Šią misiją jis išdėstė 5000 žodžių traktate, paskelbtame 2021 m. liepą, pavadinimu „Apie istorinę rusų ir ukrainiečių vienybę“. Jame Putinas tvirtino, kad baltarusiai, rusai ir ukrainiečiai yra rusų palikuonys – senovės tauta, apsigyvenusi tarp Juodosios ir Baltijos jūrų. Jis tvirtino, kad juos sieja bendra teritorija ir kalba bei stačiatikių krikščionių tikėjimas.
Pagal jo istorijos versiją, Ukraina niekada nebuvo suvereni, išskyrus keletą istorinių intarpų, kai ji bandė – bet nepavyko – tapti nepriklausoma valstybe. Putinas rašė, kad „Rusija buvo apiplėšta“, kai bolševikai 1922 m. sukūrė Sovietų Sąjungą ir įkūrė Ukrainos Sovietų Socialistinę Respubliką. Jo teigimu, nuo sovietų žlugimo Vakarai Ukrainą naudojo kaip platformą grasinti Rusijai ir palaikė „neonacių“ iškilimą ten.
Putino esė, kurią turėtų žinoti kiekvienas į Ukrainą siunčiamas karys, baigiasi teiginiu, kad Ukraina gali būti suvereni tik bendradarbiaudama su Rusija. „Mes esame viena tauta“, – pareiškia Putinas.
Šis traktatas ir panašūs vieši pareiškimai aiškiai parodo, kad Putinas nori pasaulio, kuriame Rusija pirmininkautų naujai slavų sąjungai, sudarytai iš Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos ir galbūt šiaurinės Kazachstano dalies (kuri yra labai slaviška) ir kur visos kitos posovietinės valstybės pripažįsta Rusijos suverenitetą.
Jis taip pat nori, kad Vakarai ir likęs pasaulis priimtų dominuojantį Rusijos regioninį vaidmenį Eurazijoje. Tai daugiau nei įtakos sfera, tai – kontrolės sfera, kurioje yra tiesioginė teritorinė kai kurių vietų reintegracija ir dominavimas saugumo, politinėse ir ekonominėse srityse.
Putinas rimtai žiūri į šių tikslų siekimą karinėmis ir nekarinėmis priemonėmis. Jis kariavo Ukrainoje nuo 2014 metų pradžios, kai Rusijos pajėgos, vilkėdamos žalias kovines uniformas be skiriamųjų ženklų, okupavo Krymą.
Po šio išpuolio greitai prasidėjo slaptos operacijos, skirtos kurstyti pilietinius neramumus rytiniuose ir pietiniuose Ukrainos regionuose prie Rusijos sienos. Rusijai pavyko paskatinti maištą Donbaso regione ir išprovokuoti ginkluotą konfliktą, kuris per ateinančius aštuonerius metus nusinešė 14 000 gyvybių.
Nuo 2022 m. vasario mėn. visi šie regionai buvo užpulti ir užkariauti. Panašiai Baltarusijoje Putinas pasinaudojo vidaus krizėmis ir didelio masto protestais 2020 ir 2021 m., kad apribotų lyderio veiksmų laisvę. Baltarusija, turinti vadinamąjį sąjunginį susitarimą su Rusija, tuomet dabar yra naudojama kaip „specialiosios karinės operacijos“ prieš Ukrainą vieta.
Rusijos prezidentas aiškiai pasakė, kad jo šalis yra revizionistinė jėga. 2014 m. kovą kalbėdamas apie Krymo aneksiją, Putinas atkreipė Vakarų dėmesį, pareikšdamas, Rusija ima reikšti savo regionines pretenzijas.
Siekdamas palengvinti šią užduotį, Putinas vėliau ėmėsi veiksmų, kurie, jo manymu, apsaugotų Rusijos ekonomiką, sumažindamas JAV ir Europos įtaką, taip pat skatindamas vietinę svarbiausių prekių gamybą.
Jis sustiprino represijas, vykdydamas tikslines žmogžudystes ir įkalindamas oponentus. Jis vykdė dezinformacijos operacijas, stengėsi papirkti ir šantažuoti politikus užsienyje. Putinas nuolat taikė savo taktiką, kad sušvelnintų Vakarų reakciją – iki tokio lygio, kad savo invazijos išvakarėse, kai prie Ukrainos sienų telkėsi Rusijos kariai, jis gyrėsi kai kuriems Europos pašnekovams, kad „nusipirko Vakarus“. Jis manė, kad Jungtinės Valstijos ar Europa negali jo suvaržyti.
Iki šiol Vakarų reakcija į invaziją iš esmės buvo vieninga ir tvirta. Agresyvus Rusijos puolimas prieš Ukrainą buvo pavojaus signalas JAV ir jos sąjungininkams. Tačiau Vakarai turi suprasti, kad jie susiduria su lyderiu, kuris bando pakeisti pastarojo šimto metų istorinį pasakojimą – ne tik laikotarpį nuo Šaltojo karo pabaigos.
Putinas nori, kad Ukraina, Europa ir visas pasaulis atitiktų jo paties istorijos versiją. Labai svarbu suprasti jo tikslus, kad būtų galima duoti deramą atsaką.
Kas valdo praeitį?
Putino nuomone, istorija yra svarbi, tai yra, istorija tokia, kokią jis mato. Putino praeities samprata gali labai skirtis nuo visuotinai priimtos, tačiau jo pasakojimai yra stiprus politinis ginklas.
Gerokai prieš invaziją į Ukrainą 2022 m. vasario 24 d., Putinas intelektualiai įsiveržė į neaiškius praeities laikotarpius ir manipuliavo pagrindiniais įvykiais, siekdamas sukurti vidaus ir tarptautinį savo karo pateisinimą. 2010 m. Kremliaus remiamo Valdajaus tarptautinio diskusijų klubo metiniame susitikime Putino atstovas spaudai susirinkusiems sakė, kad Rusijos prezidentas „visą laiką“ skaito knygas apie Rusijos istoriją. Jis dažnai kalba apie Rusijos istoriją, įskaitant savo vietą joje. O karas Ukrainoje yra Putino būdas „ištaisyti“ istoriją.
Prezidento manija Rusijos imperinei praeičiai yra gili. Putinas Kremliaus rūmuose pastatė statulas Rusijos monarchams Petrui Didžiajam ir Jekaterinai Didžiajai, kurie karuose su Švedijos ir Osmanų imperijomis užkariavo dabartines Ukrainos teritorijas.
Jis taip pat uzurpavo Ukrainos istoriją ir pasisavino kai kurias iškiliausias jos figūras. Pavyzdžiui, 2016 m. lapkritį prie pat Kremliaus vartų Putinas pastatė statulą Vladimirui Didžiajam, X amžiaus Kijevo kunigaikštystės princui. Putino istorijos versijoje didysis kunigaikštis Vladimiras atsivertė į krikščionybę visos senovės Rusijos vardu 988 m., todėl jis tapo šventuoju ir rusų, o ne ukrainiečių figūra. Atsivertimas reiškia, kad nėra Ukrainos tautos, atskirtos nuo Rusijos. Princas, pasak Putino, priklauso Maskvai, o ne Kijevui.
Nuo karo Putinas pastiprino savo istorinius argumentus. Jis pavedė buvusiam kultūros ministrui Vladimirui Medinskiui vadovauti Rusijos delegacijai ankstyvose derybose su Ukraina. Pasak gerai informuoto Rusijos akademiko, Medinskis buvo vienas iš Putino esė serijos apie Ukrainą ir tariamą jos susiliejimą su Rusija autorių. Kaip greitai tapo aišku, Medinskio tikslas buvo spausti Rusijos istorines pretenzijas Ukrainai ir ginti iškreiptus Putino pasakojimus, o ne derėtis dėl diplomatinio sprendimo.
Putino teiginiai, žinoma, yra istorinės miazmos, persmelktos laikinų ir faktinių prieštaravimų. Jie ignoruoja, pavyzdžiui, faktą, kad 988 m. suvienytos Rusijos valstybės ir imperijos idėja buvo šimtmečius nutolusi į ateitį. Iš tiesų, Ersto nuoroda į Maskvą kaip kokią nors svarbią vietą buvo užfiksuota tik 1147 m.
Dėl visko kalti bolševikai?
Invazijos į Ukrainą išvakarėse Putinas pasakė kalbą, kurioje apkaltino bolševikų lyderį Vladimirą Leniną sugriovus Rusijos imperiją, per Pirmąjį pasaulinį karą sukėlus revoliuciją, o vėliau „atskyrus tai, kas istoriškai yra Rusijos žemė“.
Kaip sakė Putinas, „bolševikinė, komunistinė Rusija“ sukūrė „šalį, kurios niekada anksčiau nebuvo“ – Ukrainą – įtraukdama tokias Rusijos teritorijas, kaip Donbaso regionas, sunkiosios pramonės centras, į naują Ukrainos socialistinę respubliką. Tiesą sakant, Leninas ir bolševikai iš esmės atkūrė Rusijos imperiją ir tiesiog pavadino ją kitaip.
Jie įkūrė atskiras sovietų socialistines respublikas Ukrainai ir kitiems regionams, kad priešintųsi imperatoriškiems carams, kurie valdė vieningą, rusifikuotą valstybę ir engė etnines mažumas. Tačiau Putinui bolševikų sprendimas buvo neteisėtas, atėmė Rusijai jos palikimą ir Ukrainoje kurstė „uolius nacionalistus“, kurie vėliau plėtojo pavojingas nepriklausomybės idėjas. Putinas tvirtina, kad atšaukia šias šimtmečio senumo „strategines klaidas“.
Pasakojimai apie NATO taip pat suvaidino ypatingą vaidmenį Putino istorijos versijoje. Putinas teigia, kad NATO yra JAV imperializmo įrankis ir priemonė JAV tęsti tariamą Šaltojo karo okupaciją ir dominavimą Europoje.
Jis tvirtina, kad NATO privertė Rytų Europos valstybes nares prisijungti prie šios organizacijos ir kaltina ją vienašališku plėtimusi į Rusijos įtakos zoną. Tiesą sakant, Rytų Europos šalys, vis dar bijodamos dešimtmečius trukusio sovietų viešpatavimo, šaukėsi tapti NATO narėmis.
Tačiau, pasak Putino, šie tariami JAV ir NATO veiksmai privertė Rusiją gintis nuo karinio įsiveržimo, Maskva neturėjo „kito pasirinkimo“, tvirtina jis, kaip tik įsiveržti į Ukrainą, kad išvengtų jos įstojimo į NATO, nors organizacija ir nesiruošė priimti Ukrainos.
2022 m. liepos 7 d. Putinas pareiškė Rusijos parlamento lyderiams, kad karą Ukrainoje pradėjo „kolektyviniai Vakarai“, kurie bandė sutramdyti Rusiją ir „primesti savo naują pasaulio tvarką likusiam pasauliui“.
Tačiau Putinas taip pat atlieka Rusijos imperinį vaidmenį. 2022 m. birželio 9 d. Maskvoje vykusioje konferencijoje Putinas jauniems Rusijos verslininkams pasakė, kad Ukraina yra „kolonija“, o ne suvereni šalis.
Jis palygino save su Petru Didžiuoju, kuris 21 metus kariavo „Didįjį Šiaurės karą“ prieš Švediją – „grąžindamas ir sustiprindamas“ žemes, kurios buvo Rusijos dalis, kontrolę. Šis paaiškinimas taip pat atkartoja tai, ką Putinas pasakė JAV prezidentui George'ui Bushui 2008 m. balandžio mėn. NATO viršūnių susitikime Bukarešte: „Ukraina nėra tikra šalis“.
Žinoma, kadaise JAV buvo Didžiosios Britanijos kolonija. Taip pat buvo Australija, Kanada, Indija, Airija ir daugybė kitų valstybių, kurios jau dešimtmečius yra nepriklausomos ir suverenios. Ir tai nereiškia, kad britai turi valdyti visą pasaulį, kuriame kalbama anglų kalba. Vis dėlto Putinas tvirtina, kad visi Ukrainos rusakalbiai yra Maskvos subjektai ir kad pasauliniu mastu visi rusakalbiai yra „rusų pasaulio“ dalis, turinti ypatingų ryšių su Rusija.
Nuo 2022 m. vasario 24 d. Putino tvirtinimas, kad ukrainiečiai, kalbantys rusiškai, yra rusai, priešingai, padėjo sukurti naują Ukrainos tautinę tapatybę, kurios centre yra ukrainiečių kalba. Kuo labiau Putinas bombomis ir artilerijos sviediniais bando ištrinti ukrainiečių tautinę tapatybę, tuo labiau ji stiprėja.
Visur besivaidenantys naciai
Ukraina ir ukrainiečiai turi sudėtingą istoriją. Imperijos atsirado ir išnyko, o sienos keitėsi, todėl šiuolaikinėje Ukrainos teritorijoje gyvenantys žmonės turi sudėtinę tapatybę, jų tėvai ir seneliai yra daug išgyvenę.
Tačiau Ukraina yra nepriklausoma valstybė nuo 1991 m., o Putinas nuoširdžiai piktinasi, kad ukrainiečiai reikalauja savo valstybingumo ir pilietinės tapatybės. Imkime dažnas Putino nuorodas į Antrąjį pasaulinį karą.
Nuo 2011 m. Putinas „Didįjį Tėvynės karą“ įvardijo kaip svarbiausią šiuolaikinės Rusijos įvykį. Jis griežtai laikėsi oficialaus rusiškojo pasakojimo apie šį karą. Putino pasakojime, invazija į Ukrainą yra skirta išvaduoti šalį nuo nacių. Tačiau Putinui ukrainiečiai yra naciai ne todėl, kad vadovaujasi Adolfo Hitlerio įsakymais ar palaiko nacionalsocializmą.
Jie yra naciai, nes yra „uolūs nacionalistai“ – panašūs į prieštaringai vertinamą Antrojo pasaulinio karo laikų ukrainiečių partizaną Stepaną Banderą, kovojusį su vokiečiais prieš sovietų pajėgas. Jie yra naciai, nes atsisako pripažinti esą rusai.
Putino kalbėjimas apie Ukrainos nacius Rusijoje susilaukė daugiau populiarumo nei bet kur kitur. Tačiau ir tarptautiniu mastu Putino teiginiai apie NATO ir karus su JAV bei kolektyviniais Vakarais sulaukė daugybės šalininkų: nuo žymių akademikų iki popiežiaus Pranciškaus, kuris 2022 metų birželį sakė, kad Ukrainos karas „galbūt kažkaip išprovokuotas“.
Vakarų politikai ir analitikai ir toliau diskutuoja, ar NATO kalta dėl karo. Šie argumentai išlieka, nors 2014 metais Putino įvykdyta Krymo aneksija buvo atsakas į Ukrainos pastangas prisijungti prie Europos Sąjungos, o ne su NATO.
Ir diskusijos tęsiasi, nors 2022 metų birželį Suomijai ir Švedijai pateikus prašymą prisijungti prie aljanso, nepaisant kelis mėnesius trukusių Rusijos grasinimų, Putinas žurnalistams sakė, kad Kremliaus pareigūnai „neturi problemų su Švedija ir Suomija, kaip su Ukraina".
Tada Putino problema nebuvo NATO. Problema buvo ta, kad Ukraina norėjo bendrauti su bet kokiu subjektu ar šalimi, išskyrus Rusiją. Nesvarbu, ar Ukraina norėjo įstoti į Europos Sąjungą ar NATO, ar užmegzti dvišalius santykius su Jungtinėmis Valstijomis, bet kokia iš šių pastangų būtų įžeidusios Rusijos „istoriją ir orumą“.
Tačiau Putinas žino, kad bus sunku suderinti iš esmės skirtingas praeities istorijas. Dauguma šiuolaikinių Europos valstybių atsirado iš imperijų griuvėsių ir didesnių daugiataučių valstybių irimo. Karas Ukrainoje gali paskatinti didesnį Rusijos kišimąsi į besikartojančius konfliktus tokiose silpnose valstybėse kaip Bosnija-Hercegovina ir kitos Balkanų šalys, kuriose taip pat ginčijamasi dėl istorijos ir teritorinių pretenzijų.
Tačiau nepaisant galimų išlaidų, Putinas nori, kad jo praeitis vyrautų Europos politinėje dabartyje. O kad tai įvyktų, Rusijos kariškiai visu pajėgumu kovoja su reguliaria Ukrainos kariuomene. Skirtingai nuo situacijos Donbase 2014–2022 m., kai Rusija melagingai neigė, kad dalyvauja kare, šis karas yra tiesioginis konfliktas tarp dviejų valstybių. Kaip liepos 7 d. Putinas sakė savo parlamentarams, jis yra pasiryžęs kovoti iki paskutinio ukrainiečio, nors tariamai laiko ukrainiečius „broliais“.
Kova bet kokia kaina
Putinas bjaurisi tuo, kad JAV ir Europos šalys remia Ukrainą ginklais. Atsakydamas į tai, jis pradėjo ekonominį ir informacinį karą prieš Vakarus, aiškiai parodydamas, kad tai ne tik karinis konfliktas, bet ir kova dėl to, kas pasakos „savo istoriją“.
Rusija turi ginklų, energetinių išteklių, grūdus ir kitas prekes. Ji skleidė dezinformaciją, be kita ko, kaltindama Ukrainą įvykdžius tuos pačius žiaurumus, kuriuos Rusija vykdė mūšio lauke, ir kaltindama Vakarų sankcijas dėl bado Afrikoje paaštrėjimo, kai būtent Rusija blokavo Ukrainos grūdų siuntas iš Juodosios jūros. Gaila, bet daugelyje pasaulio šalių informacinį karą laimi Rusija. Iki šiol Vakarai nėra iki galo efektyvūs informacinėje erdvėje.
Nepaisant to, Vakarų parama Ukrainai yra reikšminga. Šią paramą sudaro du pagrindiniai elementai: ginklai ir sankcijos, įskaitant didelio mobilumo artilerijos raketų sistemas (HIMARS) iš Jungtinių Valstijų, kurios padidino Ukrainos galimybes smogti Rusijos taikiniams.
Kitos NATO narės taip pat tiekė ginklus ir humanitarinę pagalbą. Tačiau nuolatinis Ukrainos poreikis papildyti ginkluotę jau pradėjo eikvoti dovanojančių šalių arsenalus. Vakarų energetikos, finansų ir eksporto kontrolės sankcijos buvo didelės ir jos daro įtaką Rusijos ekonomikai. Tačiau sankcijos negali pakeisti Putino požiūrio į istoriją ar jo ryžto pavergti Ukrainą, todėl jos nepakeitė jo mąstymo ar karo tikslų.
Iš tiesų, atidūs stebėtojai teigia, kad Putinas per šį karą retai konsultavosi su savo patarėjais ekonomikos klausimais, išskyrus Elvirą Nabiulliną, centrinio banko vadovę, kuri sumaniai valdė rublio vertę. Tai yra ryškus atotrūkis nuo praeities, kai Putinas visada buvo nepaprastai suinteresuotas Rusijos ekonomika ir troško išsamiai aptarti statistiką ir augimo tempus. Bet koks susirūpinimas dėl ilgalaikio ekonominio karo poveikio dabar dingo. .
Ir iki šiol Rusijos ekonomika atlaikė sankcijas, nors prognozuojama, kad šiemet augimo tempai smuks. Tikrasis Vakarų eksporto kontrolės įspaudas bus jaučiamas 2023 m., kai Rusijai trūks puslaidininkių ir atsarginių dalių gamybos sektoriui, o jos pramonės gamyklos bus priverstos užsidaryti.
Šalies naftos pramonei bus ypač sunku, nes ji praras tarptautinės naftos pramonės technologijas ir programinę įrangą. Europa ir Jungtinės Valstijos Rusijai įvedė plačias energetikos sankcijas, o Europos Sąjunga įsipareigojo iki 2022 m. pabaigos palaipsniui nutraukti naftos importą iš Rusijos. Tačiau apriboti dujų importą yra daug sudėtingiau, nes daugelis šalių, įskaitant Vokietiją, turi nedaug alternatyvų trumpuoju laikotarpiu pakeisti rusiškas dujas, o Putinas ginklavo energetiką smarkiai sumažindamas dujų tiekimą Europai.
Sovietų Sąjunga ir Rusija 50 metų buvo patikimos gamtinių dujų tiekėjos Vakarų Europai, būdamos abipusės priklausomybės santykiuose: Europai reikėjo dujų, o Maskvai – pajamų iš dujų. Tačiau šis skaičiavimas dingo. Putinas mano, kad Rusija gali atsisakyti šių pajamų, nes šalys, vis dar perkančios Rusijos naftą ir dujas, už tai moka didesnes kainas, jas jis išprovokavo mažindamas Rusijos eksportą į Europą. Ir net jei Rusija galiausiai praras energijos pajamas, Putinas, atrodo, nori mokėti tokią kainą. Galiausiai jam rūpi Europos paramos Ukrainai mažėjimas.
Rusijos ekonominis ir energetinis karas apima branduolinės energijos apginklavimą. Rusija perėmė Černobylio elektrinę karo pradžioje, beatodairiškai nusiuntusi Rusijos karius į itin radioaktyvią „raudonąją zoną“ ir privertusi ukrainiečių darbuotojus elektrinėje dirbti pavojingomis sąlygomis.
Vėliau Rusija apšaudė ir perėmė Ukrainos Zaporižios atominę elektrinę, didžiausią Europoje, ir pavertė ją karine baze. Užpuolusi elektrinę ir pavertusi ją kariniu garnizonu, Rusija sukėlė saugumo krizę tūkstančiams ten dirbančių darbuotojų. Plataus masto Putino kampanija neapsiriboja branduoline energija.
Rusija taip pat pavertė ginklu maisto tiekimą, blokuodama Ukrainą ir neleisdama jai eksportuoti gausių grūdų ir trąšų atsargų.
2022 m. liepą Turkija ir Jungtinės Tautos tarpininkavo susitarimui leisti Ukrainai ir Rusijai eksportuoti grūdus ir trąšas, tačiau šio susitarimo įgyvendinimas susidūrė su daugybe kliūčių dėl Juodosios jūros teritorijoje siaučiančio karo.
Iš tiesų, iškart po oficialaus susitarimo pasirašymo Rusija apšaudė dalį infrastruktūros Ukrainai svarbiame Odesos uoste. Putinas neatsisakė kitos istorinės Rusijos karinės taktikos – laukti žiemos.
Tuo pat metu, kai jo pirmtakai pasirūpino, kad Napoleono armijos būtų įstrigusios sniege netoli Maskvos, o nacių kariai mirtinai sušaltų prie Stalingrado, Putinas planuoja, kad Prancūzijos ir Vokietijos piliečiai drebės savo šaltuose namuose.
Savo kalboje 2022 m. birželio mėn. Sankt Peterburgo tarptautiniame ekonomikos forume jis prognozavo, kad europiečiams atėjus šaltai žiemai pamatys sankcijų žalą ir tada populistai kils į kovą. Į valdžią ateis naujas elitas.
2022 m. birželio mėn. įvykę parlamento rinkimai Prancūzijoje, kai Marine Le Pen kraštutinių dešiniųjų partija padidino savo vietų skaičių parlamente, parodė rinkėjų nepasitenkinimo savo ekonomine padėtimi ir sustiprino Putino įsitikinimus.
Italijos ministro pirmininko Mario Draghi vyriausybės žlugimas 2022 metų liepą ir galimas populistinio, prorusiško ministro pirmininko sugrįžimas rudenį taip pat yra laikomi liaudies ekonominio nepasitenkinimo pasekmėmis.
Kremlius siekia sugriauti Vakarų vienybę prieš Rusiją dėl energijos trūkumo, aukštų kainų ir ekonominių sunkumų.
Putinas įsitikinęs, kad gali nugalėti. Iš pažiūros žmonių parama karui Rusijoje atrodo pakankamai tvirta. Nepriklausomo Levados centro apklausa rodo, kad prasidėjus invazijai Putino reitingas pakilo.
Nepaisant to, yra rimta priežastis skeptiškai vertinti aktyvios paramos jam gylį. Šimtai tūkstančių žmonių, kurie priešinasi karui, paliko šalį. Daugelis jų tai darydami aiškiai pasakė, kad nenori būti Rusijos dalimi. Rusai, kurie pasiliko ir viešai kritikavo karą, buvo persekiojami arba įkalinami. Kiti yra abejingi arba pasyviai palaiko karą. Iš tiesų daugumos žmonių gyvenimas Maskvoje ir kituose didžiuosiuose Rusijos miestuose vyksta kaip įprasta. Kol kas šauktiniai, išsiųsti kovoti ir mirti, nėra Rusijos elito ar miesto viduriniosios klasės vaikai. Jie yra iš neturtingų, kaimiškų vietovių ir daugelis jų nėra etniniai rusai.
Po penkis mėnesius trukusios kovos gandai, kad Wagnerio samdinių grupuotė verbuoja kalinius kovai, rodo, kad Rusija susiduria su dideliu karių trūkumu. Tačiau stoti į kariuomenę skatina propaganda, kuri nužmogina ukrainiečius.
Skaldyk ir valdyk
Nepaisant kai kurių raginimų susitarti, Putinas, atrodo, nėra suinteresuotas kompromisu, kuris paliktų Ukrainą suverenią. Pasak daugelio buvusių aukšto rango JAV pareigūnų, su kuriais kalbėjomės, 2022 m. balandį Rusijos ir Ukrainos derybininkai preliminariai susitarė dėl laikinojo susitarimo kontūrų: Rusija pasitrauks į savo pozicijas iki vasario 23 d., o Ukraina pažadėtų nesiekti narystės NATO ir vietoj to gaus saugumo garantijas iš kitų šalių.
Tačiau, kaip liepą interviu savo šalies valstybinei žiniasklaidai pareiškė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, šis kompromisas nebėra išeitis. Nepakanka net atiduoti Rusijai viso Donbaso. „Dabar geografija kitokia“, – tvirtino Lavrovas, apibūdindamas trumpalaikius Rusijos karinius tikslus. „Taip pat yra Chersonas ir Zaporižios regionai bei daugybė kitų teritorijų. Tikslas – ne derybos, o Ukrainos kapituliacija".
Derybos su Rusija yra slidus dalykas. Rusija ir toliau stengsis sumenkinti Ukrainos vyriausybę. Tikėtina, kad Maskva mėgins užimti Odesą ir kitus Juodosios jūros uostus, siekdama palikti Ukrainą ekonomiškai neperspektyvia šalimi, neturinčia jūros.
Jei jam tai pavyktų, Putinas vėl pradėtų puolimą ir prieš Kijevą, siekdamas išstumti dabartinę vyriausybę ir įkurti promaskvietišką marionetinę vyriausybę. Taigi Putino karas Ukrainoje tikriausiai tęsis ilgai. Pagrindinis iššūkis Vakarams bus išlaikyti ryžtą ir vienybę, taip pat plėsti tarptautinę paramą Ukrainai ir užkirsti kelią sankcijų vengimui.
Tai nebus lengva. Kuo ilgiau tęsis karas, tuo didesnį poveikį jo eigai turės vidaus politika. Rusijoje, Ukrainoje ir JAV vyks prezidento rinkimai 2024 m. Rusijoje ir Ukrainoje jie paprastai numatomi kovo mėn. Rusijos baigtis yra numatyta iš anksto: arba Putinas grįš į valdžią, arba jį paseks įpėdinis, greičiausiai iš saugumo tarnybų, kuris palaiko karą ir yra priešiškas Vakarams.
Zelenskis išlieka populiarus Ukrainoje kaip karo laikų prezidentas. Ir jei Donaldas Trumpas arba respublikonas, turintis panašių pažiūrų, 2025 metais taps JAV prezidentu, JAV parama Ukrainai sumažės.
Vidaus politika taip pat vaidins vaidmenį už šių trijų šalių ribų – ir, tiesą sakant, už Vakarų ribų. JAV ir jų sąjungininkės gali norėti izoliuoti Rusiją, tačiau nemaža dalis globalių Pietų valstybių, Rusijos ir Ukrainos karą vertina kaip lokalizuotą Europos konfliktą, kuris jiems neturi turėti įtakos.
Kinija netgi retoriškai palaikė Rusiją, o Indijos užsienio reikalų ministras Subrahmanyamas Jaishankaras apibendrino daugelio besivystančių valstybių požiūrį sakydamas, kad Rusija yra „labai svarbi partnerė daugelyje sričių“.
Daugelyje pasaulio pietų valstybių daugiausia dėmesio skiriama kurui, maistui, trąšoms ir ginklams. Šios šalys, matyt, nesijaudina, kad Rusija pažeidė JT Chartiją ir tarptautinę teisę, surengdama neišprovokuotą ataką kaimynės teritorijoje.
Yra priežastis, dėl kurios šios valstybės neprisijungė prie JAV ir Europos izoliuodamos Maskvą. Nuo 2014 m. Putinas atkakliai palaikė „likusį“ – besivystantį pasaulį – net ir tuomet, kai Rusijos ryšiai su Vakarais nutrūko.
Pavyzdžiui, 2015 metais Rusija išsiuntė savo kariuomenę į Artimuosius Rytus, kad paremtų Sirijos prezidentą Basharą al Assadą jo šalies pilietiniame kare. Nuo tada Rusija tapo viena iš didžiųjų valstybių, galinčių kalbėtis su visomis šalimis regione.
Rusija palaiko tvirtus ryšius su Iranu, bet ir su Irano priešais: ypač Egiptu, Izraeliu, Saudo Arabija ir kitomis Persijos įlankos valstybėmis. Afrikoje Rusijos sukarintos grupės teikia paramą daugeliui lyderių. O Lotynų Amerikoje Rusijos įtaka išaugo, nes į valdžią atėjo daugiau kairiųjų vyriausybių. Ten ir kitur Rusija vis dar laikoma engiamųjų prieš JAV imperializmo stereotipą šalininke. Daugelis pasaulio žmonių Rusiją laiko Sovietų Sąjungos paveldėtoja, kuri rėmė jų pokolonijinius nacionalinio išsivadavimo judėjimus.
Didelė pasaulio dalis ne tik atsisako kritikuoti Rusiją ar taikyti sankcijas: kai kurios šalys tiesiog nepriima Vakarų požiūrio į tai, kas sukėlė karą arba į tai, koks rimtas yra konfliktas.
Vietoj to jie kritikuoja JAV ir teigia, kad tai, ką Rusija daro Ukrainoje, niekuo nesiskiria nuo to, ką JAV padarė Irake ar Vietname. Jie, kaip ir Maskva, pateisina Rusijos invaziją, kaip atsaką į NATO keliamą grėsmę.
Taip yra iš dalies dėl Kremliaus propagandos, kuri sustiprino Putino pasakojimus apie NATO ir tarpininkų karus bei niekšiškus Vakarų veiksmus. Jungtinės Tautos ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija pasirodė nepajėgios užkirsti kelią ar sustabdyti šį karą. Jie vis dažniau tampa iškreipto Putino požiūrio į praeitį aukomis.
Didybės kliedesiai
Putino manipuliacijos istorija rodo, kad jo pretenzijos apima ne tik Ukrainą, bet ir Europą bei Euraziją. Jo kolonijinėje darbotvarkėje gali būti Baltijos šalys, taip pat Lenkija, kurios dalį 1772–1918 m. valdė Rusija.
Didžioji dabartinės Moldovos dalis buvo Rusijos imperijos dalis, o Rusijos pareigūnai teigė, kad ši valstybė galėtų būti kitas jų taikinys.
Suomija taip pat buvo Rusijos imperijos dalis 1809–1918 m. Putinui gali nepavykti užkariauti šių šalių, tačiau jo ekstravagantiškos pastabos apie Rusijos kolonijų atėmimą yra skirtos įbauginti kaimynus ir išmušti juos iš pusiausvyros.
Idealiame Putino pasaulyje jis įgis svertus ir kontroliuos jų politiką, grasindamas jiems tol, kol jie leis Rusijai diktuoti savo užsienio ir vidaus politikos. Putino vizijoje besivystančios šalys aktyviai remtų Maskvą. BRICS organizacijai (Brazilijai, Rusijai, Indijai, Kinijai ir Pietų Afrikai) išsiplėtus, įtraukiant Argentiną, Iraną ir galbūt Egiptą, Saudo Arabiją ir Turkiją, Rusija gali įsigyti dar daugiau partnerių, kurie kartu sudaro nemažą procentą pasaulio BVP ir didelę dalį pasaulio gyventojų. Tada Rusija, kaip ir Sovietų Sąjunga Šaltojo karo metu, iškiltų kaip besivystančio pasaulio lyderė.
Visa tai reiškia, kad Vakarams (Australija, Kanada, Japonija, Naujoji Zelandija, Singapūras, Pietų Korėja, JAV ir Europa) būtina padvigubinti pastangas, kad išliktų vieningi remdami Ukrainą ir priešindamiesi Rusijai.
Tai reiškia, kad reikia dirbti kartu, siekiant atremti Rusijos dezinformaciją apie karą ir klaidingus istorinius pasakojimus, taip pat kitas Kremliaus pastangas įbauginti Europą, įskaitant tyčinį branduolinį kardų barškėjimą ir energijos tiekimo nutraukimą.
Vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu Jungtinės Valstijos, jų sąjungininkės ir partneriai turėtų aptarti, kaip pertvarkyti tarptautinę ir Europos saugumo architektūrą, kad Rusija nepultų kitų kaimynų, kurios, jos manymu, priklauso savo sferai.
Tačiau kol kas NATO yra vienintelė institucija, galinti garantuoti Europos saugumą. Iš tiesų Suomijos ir Švedijos sprendimas prisijungti buvo iš dalies motyvuotas tuo supratimu. Žvelgdamas į ketvirtį amžiaus valdžioje, Putinas siekia sukurti savo Rusijos imperijos versiją. Jis „renkasi į žemes“, kaip ir jo asmeninės ikonos – didieji Rusijos carai – ir panaikina Lenino, bolševikų bei po Šaltojo karo gyvenusios gyvenvietės palikimą.
Dar kartą patvirtindamas Rusijos imperinę poziciją, siekdamas užkariauti Ukrainą, Putinas atšaukia vieną didžiausių savo herojumi laikomo caro laimėjimų. Savo valdymo metais Petras Didysis atvėrė langą į Vakarus keliaudamas į Europą, kviesdamas europiečius atvykti į Rusiją ir padėti plėtoti jos ekonomiką, perimdamas ir pritaikydamas Europos amatininkų įgūdžius.
Vladimiro Putino invazijos ir teritorinės ekspansijos metu užtrenkė tą langą. Jis išsiuntė europiečius ir jų įmones namo ir pastūmėjo į tremtį bėgančią talentingų rusų kartą. Petras stūmė Rusiją į ateitį, o Putinas stumia į praeitį.
