manipuliuoti. Tą patvirtina ir R. Murauskienė.
„Tikrai neretas atvejis, kur atakuoja, skambina po 15 kartų, jeigu jau nepaskambina iki 8 ryto, tai, žiūrėk, jau pretenzija: „Tu mane pamiršai, aš taip ir numirsiu, ir nežinosi“. Čia atsiranda didžiulė problema, mes nenorim patys brėžti ribų, mes norim, kad kiti elgtųsi tinkamai, bet mes taip neužaugsim.
Kaip tėvai bijo: „Dieve, kur čia matyta, chamas paauglys ginčijasi“. Tai palaukit, o kaip žmogui pasitreniruoti saugioje aplinkoje, kad jisai po to galėtų išėjęs ten į pasaulį kovoti dėl savo gerovės, dėl savo nepriklausomybės“, – apie tėvų ir vaikų nesutarimus pasakoja R. Murauskienė.
Todėl, ekspertų nuomone, vaikai turėtų pasisakyti patys, kokie tėvų komentarai juos žeidžia, o tėvams svarbu nebijoti tokios kritikos ir mokytis ją priimi.
Visą pokalbį su psichologe ir saviugdos knygų autore Ramune Murauskiene ir lektoriumi bei kognityvinės elgesio terapijos konsultantu Vaidu Arvasevičiumi „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ klausykite čia:
