Tai – antroji interviu dalis. Pirmoje interviu dalyje aptarėme, kas tai yra gyvensenos medicina, kaip mokslininkui pakeitus mitybą pavyko suvaldyti sunkią autoimuninę žarnyno ligą ir ką jis patartų dažnam lietuviui sveikatos labui pabandyti įtraukti į kasdienį racioną. Tekstą galite skaityti paspaudę čia.
Sakoma, kad pusryčius žmogus turi suvalgyti pats, pietus pasidalinti su draugu, o vakarienę atiduoti priešui. Ar su tuo sutinkate? Kiek kartų ir kaip sočiai, jūsų požiūriu, išties reikėtų valgyti?
Ši patarlė tikrai yra tinkama, jei turime tipiškus lietuviškus mitybos įpročius, kurie nėra orientuoti į sveikatą ir subalansuoti. Tada ši patarlė tinka idealiai. Bet jei žiūrime į mano minėtą pasirinkimą ir įvairovę, siekiant, kad ilgiau gyventume sveikus gyvenimo metus, atitolintume bet kokias lėtines neinfekcinių ligų rizikas, kurios yra susijusios su mitybos grandine, deja, to pasakyti negalime. Todėl būtina užtikrinti per pietus, pusryčius ir vakarienę maksimalią energijos apykaitą, „gerųjų“ riebalų, baltymų, angliavandenių kiekį, mikro ir makro elementų gavimą ir tik tada galime tikėtis geriausio galimo įmanomo rezultato. Jei turėsime maistingus pusryčius, pietus ir vakarienę, pamiršime apie užkandžiavimą.
Protarpinis badavimas taikomas tik priežiūroje
O kaip vertinate protarpinį ir ilgesnį badavimą, dietas?
Protarpinis badavimas savo turiniu ir forma yra gimęs klinikinėse aplinkose ir čia turėtų būti taikomas trumpą laiką su priežiūra. Visos kitos formos organizmui sukelia per didelį stresą. Žmonės pradeda taikyti protarpinio badavimo principus įvairiomis formomis – nevalgo 16, 20, 24 valandas, iš esmės, kas kaip sugalvoja, dažniausiai kažkur paskaitę, kažkam pasidalinus, kad tai turi geros įtakos virškinamojo trakto veiklai, ir prikuria istorijų, kaip tai galimai veikia.
Kyla klausimas, kaip tai atliepia kitos sistemos – humoralinės reguliacijai, kaip tai atsiliepia hormoniniam ciklui, jei moters amžius yra iki 45 m., kaip reaguoja kognityvinės veiklos, smegenų veikla, skersaruožiai raumenys į energijos poreikį, jos nedavimą? Kaip organizmas reaguoja į vadinamo premenopauzinio laikotarpio simptomatiką, jei moters amžius yra virš 45 m.? O kaip yra, jei žmogus turi kitų lydinčių lėtinių sutrikimų? Taigi žiūrėkime sistemiškai, labai dažnai pamirštame, kad mūsų sistema neveikia atskirai. Jei sutriko skrandžio veikla, sutriks ir žarnyno. Jei sutriks žarnyno veikla, sutriks kepenų, galimai ir inkstų veikla.
Tai turėtų būti visiška biologinė norma – pavalgėte 19 valandą ir ryte 7 valandą pusryčiaujate. Bet bėda nutinka tada, kai 19 valandą vakare pavalgai, o maisto turinys, kurį žmogus pasirenka, yra tiek nemaistingas, kad po 1,5 valandos jis vėl nori valgyti – tada jau belieka prisivalgyti bet ko ir jausti pasekmes.
Be to, kartais žmonėms reikia labai protingų žodžių tam, kad taikytų tai, kas biologiškai turėtų būti norma. Protarpinio badavimo metu laikomasi, kad nuo paskutinio šiandienos valgymo iki kitos dienos pirmo valgymo būtų 12 valandų tarpas. Tai turėtų būti visiška biologinė norma – pavalgėte 19 valandą ir ryte 7 valandą pusryčiaujate. Bet bėda nutinka tada, kai 19 valandą vakare pavalgai, o maisto turinys, kurį žmogus pasirenka, yra tiek nemaistingas, kad po 1,5 valandos jis vėl nori valgyti – tada jau belieka prisivalgyti bet ko ir jausti pasekmes. Reikia taikyti ne protarpinį badavimą, o žiūrėti, kas yra lėkštės turinyje, kodėl pavalgęs žmogus jaučiasi nesotus.
Esame šiuolaikinio gyvenimo įkaitai, kai dažnai vos spėjame pavalgyti, ką jau bekalbėti apie lėkštės turinį ir maisto įvairovę...
Tiesiog reikia sąmoningumo. Vienas dalykas, mes dar labai stipriai dvejojame, kad mūsų mityba gali turėti tiek daug įtakos mūsų bendrai savijautai ir energingumui, jau nekalbant apie kažkokius sutrikimus. Kitas dalykas – esame pasiklydę, o trečia – turime socialinį kultūrinį paveldą.
Labai dažnai per mokymus, klinikinėse praktikose, kai susitinku su pacientais, jie visada linkę sakyti, kad pas juos visko saikingai yra. Sakau, būkite sąžiningi prieš save – grįžkite į namus, atsidarykite šaldytuvą ir viską iškraustykite ant stalo. Dominuos pieno, mėsos ir miltiniai produktai ir lyg dėl grožio – viena kita daržovė. Tai čia yra prioritetų ir sąmoningumo reikalas.
Atkirto bijantiems nemaistingų vaisių ir daržovių
Nors šiais laikais prekybos centrai kiaurus metus mirga nuo įvairių vaisių ir daržovių gausos, yra specialistų, kurie akcentuoja, kad dabar šios gėrybės nebeturi tiek maistinių medžiagų, kiek iš jų tikimės. Taigi jų nauda gali būti daugiau tik teorinė.
O kokią turime alternatyvą? Bijome trąšų, per menko vaisių, daržovių, sėklų, riešutų, pilno grūdo kultūrų maistingumo, tai juos eliminuojame? Tada ką turime – sočiuosius riebalus, mėsą, kiaušinius, pieną ir jo produktus. Bet kartu kyla klausimas, kaip užauginti gyvuliai, kokia tokių produktų vertė? Sako, raudonoje mėsoje gausu vitamino B12, bet masiškai užauginti gyvuliai nebesukaupia bakterijų, kurios skersaruožiuose raumenyse gamintų tą vitaminą B12. Tad čia reikėtų žiūrėti kiek plačiau.
Sako, raudonoje mėsoje gausu vitamino B12, bet masiškai užauginti gyvuliai nebesukaupia bakterijų, kurios skersaruožiuose raumenyse gamintų tą vitaminą B12.
Taip, yra rizika, kad yra mažesnis vaisių ir daržovių maistingumas, bet tai yra daug geriau, nei to neturėti. Galų gale juk visi moksliniai tyrimai atliekami su žmonėmis, į kurių mitybą įtraukiami tie pilno grūdo, ankštiniai produktai, vaisiai, daržovės, sėklos, riešutai, uogos, kuriuos matome parduotuvėse. Ir matome klinikinį efektą. Tai kodėl apie tai nesusimąsčius.
Geresnė išeitis – ekologiški produktai.
Iš esmės tai būtų geresnė alternatyva, bet nebūtinai tik į tai reikėtų orientuotis. Jei pavyksta turėti įvairovę ir renkantis, kokiu būdu uždaugintas produktas, reiktų į tai atkreipti dėmesį. Jei neturime tokios galimybės, iš blogiausio renkamės geresnį. Man atrodo, kad šiais laikais yra labai paprasta gerai maitintis – pasiūla yra tokia didelė, kad viską turime po ranka ir net perteklių.
Ilgus metus nugyvenę senoliai – ne pavyzdys?
Pabrėžiate, kad lėkštės turinys – vienas svarbiausių būdų kontroliuoti lėtines ligas ir jų išvengti. Bet yra pavyzdžių, kai ilgus metus nugyvenę ir kritinėmis ligomis nesirgę žmonės toli gražu nesivadovavo gyvensenos medicinos principais. Jie valgė riebų gyvulinės kilmės maistą ir nedaug daržovių.
Tai yra visiška netiesa, viena patirtis nereiškia sistemos. 74 proc. žmonių šiandien miršta nuo lėtinių neinfekcinių sutrikimų, kurių 72 proc. buvo netinkamos mitybos pasekmė. 90-mečio reikia klausti, ne kiek jam metų, o kiek kokybiškai jis gyvena, kiek jis turi lėtinių sutrikimų, kiek vartoja vaistinių preparatų jiems kontroliuoti. Čia yra pagrindinis klausimas. Jei imame laikotarpį iki 1980-ųjų, tai ir tokių diagnostikos metodų neturėjome, daug žmonių sirgo, bet nebuvo diagnozuoti. Tai toks klaidingas suvokimas, kad jie buvo sveikesni – nieko panašaus. Turime oficialius statistikos duomenis, aiškiai matome, kad jie nebuvo sveikesnė kohorta.
Turbūt neneigsite, kad gyvybingumą ir sveikatą padeda išlaikyti ne tik gera mityba?
Be abejo, taip. Čia yra keletas dalykų – supraskime teisingai, tas žmogus, kuris prisižiūri savo psichoemocinę būklę, pajuda, visada turi ir sveikesnį mitybos pasirinkimą. Tai yra susiekiantys indai ir tai patvirtina tyrimai. Kai esu sąmoningumas, stebiu savo kūną, kaip jis atliepia į judesį, emocijų valdymą, natūraliai formuojasi ir sveikesnis mitybos pasirinkimas. Man neteko sutikti asmenų, kurie yra judrūs, taiko įvairias įveikos formas, turi pakankamai stiprią psichoemocinę higieną, bet turėtų įprastus lietuviškus mitybos įpročius.
Keisti savo gyvensenos įpročius – nelengva, tam spyriu neretai būna gydytojo kabinete išgirsti įspėjimai apie grėsmes sveikatai. Kaip jūs patartumėte prisijaukinti pokyčius?
Pirmiausia reikia pradėti būti sąžiningu prieš save. Dantų valymas yra lygiai toks pats elgsenos formavimas, kaip bet koks judėjimas, emocijų valdymas ir mityba. Jei sąmoningai to nedarome, tai niekada netaps savastimi. Sąmoningai nevalome dantų – turime pasekmes, vieną kartą pabandėme, pasijuto kita pasekmė – ir finansinė, ir moralinė, ir savijautos, tada pradedame tai sąmoningai taikyti kaip natūralų elgsenos elementą ir net nebegalvojame apie tai. Kaip tą daryti – jei nenorite greitai, įveskite palaipsniui. Žinios nekeičia elgsenos, vien žinoti neužtenka, reikia šiek tiek stabtelti, „įsižeminti“ ir suprasti, ar to noriu, ir tada daryti. Nenori – lieki prie to, ką turi.
Dėkoju už pokalbį.
