2019 m. gegužę G. Nausėda pristatė savo rinkimų programą. Joje nugulė penkių žingsnių planas, susijęs su socialinės atskirties mažinimu bei švietimo kokybės didinimu. Skirtingai nei dažnose rinkimų programose, šioje „gerovės valstybės“ vizijoje įvardinti konkretūs rodikliai, kurių pasiekimas dabar, jau tapus prezidentu, turėtų būti G. Nausėdos tikslu.
Portalas tv3.lt patikrino, kaip G. Nausėda sekasi įgyvendinti savo pažadus.
Penki G. Nausėdos pažadai
Pirmas G. Nausėdos programos pažadas buvo nuo 7 iki 5 kartų sumažinti pajamų skirtumą tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančių gyventojų.
Darbo pajamų atotrūkis Lietuvoje nuosekliai mažėjo nuo 2015 m., tačiau 2020 m. paaugo. „Sodros“ manymu, tai gali būti susiję su COVID-19 pandemija. Penktadalio daugiausiai ir penktadalio mažiausiai uždirbančių gyventojų vidutinės darbo pajamos 2020 m. skyrėsi 6,5 karto, kai 2019 m. šis skirtumas siekė 6,3 karto. Pajamų „į rankas“ atotrūkis siekė 5,1 ir buvo toks pat kaip 2019 m., nors prieš tai kelerius metus nuosekliai mažėjo.
Be to, nuo 2016 m. vis dar auga pajamų atotrūkis tarp sostinės ir kitų miestų gyventojų. 2021 m. skirtumas pasiekė 45 proc. – Vilniaus mieste vidutinės darbo pajamos rugsėjį siekė 1830 eurų „ant popieriaus“, o kitų savivaldybių vidurkis – 1260 eurų.
Vilniaus mieste pernai rugsėjį vidutinės darbo pajamos perkopė 1100 eurų „į rankas“, Kauno mieste – 992 eurus. Mažiausios vidutinės darbo pajamos „į rankas“ gaunamos pasienio savivaldybėse – Kalvarijų, Pagėgių miegų, Kelmės, Skuodo, Biržų rajonų savivaldybėse vidutinis uždarbis siekia 725–750 eurų. Naujausius duomenis „Sodra“ ketina pristatyti vasarį.
Antras pažadas – nuo 30 proc. BVP iki 35 proc. padidinti biudžeto pajamas, siekiant Europos Sąjungos vidurkio – 40 proc. Prezidentas turėjo omenyje surenkamų mokesčių ir BVP santykį.
2021 m. Lietuvos BVP to meto kainomis sudarė 55,4 mlrd. eurų. Tuo metu centrinės valdžios pajamos buvo beveik 16,9 mlrd. eurų, o išlaidos – 17,22 mlrd. eurų. Tai reikštų, kad pajamos sudaro 30 proc. BVP.
Trečias pažadas – pasiekti, kad mažesnėse apskrityse pajamos pasiektų 85 proc. sostinės regiono vidurkio. Čia pasitarnauja jau minėti „Sodros“ duomenys. Jei Vilniuje vidutinis uždarbis prieš mokesčius pernai rudenį siekė 1830 eurų, o kitose savivaldybėse – 1260 eurus, vadinasi, kitų savivaldybių vidutinės pajamos sudaro apie 69 proc. Vilniaus gyventojų vidutinių pajamų.
O jei skaičiuotume santykį tarp vidutinio uždarbio Vilniuje bei vidutinio uždarbio mažiausiai uždirbančiose savivaldybėse (1130 eurų prieš mokesčius), tuomet šios pajamos sudaro beveik 62 proc. sostinės darbuotojų pajamų.
Ketvirtas pažadas – 1 mlrd. eurų iš Europos Sąjungos skirtų lėšų nukreipti konkurencingumui didinti ir kovai su regionine atskirtimi. Jį kol kas gana sunku pamatuoti, mat 2021 m. paruošta nauja ES fondų investicijų programa. Joje Lietuvos ekonomikos konkurencingumui didinti numatyta apie 1,3 mlrd. eurų, tačiau ES fondų lėšas tam tikroms sritims nukreipia ne prezidentas, o Vyriausybė.
Penktas pažadas – pasiekti, kad Lietuva pagal švietimo kokybės ir moksleivių gebėjimo rodiklius iš 55 vietos tarp 72 pasaulio valstybių pakiltų į 20.
Čia prezidentas turi omenyje Lietuvos švietimo rodiklius Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vykdomame PISA tyrime. Paskutinįkart jis vykdytas 2018 m., Lietuva tąkart buvo 55 pagal savo moksleivių pasiekimus. Kitas tyrimas planuotas atlikti 2021-aisiais, tačiau perkeltas į 2022-uosiuos. Todėl naujausių rezultatų dar teks palaukti.
Palanki ekonominė aplinka
„INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė atkreipia dėmesį, kad keturi iš penkių prezidento pažadų yra ekonominiai, nors ekonominiais klausimais valstybėje pirmiausiai rūpinasi Vyriausybė, o ne prezidentas. Ir nors šioje kadencijoje ir prezidento, ir Vyriausybės ekonominės vizijos sutampa, dabartiniai Lietuvos ekonominiai sprendimai, ekonomistės teigimu, nėra politinių sprendimų pasekmė.
„Reiktų akcentuoti, kad pasiekimai, kuriuos pavyko Lietuvai per šiuos keletą metų pasiekti, yra daugiau pasekmė mūsų sėkmingos ekonominės laikysenos pandemijos iššūkių akivaizdoje, o ne politinių sprendimų.
Nes iš tiesų Lietuvai pasisekė, kad pandemija mūsų ekonominei struktūrai nebuvo tas didžiausias iššūkis. Mes esame pakankamai atsparūs keliamiems iššūkiams, ekonominė struktūra yra dėkinga, tiesioginio kontakto reikalaujančios ir labiausiai pažeidžiamos ekonominės veiklos sudaro nedidelę dalį, todėl mums labai pasisekė“, – tv3.lt sakė I. Genytė-Pikčienė.
Būtent dėl to, kad makroekonominė aplinka buvo tokia palanki, Lietuvai pavyko pagerinti savo ekonominius rodiklius – auginti pajamas, mažinti pajamų atotrūkį, pažymi ekonomistė. Tiesa, ji pasigenda valdžios sprendimo pagaliau susieti minimalią mėnesinę algą (MMA) su nepamokestinamųjų pajamų dydžiu.
„Būtų sveika apskritai šitą pabaigti stumtraukį tarp NPD ir MMA, ir tiesiog galiausiai sulyginti šituos du dydžius, kad nebūtų kažkieno sąskaita tie atlyginimai keliami. Tada bus sprendimai dėl šio dydžio kėlimo labiau subalansuoti, bus labiau įsiklausoma į argumentus ir išnyks daug trinties, kuri atsiranda kasmet svarstant tiek MMA, tiek NPD“, – rekomendavo I. Genytė-Pikčienė.
Įspėja dėl pasirinktų priemonių
Vis dėlto dėl kai kurių prezidento sprendimų ir pasiūlymų I. Genytė-Pikčienė įspėja. Pavyzdžiui, noras ir didinti NPD, ir gyventojams dalinti vienkartines 100 eurų išmokas labai prasilenkia su G. Nausėdos pažadu didinti biudžeto pajamas.
„NPD didinimas, natūralu, nedidina biudžeto pajamų, bet didina pajamas gyventojams. Man atrodo, reikėtų susilaikyti nuo labai populiarių ir kaimyninės Lenkijos ateinančių kovos su infliacija iniciatyvų, kurios labai galbūt ir populiarios tarp gyventojų kylančių kainų aplinkoje, bet jos yra finansuojamos mūsų pačių sumokamais pinigais. Ilguoju laikotarpiu tai gali turėti rimtų iššūkių finansų tvarumui ir nereiktų pasiduoti tokioms pagundoms“, – įspėjo ekonomistė.
„Reiktų suprasti, kad tai yra laikinas šokas ir jis pradės mūsų taip nebegąsdinti pavasariui įsibėgėjus, infliacija turėtų atlėgti, skaičiais nebematysime tokių dviženklių augimų. Nereiktų per šituos porą mėnesiu, kada turime reikšmingas šildymo sąskaitas, pasidaryti daug karštligiškų sprendimų ekonominės politikos srityje“, – pridūrė I. Genytė-Pikčienė.
Didele problema ji laiko taip ir nepažabotą pajamų atotrūkį tarp sostinės ir regionų darbuotojų. Šiai problemai spręsti, kaip sako I. Genytė-Pikčienė, reikia imtis radikalių priemonių.
„Turint tokį tikslą, reikia ne vien tikslo, bet ir priemonių. Reikia, kad būtų nusibrėžtas kelias link to tikslo. Šiuo atveju, kovoti su tokia galinga jėga, kuri yra urbanizacija, ir tai ne vien Lietuvos problema, regionų ekonominis pulsas slopsta, pakeisti šitą tendenciją yra labai sudėtinga, tam reikia labai konkrečių priemonių, žingsnių.
Stebint Lietuvoje regioninius skirtumus, yra labai rimtų problemų, tam tikruose regionuose MMA yra ta kartelė, kuri yra nepakeliama vietos smulkiems verslams. Nes regionuose ekonominis pulsas mažėja, nėra galimybių auginti atlyginimus savo darbuotojams. Šito tikslo nepavyksta pasiekti. Reikia arba susitaikyti, arba didinti mobilumą, nes Lietuva nėra tokia didelė, kad nebūtų galima važinėti į aktyvesnius ekonomikos židinius. Kardinalių priemonių reikėtų imtis, norint kažką pakeisti, o kol kas nepanašu, kad pavyktų kažkas labai reikšmingo“, – kalbėjo ekonomistė.
Ne gerovės valstybė, o feikas
Vytauto Didžiojo universiteto docentas, politologas Bernaras Ivanovas akcentuoja, kad gerovės valstybės modelio įgyvendinimas turėtų priklausyti nuo Vyriausybės, o ne nuo valstybės vadovo. Visai, kaip 1938 m. ėjimo link gerovės valstybės ėmėsi Švedijos vyriausybė, sudariusi paktą su profsąjungomis.
„Kas vyksta pas mus, yra absoliutus feikas (angl. klastotė – aut. past.), čia net kalbėti nėra ką. Beje, tai ne prezidento galiomis. Prezidentas užsiėmė tada per rinkiminę kampaniją paprasčiausiu populizmu. Tegul atsiverčia savo įgaliojimus, pasižiūri Konstitucijoje, apie gerovės valstybę ir ekonominę politiką ten apskritai nieko nėra. Tai buvo tiesiog rinkiminė kampanija ir tušti pažadai“, – tv3.lt sakė B. Ivanovas.
Kalbėdamas apie prezidento vaidmenį kuriant gerovės valstybę, B. Ivanovas sakė, kad keldamas su ekonomika susijusius pažadus, G. Nausėda bandė užsiimti tuo, kas jam įdomu.
„Jis užsiima ne tuo, kuo turėtų užsiimti, o tuo, kas jam įdomu. Suprantama, atėjęs iš banko – ekonomika įdomu. <...> Tokie estetiniai dalykai – 100 eurų tam numesti, 40 eurų tam numesti – čia ne gerovės valstybė, čia feikas“, – pridūrė politologas.
Kartu jis įžvelgia dvi problemas, kurios užtikrina, kad Lietuvoje bent kol kas nematysime gerovės valstybės. Pirma, gerovės valstybės turi siekti pati visuomenė.
„Pati visuomenė visiškai tuo nesirūpina. Visuomenei nerūpi gerovės valstybė. Turi būti visuomenės pageidavimas ryškus ir stiprus, turi būti pageidavimas iš visuomenės, kurį jaustų politikai. Antras dalykas, tai sprendžia Vyriausybė, o ne prezidentai, ne karaliai. Šiuo atveju mes neturime nei vieno, nei kito. Jokios gerovės valstybės niekas Lietuvoje nematys tol, kol visuomenė pati nesusipras ir neužsiims tuo. O visa tai – plepalai tušti, juos vertinti – tuščias reikalas“, – kalbėjo B. Ivanovas.
Kitas dalykas, kurį įžvelgė VDU docentas, – Lietuvos valstybės vadovų bei institucijų susipriešinimas, trukdantis siekti gerovės valstybės.
„Asmeniškumai, gilūs asmeniškumai, įsižeidimai ad hominem. Mūsų prezidentas, priešingai negu jo idealas V. Adamkus, nusileido nuo Olimpo ir kibo į atlapus savo politiniams oponentams, kurie, žinoma, niekuo negeresni už jį. Jie pusantrų metų pykstasi, mušasi. Bet jie nesuvokia, kad tai, ką jie daro, – labai blogai valstybės institucijų prasme.
Mūsų priešai aplinkui ploja, džiaugiasi tuo, ką mato, nuo Kinijos iki Baltarusijos. Jie nesugeba aukščiau pažvelgti, galvų pakelti ir pamatyti, kokią žalą daro visuomenei, koks susipriešinimas, nes pas mus eina ant peilių prezidentūros ir Vyriausybės atstovai“, – pastebėjo B. Ivanovas.
G. Nausėdos kadencija baigsis 2024 metais.
