Rugsėjo 3 d. vėlų vakarą Čečėnijos karo vadas Ramzanas Kadyrovas tariamai paskelbė pasitraukiantis iš respublikos gubernatoriaus pareigų. Klipas akimirksniu sukėlė spėlionių bangą ir klausimus, kas nutiko.
Po trijų dienų R. Kadyrovas atsisakė savo pareiškimo, tvirtindamas, kad taip tiesiog vertino visuomenės nuomonę. Kadyrovo užuominų apie išėjimą į pensiją istorija rodo šių pareiškimų nepatikimumą.
Jis yra daug kartų kalbėjęs apie pasitraukimą iš pareigų, iškėlęs šį klausimą 2013, 2015, 2016, 2017 ir 2019 m., o 2020 m. pradžioje neigęs gandus – jis iki šiol vadovauja respublikai. Netrukus po šio vaizdo įrašo paskelbimo trys skirtingi šaltiniai žurnalistams iš „Medūzos“ patvirtino apie galimai artėjantį Kadyrovo atsistatydinimą.
Šie informatoriai, kurie, kaip pranešama, yra artimi prezidento administracijai, Gynybos ministerijai ir Federacijos tarybai, paaiškino, kad ilgametis Čečėnijos valdovas pereis į Rosgvardijos (Rusijos nacionalinės gvardijos) vadovybę ir galiausiai pakeis direktorių Viktorą Zolotovą. Adamas Delimkhanovas, Kadyrovo pusbrolis, šiuo metu einantis Valstybės Dūmos parlamentaro pareigas, turėtų eiti Čečėnijos Respublikos vadovo pareigas.
Atsižvelgiant į šių šaltinių patikimumą, aišku, kad šis variantas atrodo patikimesnis ir vertas dėmesio. Kadyrovo pasitraukimas iš gubernatoriaus pareigų tikrai būtų netikėta Rusijos invazijos į Ukrainą pasekmė. Realiai jo kadencijos pabaiga, po kelerių metų, kai jo vyriausias sūnus galėtų užimti jo vietą.
Šis pasikeitimas turėtų keletą pasekmių, atsiliepiančių Rusijos politinei sistemai, keltų grėsmę Rosgvardijos organizaciniam darnumui ir paspartintų biurokratinį perėjimą Čečėnijoje.
Jei Kadyrovas kada nors būtų paaukštintas į federalinį postą, tai reikštų Putino nepasitenkinimą savo aukščiausiu elitu. Rusijos prezidento santykiai su Čečėnijos karo vadu pranoksta jo pasitikėjimą kitais aukštais Kremliaus pareigūnais.
Tai akivaizdu iš plačios autonomijos, suteiktos Kadyrovui kitų sąskaita. Kadyrovo ir Putino santykių glaudumas ir iš to kylantis Kadyrovo įžūlumas atitolino Čečėnijos lyderį nuo kitų valdančiosios klasės atstovų. Tačiau vasarį atnaujinta Rusijos invazija leido Kadyrovo administracijai išplauti savo reputaciją tarp federalinių politikų. Dūmos nariai ir prezidento pareigūnai dabar giria Čečėnijos vadovybės veiksmus. Tiesa, klausimas ar jie tai daro savo noru. O ir Rusijos visuomenė Kadyrovo ir jo pavaldinių nemėgsta. Ši nemeilė dar stipresnė Rusijos saugumo tarnybose.
Rusijos nacionalinės gvardijos viduje kadyrovcai (Ramzanui Kadyrovui ištikimos pajėgos, daugiausiai krašto gvardiečiai) yra sprogstamasis elementas, didinat jų įtaką ir skaičių kiltų pavojus destabilizuoti visą organizaciją.
Nors Kadyrovas buvo paaukštintas ir gavo Rosgvardijos generolo leitenanto laipsnį, kol jo pajėgos stengėsi užimti Azovstal metalurgijos gamyklą Mariupolyje, visgi manoma, kad jis niekada nebuvo tikras vadas, tai atsispindi jo koviniuose batuose „Prada“.
Kadyrovo įtraukimas į Nacionalinės gvardijos vadovybę taip pat suteiktų jam galimybę pagaliau susidoroti su aukšto rango saugumo pareigūnais, kurie jam priešinosi nuo tada, kai 2007 m. jis pakeitė Alu Alkhanovą Čečėnijos prezidento poste.
Nemeilė tarp jų yra gili ir sena, vedanti dar prie antrojo Čečėnijos karo, kai federalinio saugumo pareigūnai globojo skirtingus čečėnų karo vadus, sąjungininkus su Rusija. Pašalindamas kitus sukarintus lyderius, Kadyrovas atstūmė jų globėjus.
Šiandien priešai federalinėse saugumo agentūrose kelia didžiausią pavojų Kadyrovo išlikimui, po to, kai neliks Putino, todėl jam gyvybiškai svarbu šią grėsmę neutralizuoti.
Jei Kadyrovas įžengtų į Nacionalinę gvardiją, jis greičiausiai paaukštintų generolus Alibeką ir Šaripą Delimkhanovą, kurie šiuo metu užima aukštas pareigas atitinkamai Šiaurės Kaukazo ir Čečėnijos Rosgvardijos padaliniuose.
Šis žingsnis užtikrintų, kad jis turėtų patikimų pakalikų, kurie padėtų plaukiojant naujuose neramiuose vandenyse. Dar prieš vasario invaziją į Ukrainą asmeninė Kadyrovo kariuomenė buvo atsiribojusi nuo kolegų krašto gvardiečių.
Pavyzdžiui, 2021 m. keli kadyrovcai bandė palengvinti savo kelią gauti tamsiai raudonas beretes – Rosgvardijos statuso simbolį. Po šių bandymų kilo muštynės, o vienas iš Kadyrovo fondų šiuos sukčius apdovanojo "Mercedes" automobiliais. Reaguodama į skandalą, Nacionalinė gvardija pakeitė testavimo aplinką, įtraukdama ir vaizdo įrašus.
Per visą Rusijos invaziją į Ukrainą laiką tarp Čečėnijos Rosgvardijos karių ir jų tautiečių buvo beveik nuolatinė trintis, daugiausia dėl to, kad čečėnams nacionalinės gvardijos kariams buvo pavesta užkirsti kelią dezertyrams. Kitaip tariant, jiems įsakyta sušaudyti savo kolegas kovotojus.
Taip pat gausu pranešimų apie tariamus kadyrovcių ir buriatų kariuomenės susirėmimus dėl teisių grobstyti turtą. Kai nesitaikė į savo tautiečius, Kadyrovo pajėgos kalbama atsisėdo ir nieko nedarė, o sunkias kovas paliko kitiems.
Pakanka pasakyti, kad Kadyrovas ir jo kariuomenė nemėgsta tiek Rosgvardijos vadovybės, tiek eilinių. Jei daugiau Kadyrovo karių pateks į Nacionalinės gvardijos aukštas pareigas, Čečėnijoje normalizuotos represijos pamažu plis, tapdamos vis dažnesnės ir griežtesnės visoje Rusijoje. Šiaurės Kaukazas ilgą laiką buvo įvairių strategijų, skirtų engti plačiajai visuomenei, bandymų vieta, iš dalies dėl to, kad daugeliui rusų šis regionas ir jo problemos visiškai nesvarbios.
Pakeitus Ramzano Kadyrovo ir Adamo Delimkhanovo statusą, visoje Čečėnijos vyriausybėje atsirastų pakeitimų domino efektas, kuris paspartintų jau prasidėjusį pereinamąjį laikotarpį.
Nors naujoji biurokratų karta, kurią sudaro vyresniųjų pareigūnų vaikai, dar nepasirengusi eiti pareigų, pažengs į priekį jau dabar dirbanti vidurinioji karta.
Šios pažangos centre yra ne Čečėnijos gubernatoriaus postas, o Adamo Delimkhanovo vieta Valstybės Dūmoje – tai itin svarbus postas ir neoficialios pareigos tarpininkauti federalinėse valdžios institucijose.
Kadyrovo režimas labai vertina gebėjimą savarankiškai reguliuoti ambicijas, todėl Delimkhanovo pareigos greičiausiai būtų skiriamos pavaldžiam, aukštesniam pareigūnui, pavyzdžiui, Čečėnijos parlamento pirmininkui Magomedui Daudovui arba specialiųjų greitojo dislokavimo pajėgų „Akhmat“ vadui Abuzaidui Vismuradovui.
Užpildyti nei Daudovo, nei Vismuradovo batus nebūtų sunku. Grozno meras Khas-Magomedas Kadyrovas ir prezidento patarėjas Umaras Daudovas – tiek jauni, tiek lojalūs pareigūnai – yra aiškūs kandidatai į parlamento pirmininkus.
Vismuradovo pareigas galėtų pakeisti „Akhmat“ vado pavaduotojas Saidi Lorsankajevas, prisiėmęs atsakomybę per Ukrainos invaziją (net vadovaudamas „Yug“ batalionui). Be to, būtų dar lengviau rasti pakaitalus į vietas, kurios atsilaisvino dėl šio pertvarkymo.
Paskutinis, svarbiausias klausimas dėl Kadyrovo perkėlimo į Nacionalinę gvardiją – ar tai destabilizuotų pačią Čečėniją. Tikėtina, kad rizika yra maža, nes Kadyrovas tikriausiai liktų Čečėnijoje ir į Maskvą vyktų tik tada, kai to prireiktų, ką jis ir dabar daro.
Jei jis atsisakytų gubernatoriaus titulo, vistiek išlaikytų didelę įtaką vietos reikalams. Net ir sklandant gandams apie jo perkėlimą, Kadyrovas tebebuvo susikoncentravęs į pavojus namuose, reikšdamas susirūpinimą dėl naujausių pranešimų apie atsinaujinusius sukilimus. Kad ir kas atsitiktų, jo valdymas Čečėnijoje niekur nedings.
