Tarkime, tarp naudingų Lietuvai galima išskirti pagarbų kalbėjimą apie žmones su negalia, siūlymą profesinėje srityje vengti kreipinių į moteris tarsi jos būtų mergaitės, kaip kad „brangioji“ ar „mieloji“.
Už lygybę atsakinga komisarė Helena Dalli pranešė, kad kilus nepasitenkinimui Įtraukiosios komunikacijos gairės bus tobulinamos, tačiau jų atsisakyti neketinama.
„Gairių projektas buvo parengtas Komisijos personalo kaip vidinis dokumentas komunikacijai, o juo buvo siekiama svarbių tikslų: tai yra parodyti europietiškos kultūros skirtingumą ir pademonstruoti Europos Komisijos palankumą visiems europiečių gyvenimo būdams ir tikėjimams. Tačiau publikuotas gairių projektas nevisiškai pasitarnauja šiam tikslui, tai nėra brandus darbas ir neatitinka Komisijos kokybės standarto. Ties gairių projektu dar reikia akivaizdžiai padirbėti. Todėl atšaukiu gairių projektą, prie jo bus dar dirbama“, – viešame pareiškime rašė komisarė H. Dalli.
Griežti „ne“
Prie griežtų „ne“ Europos Sąjungos institucijose priskiriama kalba, kai vyriškos prigimties žodžiai vartojami natūraliai ir nekvestionuojant. Į lietuvių kalbą tai neišverčiama, bet angliškai siūloma vengti tokių žodžių kaip „policemen“ (policininkai) ar „workmen“ (darbininkai), nes jų sandaroje yra „men“, kas reiškia ir žmones, ir vyrus.
Taip pat labai siūloma vengti būtinai vartoti vyriškus įvardžius, kai kalbama apie visas lytis. Pavyzdžiui, jeigu kalbama apie mokytojus, esą nereikia sakyti „Kiek metų mokytojas turi mokytis, priklauso nuo jo kilmės šalies“, o siūloma kalbėti daugiskaita „Kiek metų mokytojai turi mokytis, priklauso nuo jų kilmės šalies“.
Negalima organizuoti ir diskusijų, kuriose atstovaujama tik viena lytis, geriausia patariama siekti lyčių balanso, o naudojant vizualiką ar temą iliustruojančias istorijas siekti įvairovės.
Kreipiantis į moteris ar merginas siūloma nevartoti angliško termino „Miss“ ar „Mrs“. Tradicinėje kalboje pirmasis reiškia kreipinį į neištekėjusią moterį, o antrasis – į ištekėjusią. Kadangi vedybinis statusas šiais laikais nėra tiek svarbus, tai siūloma į moteris kreiptis bendru kreipiniu „Ms“, nebent pati moteris pageidautų kitaip. Be kita ko, siūloma vengti praktikos į moteris kreiptis vardais, o į vyrus – pavardėmis.
Jeigu sudaroma anketa, kur prašoma pateikti duomenis apie save, rekomendacijose primygtinai reikalaujama neapsiriboti dviem tradicinėmis lytimis, o geriau pateikti daugiau pasirinkimų: „moteris“, „vyras“, „kita“ ir „pageidauju neatskleisti“.
Tarp patarimų, griežtai reikalaujama nesikreipti į auditoriją „ponios ir ponai“, bet pasitelkti neutralesnius kreipinius, tarkime, „brangūs kolegos“.
Taip pat jokiu būdu negalima komunikacijoje naudoti stereotipinių nuostatų apie lytį, amžių, etninę grupę ir panašiai.
Dar būtina vengti termino „piliečiai“, kai kalbama apie žmones apskritai, mat piliečiai apibūdina gana siaurą žmonių ratą. Be to, negalima spėlioti apie kitų žmonių orientaciją, o kreipiantis į transžmones geriau atsižvelgti į tai, kaip jie patys save identifikuoja. Transžmonėmis gali būti transseksualai, transverstitai ar binarinėmis lytimis savęs neapibrėžiantys asmenys.
Prie nevartotinų terminų priskiriama sąvoka „seni žmonės“, geriau vartoti „vyresnio amžiaus žmonės“. O kalbant apie žmones su negalia siūloma visuomet labiau akcentuoti žmogų, o tik vėliau jo negalią. Tai yra geriau nesakyti „neįgalusis“. Taip pat reikia vengti sakyti, kad kažkoks žmogus „kenčia nuo ŽIV“, „prikaustytas prie vežimėlio“, „kenčia dėl autizmo“, kadangi tai skatina gailestį ir apibūdina žmones pasyviai. Siūloma sakyti „asmuo su ŽIV“, „vežimėlio naudotojas“, „žmogus, turintis autizmą“.
Ko galėtų pasimokyti Lietuva
Europiniame kontekste įtraukioji kalba yra labai skatinama, nes norima pabrėžti įvairiausių žmonių indėlį, parodyti pagarbą skirtingoms grupėms, atsiriboti nuo stereotipų, kurie įkalina žmones nepriklausomai nuo individualų jų savybių. Vienas akivaizdžiausių pavyzdžių – žmonių su negalia vaizdavimas. Pavyzdžiui, Europos Komisija skatina žmonių su negalia nuotraukas naudoti nebūtinai toms temoms, kai kalbama apie negalią, bet kaip tik pabrėžti šių asmenų ekspertiškumą, domėjimąsi įvairiomis sritimis.
Lygiai taip pat labai nepatartina vartoti termino „neįgalieji“, nes tai sukuria vaizdą, kad visi žmonės su negalia yra kažkokia homogeniška grupė, kuriai būdingi vienodi požymiai.
Jau anksčiau minėta, kad Europos Komisija siūlo vengti gailestį keliančių frazių apie negalią turinčius žmones, o verčiau skatina pabrėžti pačius žmones, kokie jie yra ir ką veikia. Dėl to asmenis su negalia siūloma įtraukti į įvairias diskusijas, bet ne apie negalią ar socialinę įtrauktį, o kitose srityse, kur būtų galima pademonstruoti savo žinias.
Tarkime, žmonės su negalia, pasak Europos Komisijos gairių, laisvai gali dalyvauti kampanijose apie duomenų apsaugą ar klimato kaitą, nes verčiau pabrėžti asmens pasiekimus konkrečioje srityje, o ne ligą, negalią ar raidos sutrikimą.
Labai daug patarimų pateikiama ir dėl lyčių vaizdavimo. Jau paminėta, kad siūloma vengti kreiptis į moteris pagal vedybinį statusą, o geriau rinktis neutralų „Ms“, bet lygiai taip pat raginama vengti vaizduoti moteris vien namų erdvėje ar užimant pasyvius vaidmenis, o vyrus – tik aktyvius ir linkusius į nuotykius. Šiuo atveju siūloma žvelgti į lyčių vaidmenis plačiai ir įvairiai.
Itin svarbus patarimas yra susijęs su kreipimusi į asmenis: profesiniame kontekste patariama vengti kreiptis į moteris tarsi mergaites. Šiuo atveju turima mintyse, kai sakoma „brangioji“, „mieloji“. Arba nesiūloma vartoti tokių sakinių, kurie pabrėžia ir sustiprina stereotipus. Pavyzdžiui, vietoje „ministrai su savo žmonomis“, siūloma vartoti „ministrai su savo partneriais“. Pirmuoju sakiniu, kurio siūloma vengti, tarsi daroma prielaida, kad ministras yra būtinai vyras, heteroseksualus ir susituokęs, kai ministrais gali būti ir moterys, o net jei tai ir vyrai, jie nebūtinai bus heteroseksualūs arba susituokę.
Arba vienas iš dažniausių stereotipų moterų ir vyrų vaizdavime, kad medikai yra vyrai, o slaugės – moterys. Kaip tik šito derėtų vengti renkantis nuotraukas ar kalbinant įvairių istorijų pašnekovus.
Be kita ko, Europos Komisija savo gairėse visaip stengiasi išgyvendinti anglišką žodį „man“, kuris, kaip minėta, reiškia, ir žmogų, ir vyrą. Angliškai yra daugybė terminų su „man“, bet daug kur siūloma keisti „human“, o tokias frazes kaip „unmanned flight“ (nepilotuojamas skrydis), siūloma keisti „remotely piloted flight“ (nuotoliniu būdu valdomas skrydis). Lietuvių kalbai šis aspektas nėra labai aktualus, nes lietuviškai „žmogus“ ir „vyras“ yra skirtingi žodžiai.
Kai abejoji dėl lyties, sakai „Mx“
Pagal Europos Komisijos gaires, kurios bus tobulinamos, atrodo, kad nemažai problemų kyla dėl asmenų, kurie savęs nepriskiria tradicinėms lytims, tradicinėms šeimoms ar tradicinėms orientacijoms. Šiuo atveju, kai nėra tiksliai aišku, patariama vengti kalbėti taip tarsi visi būtų būtinai heteroseksualūs, būtinai susituokę ar su vaikais, nes šeimos modelių yra įvairių: parteriai gali būti susituokę arbe ne, jie gali būti skirtingų lyčių arba vienodų, jie gali auginti vaikus arba ne, be to, asmenys gali būti ir vieniši.
Nepatariama ir vartoti daiktavardžių „gėjai“ ar „lesbietės“, nes tai laikoma nelabai derama kalba. Angliškai siūloma sakyti, pavyzdžiui, „gay person“, bet lietuviškai tai sunkiai nusakoma. Dėl termino „homoseksualus“ irgi perspėjama, kad tai gali būti užgaulu, mes tai medicininis terminas. Bet pasiūlymų nepateikiama.
Beje, kreipiantis į žmones, kai nelabai aišku, su kuria lytimi jie save identifikuoja, siūloma, vietoje „Mr“ vyrui arba „Ms“ moteriai pasitelkti neutralų „Mx“. Taip pat patariama vengti sakyti „transseksualai“ arba „transverstitai“, o geriau vartoti apibendrintą terminą „transžmonės“.
Siūlo kalbėti tiksliai ir suprasti, kad aplink ne tik krikščionys
Kadangi Europos Sąjunga šiaip ar taip daugiavalstybinis ir daugiatautis darinys, tai gairėse siūloma vengti pernelyg supaprastinto požiūrio į žmones, kaip tautų aš šalių atstovus, primygtinai reikalaujama kalbėti tiksliai.
Pavyzdžiui, patariama nesakyti, kad imigrantai iš Afrikos gali dirbti tik nekvalifikuotus darbus, bet siūloma pažvelgti giliau ir sakyti taip: „Struktūriniai aspektai, kaip kad galimybių nelygybė, lemia, jog imigrantai iš Afrikos dažniau nei kiti dirba nekvalifikuotus darbus“.
Kalbant apie kitų tautų asmenis, siūloma aiškiai sakyti, kad jis arba ji yra iš Pietų Korėjos ar Japonijos, o ne azijietis.
Kultūros ar religijos atžvilgiu taip pat patariama suvokti, kad pasaulis įvairus, o aplink esama įvairių tikėjimų žmonių arba netikinčiųjų. Todėl pasiūlyta nevartoti tokio sakinio kaip „Kalėdų metas gali kelti stresą“, o verčiau sakyti „Švenčių metas gali kelti stresą“. Būtent ši nuostata labai supykdė Vatikaną ir kitus tikinčiuosius bei privertė įtraukiosios kalbos patarimus grąžinti tobulinti.
Be kita ko, Europos Komisijos parengtos gairės atkreipė dėmesį į painiavą su musulmonais ir patarė nesutapatinti arabų ir musulmonų, mat arabai yra etninė grupė, o musulmonais gali būti ne tik arabai, bet ir persai, tadžikai, puštūnai, indoneziečiai ir kitų tautų atstovai. Lygiai taip pat izraelietis reiškia Izraelio pilietį arba gyventoją, o žydas – religiją.
Dar viena įdomi detalė, kad gairėse prašoma suvokti, jog Europos Sąjunga ir Europa nėra tas pats, mat ukrainiečiai, bosniai ar albanai yra europiečiai, bet jų šalys nėra Europos Sąjungos narės. Tarp kitų patarimų yra siūlymas vengti su kolonizacija susijusių posakių, kaip kad „Marso kolonizavimas“, bei patarimas plačiau suvokti Europos Sąjungą, ne tik kaip Vokietiją, Prancūziją ar Ispaniją.
