Klausimas keistas, bet ne toks ir absurdiškas, kaip gali pasirodyti. Įvertinti tiksliai yra lygiai taip pat neįmanoma, kaip atsakyti, kada bus sergamumo pikas, jei nežinai, kaip keisis karantino sąlygos.
Bet pagalvokime štai apie ką. 2008–2009 metų krizės įtakoje Lietuvoje, palyginti su nekriziniu laikotarpiu, nusižudė apie 200–250 žmonių daugiau. Taigi, naudojantis netobulu analogijos principu (nors analogija tarp Lietuvos ir Italijos dar netobulesnė, o ja plačiai naudojamasi), galima prognozuoti, kad Lietuvos ir kitų šalių kova su šiuo virusu, jei pasitvirtins ekonominės prognozės, mums kainuos apie 200 gyvybių vien dėl išaugusių savižudybių skaičiaus.
Kasdien Lietuvoje diagnozuojama apie 50 vėžio atvejų. Kiek žmonių nenugyvens tiek, kiek galėtų, nes jiems ši ar kitos ligos bus diagnozuotos per vėlai? Vienas mėnuo karantino, daugeliui reiškia bent 2 mėn. vėlesnę diagnozę ir trumpesnį gyvenimą, nes eilės pas medikus ilgėja.
Kiek žmonių dabar augina svorį ir cholesterolio koncentraciją, nes neina į sporto klubą? Kiek žmonių dabar vartoja alkoholio daugiau nei anksčiau, nors dar net darbo neprarado. Karantinas ne tik blogina gyvenimo kokybę, jis trumpina gyvenimus, t. y. faktiškai žudo žmones (bet nemažina reitingų).
Juk lygiai tą patį daro ir šis virusas. Jis faktiškai mažina gyvenimo trukmę. Teoriškai kiekviena gyvybė yra verta tiek pat, bet žuvus vaikui mes prarandame daugelį dešimtmečių gyvybės ir gyvenimo džiaugsmo. Todėl analizuojant, kiek gyvybių kainuoja viena ar kita strategija, reiktų įvertinti ir potencialią tos gyvybės trukmę. Nors kiekviena gyvybė yra tragedija, bet (vadinkite mane beširdžiu), kol vaikai laidoja savo tėvus, o ne atvirkščiai, pasaulis nesustoja.
Analizuoti skirtingų kovos su virusu strategijų kainą „gyvybėmis“ dar sunkiau, nes neaišku, kiek žmonių miršta dėl viruso, o kiek su juo. Nesakykite, kad nuo šio viruso Lietuvoje mirė 13 žmonių, nes tai netiesa. Jeigu tirtume, ar mirusieji turėjo meningokokinę infekciją nosiaryklėje, galėtume padaryti išvadą, kad ketvirtadalis jų mirė nuo meningito, nes maždaug tiek žmonių tokią bakteriją turi.
Gerai, kad dėl viruso netiriami žuvusieji avarijose, nes pagal šią logiką, jie taip pat galėjo žūti nuo koronės (jei gripo virusas sukelia gripą, tai korona virusas – koronę).
Tik po kelerių metų mes realiai galėsime įvertinti šio viruso įtaką demografijai, bet realybė bus tokia, kad mirtingumas po epidemijos daugelyje šalių labai sumažės (užjaučiu Lombardijos karstadirbius, kurių verslo sąlygos tuoj kardinaliai pasikeis, o valstybės paramos gali ir nebekliūti). Net Italijoje po 2–3 metų viruso įtaka gyventojų skaičiui bus vos pastebima, kad ir kokia skaudi ji yra iki šiol. Ekonomikos nuostolius pajausime labiau ir jausime ilgiau (beje, ačiū vaikams ir anūkams, kad jie mums padovanojo vieną kitą milijardą savo būsimų santaupų, – tai taip pat kartų solidarumas).
Taigi, nesakykite mums, kad uždarydami šalis (nors saugotis latvių mums priežasčių lygiai tiek pat, kiek ir saugotis Vilniui Panevėžio) ir sustabdydami net tuos verslus, kurie neburia minių žmonių (pvz., kirpyklos, odontologijos kabinetai ar žvejybos prekių parduotuvės), mes neaukojame žmonių gyvybių.
Ne, pasirinkdami karantino sąlygas, mes tiesiog vienas gyvybes keičiam į kitas nežinomu santykiu. Jei gyvybė svarbiau už viską, tai pagalvokite apie tai, kad neuždrausdami individualių automobilių, mes kasmet nužudome ir suluošiname šimtus dažnai nieko dėtų jaunų žmonių. Taigi, bet kokie sprendimai realybėje yra kompromisas. Automobilių eismo taisyklės, taip pat yra kompromisas, kuris dalį žmonių pasmerkia myriop.
Suprantama, kad vienoks ar kitoks karantinas yra būtinas, net jei Lietuvoje sulaukti Lombardijos scenarijaus neįmanoma tiek dėl gyventojų tankumo, tiek dėl jų elgesio kultūros. Įrodyti neįmanoma, bet manau, kad mūsų bendravimo kultūrą yra labai stipriai paveikusios būtent dažnos infekcinės ligos šiuose kraštuose. Aš tikiuosi, kad šios kovos generolai Lietuvoje nėra tokie naivūs, kad, žinodami viruso savybes, tikėtų, kad viruso galima atsikratyti. Galima tik reguliuoti jo plitimą, kuris iš karto atsinaujins vos tik bus atšauktas karantinas. Ir tai atsitiktų tiek šiemet, tiek kitais metais, kol nebus vakcinos.
Žinant, kad Lietuvos medicinos sistema, dabar dirba pilnomis apsukomis, bet tik pirma pavara (t. y. užsiima daugiausia izoliavimu, kuris, panašu, efektyviai platina infekciją ligoninėse, o ne gydymu), neabejoju, kad karantino sąlygas verslui galima ir reikia švelninti. Gal atsargiai, bet kuo greičiau. Ir nereikia panikuoti, jei dėl to šiek tiek išaugs infekuotų asmenų skaičius.
Jei plitimas vyktų per greitai, matytume jau po 5–6 dienų ir sąlygas galima būtų griežtinti. Tegul tautiečių kelionėse ir kitur neišleisti pinigai gaivina šalies ūkį. Leiskime paslaugų verslams veikti, kad ir labai sugriežtinę jiems higienos sąlygas. Juk mes net nežinome, kaip greitai infekcija Lietuvoje plinta ir kokias pasekmes sukelia, kai ji iš viso nevaržoma.
Taip, socialinė distancija (nors tai klaidingas terminas, nes kalbama apie fizinę distanciją) yra būtina, bet ne visos karantino priemonės vienodai svarbios. Taip, sirgaliai į arenas negalės susirinkti ne tik šį, bet ir kitą sezoną (labai tikiuosi kad klystu, bet masinių renginių organizatoriumi dabar nenorėčiau būti), teatrų salės bus taip pat tuščios, bet žaisti krepšinį ir vaidinti juk galima. Beje, verslai taip pat galėtų keistis greičiau, jei būtų atvirai ir tiesiai pasakoma, kad jiems sąlygų grįžti į normą artimiausiais metais nenusimato.
Galima nešioti viešumoje kaukę, net jei tai tik hipotetiškai padėtų virusui neplisti, nes tai nekelia jokių neigiamų pasekmių mūsų visuomenės raidai, o tik sukelia nedidelį diskomfortą. Galima būtų net užsidaryti mėnesiui ar dviem namie ir niekur neišeiti iš namų visiems kartu, jei tik tai padėtų viruso atsikratyti ir toliau gyventi normaliai. Deja, nė vienas politikas neišdrįsta pasakyti tiesos, – mėnuo, du ar trys karantino nieko nepakeis, nes sistema išliks ta pati, nes viruso išnaikinti visame pasaulyje neįmanoma.
Net nelikus nė vieno infekuotojo Lietuvoje, bet koks sunkvežimio vairuotojas ar cigarečių kontrabandininkas iš Baltarusijos gali gražinti situaciją į ankstesnį būvį. Virusui plisti sąlygos beveik nepasikeis ir vienas infekuotasis teoriškai galės iš naujo sukelti visą pandemiją. Gerai, kad karantinas buvo įvestas, bet kuo ilgiau jis tęsis ir kuo griežtesnėmis sąlygomis, tuo daugiau gyvybių, ne tik pinigų, jis gali kainuoti.
Politiškai stipriai sušvelninti karantino sąlygų negalima (net jei medicinos sistema ir atlaikytų) – vaizdai iš ligoninių akimirksniu nublokš reitingus į minusą. Juk mes, deja, ne švedai, kurie pasitiki politikais, ir nekaltina jų todėl, kad jie klauso ekspertų.
Atšaukti karantiną vien Lietuvoje, taip pat nebūtų didelė išeitis, jei žinote, kiek eksportas svarbus šalies ūkiui. Gal reikėtų tautų vadams susirinkus kur nors Briuselyje susitarti ir „numesti“ šį sprendimą ES viršūnėms, taip nusiplaunant atsakomybę patiems? Esu įsitikinęs, kad laisvė judėti tarp šalių, kur tikimybė užsikrėsti yra beveik vienoda, ES neturi būti varžoma.
Viruso plitimas šiuo metu valdomas ne todėl, kad jis nebeatvežamas, o todėl, kad varžomas jo plitimo mechanizmas viduje. Bet kuriuo atveju, sprendimus, reikalingus verslui, reikės daryti. Jei situacija vaistų fronte nesikeis, sprendimų atidėliojimas nepadės sušvelninti jų padarinių. Bet tai garantuotai kainuos brangiau tiek matuojant pinigais, tiek žmonių gyvenimais.
Komentarą parengė geografijos profesorius Donatas Burneika.
