Visgi Rusijos nesugebėjimas užimti Kijevo ir pastarojo meto pokyčiai Charkivo regione privertė net proputiniškus apžvalgininkus suabejoti jo sprendimais.
Atsižvelgiant į tai, logiška, kad daugelis rusų pradeda klausti, kiek dar Putinas gali išlikti valdžioje ir tęsti savo barbarišką karą. Prieš kelias dienas saujelė savivaldos deputatų drąsiai prašė Putino atsistatydinti, manoma, kad viešai jie išreiškė tai, apie ką svarsto daugelis Rusijos politinio elito. Gali nutikti ir taip, kad kažkas niūriose Kremliaus salėse nuspręs, kad Putino era baigėsi.
Tačiau net jei Putino žmonės nuspręs, kad nori, jog Putinas būtų pašalintas, jį pašalinti iš valdžios bus sunku. Nuo Sovietų Sąjungos žlugimo Maskva nepatyrė nė vieno sėkmingo ar nesėkmingo perversmo. Net nebuvo rimtų sąmokslų – bent jau viešai žinomų.
Buvusio Rusijos prezidento Boriso Jelcino akistata su Aukščiausiąja Taryba 1993 m., kuri baigėsi tik rusų tankams apšaudžius parlamento pastatą, yra panašiausias į perversmą momentas. Ir net tai neatitinka perversmo reikalavimų, nes tai buvo labai viešas vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios nesutarimas.
Tačiau Jelcino Rusija buvo gana atvira ir demokratiška, leidžianti tam tikrą teisėtą ginčą. Putinui stabdant nesutarimus ir įvedant Rusiją į vis niūresnį autoritarizmą, Sovietų Sąjungos istorija siūlo taiklesnį palyginimą su dabartimi ir geresnių užuominų apie tai, kodėl perversmas gali būti sėkmingas arba žlugęs šiandien.
Aukščiausi pareigūnai sėkmingai susiorganizavo Nikitos Chruščiovo nuvertimą. Kiti valdžią užgrobė trumpiems momentams, kai šaliai trūko aiškaus valstybės vadovo. Šie pareigūnai paprastai nerodė jokios vadovaujančios ideologijos ar politinių principų, o tik nežabotas ambicijas. Sėkmė daugiausia priklausė nuo laiko ir jėgos: judėjimo greitai ir agresyviai, kai pareigas einantis lyderis demonstravo silpnumą.
Putino atveju galimų uzurpatorių netrūksta. Prezidento simpatijų, krizių valdytojų ir būsimų įpėdinių būrys yra spalvingas.
Jie buvo atrinkti dėl neabejotino lojalumo Putinui, tačiau lojalumas yra santykinė sąvoka labai klastingoje aplinkoje. Nė vienas iš jų negali visiškai pasitikėti Putinu. Nė vienas iš jų negali sau leisti pasitikėti vienas kitu. Ir jei jie ateis į pareigas per perversmą, jie greičiausiai atsiroboti nuo pirmtako ir jo nesėkmių Ukrainoje. Net jei jie ateis į valdžią po Putino mirties, jie gali nubrėžti naują kursą, kuris nuves nuo imperializmo.
Bendražygiai ir varžovai
Sovietų Sąjungoje perversmai buvo reti. Apsvarstykite, pavyzdžiui, Josifo Stalino, žiauraus diktatoriaus, kuris vadovavo dešimtmečius ir įsakinėjo žudyti ne tik eilinius rusus, bet ir partijos elitą, jų šeimas.
Iš 1934 m. partijos kongreso išrinktų 139 Sovietų Sąjungos centrinio komiteto narių ir kandidatų į narius 98 vėliau buvo areštuoti ir Stalino nurodymu sušaudyti. Kerštingas ir paranojiškas autokratas nusitaikė į artimiausius bendražygius, juos žemindamas ar supriešindamas vienas su kitu.
Chruščiovas, būsimas jo įpėdinis, su pasibjaurėjimu prisiminė, kad manė, jog jau arti diena, kai Stalinas „nusimaus kelnes ir nusilengvins mūsų akivaizdoje, o paskui pasakys, kad tai atitinka Tėvynės interesus“.
Žvelgiant atgal, atrodo beveik neįsivaizduojama, kad sovietų partijos elitas toleravo kraujo ištroškusį tironą. Tačiau jie tai darė. Galbūt tai iš dalies lėmė Stalino, kaip revoliucionieriaus ir karo vado, pasiekimų pripažinimas. Tačiau tai taip pat buvo ii iš baimės dėl savo gyvybės. Išlaikyti jį valdžioje buvo pavojinga, tačiau planuoti perversmą buvo dar rizikingiau. Nesėkmė būtų reiškusi mirtį.
Kai Stalinas mirė, prasidėjo kova dėl valdžios, kuri nebuvo maloni artimiausiems jo bendrininkams. Pirmoji auka buvo Stalino pakalikas ir vidaus reikalų ministras Lavrentijus Berija, kurio bijojo ir kurį niekino kolegos. Jis jau kontroliavo saugumo tarnybas, kurios garsėjo žiaurumu. Jis buvo sukaupęs kompromatų apie visus konkurentus. Jis neturėjo autoriteto partijoje ir šalyje, todėl kiti susitelkė prieš jį ir padarė tai greitai.
Nežinia, kas tiksliai nutiko, bet manoma, kad pagrindinius vaidmenis atliko Chruščiovas ir ministras pirmininkas Georgijus Malenkovas. Pirmiausia jiedu tyliai paklausė kitų Prezidiumo narių – aukščiausios politikos formavimo institucijos – kaip jie reaguotų į žingsnį prieš Beriją. Tada jie kontrabanda į Kremlių įvežė kelis aukšto rango karininkus, įskaitant maršalą Georgijų Žukovą. Prezidiumo diskusijos metu Chruščiovas iškėlė Berijos nuodėmes, o Malenkovas paspaudė slaptą mygtuką, raginantį kariuomenę įsijungti ir suimti nustebusį Beriją.
Vėliau jis buvo teisiamas teisme, kuriame jam nebuvo leista gintis. Jis buvo pripažintas kaltu ir jam įvykdyta mirties bausmė.
Vėlesniais metais Chruščiovas iš esmės paliko Malenkovą nuošalyje. Po Stalino mirties niekas nesitikėjo tokio rezultato: Chruščiovo įgaliojimai ir politinė padėtis buvo gerokai prastesnės už Malenkovo. Tačiau Chruščiovas sprendė ir darė ryžtingus žingsnius ir tai vos nesukėlė jo žlugimo.
1957 m. birželio mėn. posėdyje grupė nepatenkintų Prezidiumo sunkiasvorių apkaltino Chruščiovą diktatorišku polinkiu ir bandė jį nustumti. Prezidiume septyni balsai buvo prieš Chruščiovą ir keturi už, ir jis beveik prarado valdžią. Tačiau jam pavyko patraukti į savo pusę Žukovą, tuometinį gynybos ministrą, ir KGB pirmininką Ivaną Serovą, šie padėjo sutelkti šalininkus į Centrinį komitetą, kuris balsavo už prezidiumo sprendimo panaikinimą. Po kelių mėnesių Chruščiovas parodė savo dėkingumą pašalindamas Žukovą iš posto.
Chruščiovas valdžios viršūnėje išgyveno dar septynerius metus, kol galiausiai buvo nuverstas per rūmų perversmą 1964 m. spalį. Sąmokslui vadovavo paties Chruščiovo globotinis Leonidas Brežnevas, kuris pasinaudojo didėjančiu nusivylimu partijos ir vyriausybės gretose. Senus komunistus erzino Churčiovo įprotis žeminti kolegas, polinkis imtis keistų ekonominių pataisų, kurios niekur nevedė, ir, svarbiausia, nepakenčiamas noras girtis.
Brežnevas glaudžiai bendradarbiavo su Aleksandru Šelepinu, kitu Chruščiovo globotiniu ir buvusiu KGB vadovu, taip pat kitu KGB žmogumi Vladimiru Semičastniu. Jie pasinaudojo Chruščiovo nebuvimu.
Sovietų vadovas atostogavo Abchazijoje, kai buvo skubiai atšauktas į Maskvą, kur Prezidiumo kolegos pateikė jam skundų sąrašą ir paragino atsistatydinti. Šį kartą sąmokslininkai išlaikė susitelkusį elitą.
Paskubomis sušauktas partijos plenumas patvirtino, kad Chruščiovas „dėl sveikatos priežasčių“ turi išeiti į pensiją. Brežnevas, iš pradžių laikytas kompromisiniu asmeniu, pamažu sustiprino savo valdžią, atleisdamas varžovus – pirmiausia Šelepiną – iš pareigų.
Nuogos ambicijos
Vienas ryškus šių kovų dėl valdžios bruožas buvo politinių skirtumų nebuvimas tarp sąmokslininkų ir jų aukų. Nuomonės, kad Berija reprezentavo kokybiškai kitokį požiūrį į užsienio politiką nei Chruščiovas arba kad Chruščiovas ir Malenkovas turėjo gilių nesutarimų dėl destalinizacijos iš esmės buvo diskredituotos.
Chruščiovo bendražygiai tarp jo nušalinimo priežasčių nurodė jo nesėkmes per Kubos raketų krizę ir ginčus su Kinija. Tačiau galiausiai sovietų elitas užsienio politiką laikė specialia sritimi, kurioje tik aukščiausias lyderis turėjo patirties ir sprendimo, reikalingo sprendimams priimti.
Tai vaidino antraeilį vaidmenį, palyginti su vidaus rūpesčiais. Ir iš esmės rūmų perversmai buvo susiję su asmeniniais santykiais valdžios koridoriuose: nuogos ambicijos ir varžovų dūris į nugarą.
Taip pat pažymėtina, kad kariškiai ar saugumo tarnybos nesugebėjo pasinaudoti intriga. Kariuomenė ir saugumo tarnybos atliko esminį vaidmenį padedant lyderiams perimti valdžią, tačiau nei Žukovui, nei Šelepinui, nei Semičastniui nepavyko gauti daug naudos iš savo darbo vaisių.
Po Berijos nuvertimo aukšti partijos lyderiai kariuomenę ir KGB laikė ištiestos rankos atstumu. Sovietų Sąjunga niekada netapo karine chunta. Iš tiesų, kai kariuomenė ir KGB bandė vadovauti perversmui, kaip tai padarė 1991 m. prieš velionį Sovietų Sąjungos prezidentą Michailą Gorbačiovą, jie pasirodė neįtikėtinai nekompetentingi ir buvo greitai buvo nugalėti.
Galiausiai, jokioje iš šių kovų dėl valdžios nebuvo nė pėdsako užsieniečių dalyvavimo. Jo oponentai Beriją apkaltino esant Vakarų šnipu, tačiau tai buvo absurdiškas kaltinimas. 1957 m. Chruščiovas išreiškė dėkingumą kinams už jų paramą, bet išties Pekinas nebuvo ir negalėjo būti įtrauktas į Kremliaus intrigas.
1964 m. Kinija miglotai tikėjosi, kad Chruščiovas bus nuverstas, nes jis vykdė antikinišką politiką, tačiau tai neturėjo jokios įtakos jo žlugimui, Brežnevas taip pat laikėsi savo kurso.
Per 1991 m. perversmą amerikiečiai ir kinai palaikė priešingas puses. Tačiau kaip tik tuo metu, kai JAV prezidentas George'as H. W. Bushas tyliai susitaikė su dialogo su chunta tęsimu, Pekinas greitai atsitraukė iš paramos kariuomenei ir laikui bėgant pragmatiškai priėmė radikalų demokratą Jelciną.
Valdžios siekis
Sekti Kremliaus vidaus kovų vingius yra sunkus darbas. Politiniai aljansai viršuje linkę labai greitai keistis. Kovos dėl valdžios rezultatai priklauso nuo sėkmės suvokimo ir dauguma žaidėjų mieliau sėdi nuošalyje.
Beveik nekyla abejonių, kad Putinas tikisi mirti būdamas valdžioje, ten prabuvęs didesniąją dalį savo gyvenimo. Nors kai kurie stebėtojai spėliojo, kad 2020 m. kovą jo įgyvendintos Konstitucijos pataisos, dėl kurių buvusių prezidentų buvo sunkiau atimti imunitetą, buvo skirtos leisti jam išeiti į pensiją, dabar tokia perspektyva atrodo neįsivaizduojama.
Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas atsidūrė skandaluose ir masinių protestų taikinyje, praėjus keleriems metams po atsistatydinimo 2019 m. kovo mėn., ir kitiems autokratams parodė, kad net suorganizuoti perėjimai retai kada pavyksta taip, kaip numatyta.
Putinas tikriausiai nusprendė likti savo poste. Tačiau artėjant jo korupcijos ir šlovės valdymo 23-iosioms metinėms ir Putinui artėjant 70-mečiui, beveik neabejotina, kad būsimi jo pavaduotojai atidžiai stebi vienas kitą ir galvoja apie galimus paveldėjimo scenarijus.
Gynybos ministras Sergejus Šoigu, iškilios kilmės, bet dabar beviltiškai susitepęs, ir šis aparatčikas yra mažai tikėtinas varžovas, nors jo parama bus būtina bet kokiam valdžios užgrobimo sąmokslui. Saugumo Tarybos vadovas Nikolajus Patruševas kartais yra įvardijamas tarp Putino įpėdinių, tačiau tai atrodo mažai tikėtina, kad ir dėl to, jog jis vyresnis už Putiną.
Buvęs prezidentas Dmitrijus Medvedevas griebėsi genocido retorikos, kad išliktų aktualus, tačiau niekas į jį nežiūri rimtai. Apsukrus Valstybės Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas aiškiai galima kandidatūra ir jis kontroliuoja įstatymų leidžiamąją instituciją, labai svarbią bet kokiam naujojo lyderio post factum įteisinimui.
Tada yra Rusijos ministras pirmininkas Michailas Mišustinas, gabus technokratas ir juodas arkliukas, šuoliuojantis vietovėje, kurioje juodi arkliai istoriškai iškovojo dideles pergales. Buvęs ministras pirmininkas Sergejus Kirienko, žlugęs liberalas, kuriam Putinas patikėjo prižiūrėti okupuotą Ukrainos teritoriją, taip pat galimas kandidatas.
Viktoras Zolotovas, buvęs Putino asmens sargybinis ir dabartinis Nacionalinės gvardijos vadovas, taip pat gali tikėtis pakeisti savo viršininką.
Taip galėtų elgtis ir Aleksandras Kurenkovas, kitas buvęs Putino asmens sargybinis, o dabar – nepaprastųjų situacijų ministras. Galiausiai yra pašaliniai asmenys: nenuilstantis čečėnų karo vadas Ramzanas Kadyrovas ir Jevgenijus Prigožinas, Putino patikėtinis ir Rusijos oligarchas, valdantis sukarintą Wagnerio grupuotę.
Visi šie kandidatai yra susiję su daugybe Putino smurtinių veiksmų, įskaitant jo invaziją į Ukrainą. Ir iš pažiūros atrodo, kad kiekvieno iškilimas mažai ką pakeistų Rusijos užsienio darbotvarkėje. Tačiau Kremliaus galios žaidimai retai apima principinius klausimus, o įpėdiniai gali nutraukti pirmtakų elgesį, kai bus patogu. Jei Putinas būtų nušalintas, jo įpėdiniai greičiausiai kaltintų Ukrainą dėl jo sprendimų ir bandytų pradėti nuo švaraus lapo.
Analitikai, žinoma, nežino, ar praradimai Ukrainoje supurtys Putino valdžią. Ir jo įpėdinis galiausiai gali tęsti karą, kad nuramintų Rusijos ultranacionalistus arba tiesiog iš inercijos.
Tačiau jei Putino neliks, pasaulis turėtų panaudoti jo pasitraukimą kaip galimybę atnaujinti derybas dėl Rusijos pasitraukimo iš Ukrainos. Postputininė Rusija vis dar gali būti autokratinė, tačiau ji neturi tęsti jo neapgalvotų nuotykių užsienyje.
