Neseniai oficialiu Kėdainių ligoninės Ortopedijos-traumatologijos skyriaus vedėju tapęs A. Hofmanas jau kurį laiką yra linksniuojamas kaip vienas mylimiausių Kėdainių gydytojų.
Turbūt taip yra neatsitiktinai – kalbantis su gydytoju nuo jo veido nedingsta šypsena, o tai, kad parduotuvėje paklausti patarimo yra vis užkalbinamas vietinių gyventojų, laiko visiškai normaliu dalyku.
Apie gydytojo profesijos pasirinkimą, darbą mažo miesto ligoninėje ir opiausias šiandienos sveikatos sektoriaus problemas – naujienų portalo tv3.lt pokalbis su gydytoju ortopedu traumatologu A. Hofmanu.
Kaip atrodo jūsų darbas šiuo metu – ar jau grįžo, kaip dabar neretai palyginama, į ikipandemines vėžes?
Išties ortopedų traumatologų darbas ir nebuvo iš tų vėžių stipriai išmuštas. Nes nuotolinė konsultacija ortopedui traumatologui realiai yra niekas. Tad kontaktiniu būdu praktiškai pradirbome visą tą laiką ir niekas per daug nepasikeitė.
Aišku, mūsų specialybėje buvo atidėta daug planinių operacijų, pradedant nuo artroskopinių: tai būtų kelias, petys, čiurna, alkūnė ir panašiai. Tai dažniausiai sutinkamos operacijos. Taip pat – ortopedinės korekcinės operacijos, kurių kovidiniu laikotarpiu praktiškai nedarėme. Ką būtinai operavome – tai lūžiai, raiščių plyšimai, sausgyslių pažeidimai – tokie dalykai, kurie tikrai laukti negalėjo. Taigi šiuo atžvilgiu labai nejautėme to kovidinio laikotarpio.
O ar buvo pacientų, kurie patys prisidarė bėdų prisibijoję viruso, uždelsę kreiptis laiku ir atvykę su jau užleistomis problemomis?
Užleistas, dar kaip užleistas pacientas. Reiktų pasakyti kitaip – pacientas neatėjo. Nors ir jausdamas skausmą, diskomfortą, funkcijos sutrikimą, jis tiesiog nepapuolė. Tai čia turbūt buvo problema. Nekalbu apie kokią onkologiją, kurios nėra tiek daug ortopedijoje-traumatologijoje, bet paimkim paprastą banalų pavyzdį: žmogui skauda koją ir jis nei gali dirbti, nei laisvai gyventi. Tačiau nei ištirti, nei išoperuoti jo negali. Tai nepavydėtina situacija to žmogaus atžvilgiu. Aišku, matyt, tikrai buvo įvairių atvejų, jei žiūrėsime per visą šalį.
Reikia manyti, nė vienas toks „uždelstas“ jūsų srities pacientas nesulaukė blogiausio?
Gal ne (šypteli). Aišku, nėra labai gerai operuoti ir kokią seną traumą. Bet buvo tokių žmonių, ypač pirmojo karantino metu, kai priemonės buvo labai griežtos, kai žmonės nepapuolė ir su ūmesnėmis traumomis. Tada visi, kurie kur keliavo ar turėjo kontaktus su keliavusiais, turėjo izoliuotis, negalėjo kreiptis – viskas buvo labai griežta. Tad žiūrint iš paciento pusės tai tikrai buvo sunkus periodas. Aišku, ir patiems gydytojams nebuvo lengva.
Kokie dabar apskritai pacientai „ant bangos“ traumatologo ortopedo kabinete? Daugiau kreipiasi skausmo suriesti vyresni žmonės ar nestinga ir jaunesnių?
Iš principo mūsų pagrindinė specializacija – galūnės. Aišku, pradėkime nuo to, kad pagrindinis visų priežasčių simptomas yra skausmas. Tai yra pagrindinė kreipimosi priežastis, o toliau priklauso, kur daugiau specializuojiesi, būna, vieni kitiems siunčiame pacientus. Bet bendrai paėmus mūsų darbas – daugiausiai sąnarių, galūnių skausmai, kaip juokaujame, einamiausi „produktai“ – kelias, petys. O toliau jau atsiranda funkcijos ribotumas, darbingumo sutrikimas.
Dėl amžiaus – taip, degeneracinės ligos būdingesnės vyresnio amžiaus žmonėms. Bet ir jauni žmonės pakankamai dažnai kenčia nuo įvairių skausmų. Žiūrint į statistiką, kreipiasi vis daugiau jaunų žmonių dėl tam tikrų sutrikimų, kurie, atrodo, anksčiau daugiau užklupdavo vyresnius. Bet šiandien aktyvaus gyvenimo būdo sukeltų ar kitomis aplinkybėmis nutikusių traumų ir patekimo pas ortopedus traumatologus neapsaugotas niekas. Nes mūsų aktyvumas tikrai didelis, labai daug prieinamų veiklų, gana aktyvių ir kitą kartą net pavojingų.
Kaip kalbate su tais, kurie, įnikę į ekstremalias veiklas, vis „lipa ant grėblio“ ir patiria traumas nepaisydami jūsų patarimų?
Aišku, kad yra adrenalino fanatikų. Kaip juokauju, pažįstu beveik visą vieną motokrosininkų klubą, tai reiškia, daugiau mažiau mačiau visus (juokiasi). Tad neišvengiamai yra žmonių, kurie turi poreikį kažkokiam ekstremaliam sportui. Kokios to pasekmės gali būti? Nuo paprastų sutrenkimų iki rimtų kaulių lūžių – ir galvos, vidaus organų traumų. Tad paletė čia plati ir ne visada paciento kelias baigiasi pas mus, nes sužalojimai gali būti platesni.
Kokia paciento trauma pastaruoju metu labiausiai nustebino?
Paskutinė mane nustebinusi trauma buvo jaunos merginos, kuri susilaužė vieną iš dilbio kaulų. Klausiu, kaip tai nutiko, vis tik aiškinamės traumos mechanizmą, atsakė, kad užlipo ant ilgos suknelės. Teko pripažinti, kad dar tokios traumos neteko girdėti (juokiasi). Kai įvyksta didelės kinetinės energijos traumos – visokie kritimai, autoįvykiai, tada reikia tikėtis rimtų sužalojimų. Bet štai kartais iš tokių kasdienių situacijų gali būti ir lengvas absurdas (šypsosi).
Vasarą, kai žmonės ypač aktyvūs, ant batutų ir šokinėdami į vandens telkinius vos sprando nenusisuka, turite daugiau darbo nei kitu metų laiku?
Kiekvienas sezonas turi savo darbymetį ir niuansus. Mes juokaujame, kad daugiau mažiau žinome, kas bus. Pirmas plikledis – prasidės „krituoliai“. Kitas dalykas, kad plikledis gali tęstis ir dvi savaites, bet intensyviausios bus pirmos trys dienos, vėliau žmonės susigyvena, prisitaiko. Tada ateina pavasaris, prasideda šakų genėjimai, sodo darbai ir panašiai – tai ir pirštai patrumpinti būna, visokie sausgyslių pažeidimai...
Taip, karštas oras, savaitgalio pramogos turi savo ypatumų. Bet negali pasakyti, kad kada nebūtų darbo. Gal tai labiau juntama konsultacinėje poliklinikoje, tie periodai, kai žmonės sodina ir nukasa bulves. Tada juokiamės, kad štai sumažėjo žmonių, nes dabar reikia užsodinti daržus ir tas pats vėliau – rudenį, kai reikia juos nukasti. Ir kai reikia rūpintis daržais, nėra laiko sirgti, tada planinio darbo išties kiek sumažėja. Bet traumų prasme aktyvūs būna visi metai.
Gal vasara, kai mažiau pacientų, kaip tik tinkamas metas kokiai planinei operacijai? Apskritai mažesnėje įstaigoje eilės gal trumpesnės?
Įvairiai tos eilės, kai kada didesnės, kai kada mažesnės. Bet iš principo jos vis tiek yra, nes fiziškai galime konsultuoti tiek, kiek galime. Eilės – opi problema visoje Lietuvoje ir ne vienus metus sprendžiama, kaip jas panaikinti. Bet, manau, jos iš principo niekada neišnyks, nes žmonės visada ėjo ir eis pas gydytoją. Ėjo ir eis su rimta problema, kurie nori šiaip pasikonsultuoti, kitą kartą – tiesiog gauti dėmesio. Aišku, kitą kartą čia ir specialisto klausimas – pas vieną tos eilės trumpesnės, pas kitą – ilgesnės. Bet iš principo tai neišsprendžiamas dalykas, nėra tiek dirbančių gydytojų, kad būtų galima visiškai panaikinti eiles.
Įtariu, kad eilės pas jus yra nemažos, mat sklinda kalbos, kad esate vienas mylimiausių Kėdainių gydytojų. Ar įtariat, kuo nusipelnėte tokį įvertinimą?
Niekada kažkokio įvertinimo nenorėjau, tiesiog dirbau ir dirbu savo darbą, kuris man patinka. Man patinka bendrauti su žmonėmis, spręsti jų problemas, ieškoti, kaip tą padaryti – gal tai ir yra paslaptis. Šiaip visada stengiausi žmonių labai nevarinėti, nesiuntinėti – jei atėjai, tai jau pagelbėsiu, kuo galėsiu. Nuoširdžiai sakau – dirbu savo darbą, tą darau 11 metų ir nebegaliu pasikeisti (šypsosi).
Kuo išskirtinis darbas mažoje ligoninėje? Atrodo, čia gydytojai pacientus turėtų pažinti kaip „nuluptus“, sieti glaudesnis ryšys. Taip ir yra?
Be abejo, miesto dydis ir gyventojų kiekis yra svarbus. Pajuokaudamas galiu pasakyti, kad kai kurių pacientų pažįstu visas šeimas – pradedant nuo močiučių ir baigiant vaikais. Juk kiekvienas mūsų einame, kur mums patinka ar esame įpratę – paprastos duonos užsukame nusipirkti į tą parduotuvę, kur mums patinka, nors ji visur kainuoja daugmaž vienodai. Tai, manau, kad ir pacientai mane jau pažįsta, ir aš juos, tai išties per tuos darbo metus su pakankamai daug miestiečių susipažinau.
Kėdainiškiai kuklūs ar gatvėje sveikinasi, teiraujasi sveikatos patarimų?
Jei iš parduotuvės išeini nepakonsultavęs, tai kažkaip net keistai jaučiuosi – galvoju, kas nutiko? (Juokiasi). Tai tikrai būna gana dažnas dalykas. Aišku, konsultacija to nepavadinsi, bet klausimų išties būna gana dažnai. Normalu, kad taip vyksta, nematau tame problemos, žmonėms reikia patarimo, jo bėda juk tuo momentu yra didžiausia. Tikrai nesmerkiu tokio dalyko. Taip yra ir viskas.
Kaip apskritai atsidūrėte Kėdainių ligoninėje?
Baigiant rezidentūrą reikėjo ieškotis darbo, tiesą sakant, norėjau dirbti kitame mieste – Utenoje, bet ten nereikėjo tokio specialisto, tad taip susiklostė, kad atsidūriau Kėdainiuose. Iš pradžių galvojau, kad gal laikinai, bet po 9 mėnesių atsikraustėme čia gyventi su šeima. Buvo kažkada metas, kai kolegų daugiau baigdavo ir būdavo sunkiau įsidarbinti, bet dabar, kai nėra ruošiami pakankamai dideli kiekiai šių specialistų, poreikis yra gana smarkiai išaugęs. Tad iš patirties galiu pasakyti, kad renkantis jaunam žmogui, kur dirbti, svarbu žinoti, ko jis norės, kur norės gyventi – ar labai daug važinėti? Didmiestyje juk vienoks gyvenimo būdas, mažesniame mieste – kitoks. Bet jei galvojate, kad laikinai, bus ilgam (šypsosi).
Jaunų specialistų pritraukimas į regionus – dar viena opi. Ar yra auksinis receptas, kaip juos čia prikviesti? Susispietus dideliame mieste gal ir pačiam specialistui nėra į naudą jo realizacijos prasme?
Išties gal kai kada didelėje ligoninėje tau bus sunku pradėti ir susirasti pacientą. Čia kaip pažiūrėsi, nes, kita vertus, didelėje ligoninėje esi daug saugesnis, nes už tavęs dar yra keletas kolegų, kurie esant kokiai bėdai, jei neturi patirties, galės patarti. Taigi saugumas didelėje ligoninėje yra kitoks.
„Eilės – opi problema visoje Lietuvoje ir ne vienus metus sprendžiama, kaip jas panaikinti. Bet, manau, jos iš principo niekada neišnyks. Nes žmonės vis tiek visada ėjo ir eis pas gydytoją. Ėjo ir eis su rimta problema, kurie nori šiaip pasikonsultuoti, kitą kartą – tiesiog gauti dėmesio. Aišku, kitą kartą čia ir specialisto klausimas – pas vieną tos eilės trumpesnės, pas kitą – ilgesnės.“
Mano atveju mažesnėje ligoninėje tikrai buvo iššūkių, reikėjo daryti tokias operacijas, kurias buvai matęs, žinai, kaip turi daryti, esi asistavęs, bet techniškai nesi daręs to pats. O su rezidentūros baigimu jau papuoli į savo gyvenimą ir niekas už tave nepastovės ir nepadės. Tai tam tikra prasme tai man suteikė daug didesnio pasitikėjimo, laisvumo ir gal greitesnis įsivažiavimas buvo. Kai esi vienas, turi bet kokiu atveju rasti, kaip išeiti iš situacijos ir padaryti geriausiai.
Nes mūsų specialybėje klaidos kaina yra milžiniška. Būdavo operacijų, kur vietoj valandos darai ir tris keturias, išeini „be rankų, be kojų“, bet su šypsena. Tokia yra mažesnės ligoninės specifika. Ir tai nebuvo lengviausias periodas dirbant gydytoju, daug praleista papildomai studijuojant, juk norisi rasti, kaip dar geriau atlikti operaciją ir pan.
Tokia realybė, kad dažnai gydytojai norėdami didesnio atlygio plėšosi tarp kelių darbo vietų? Ar tenka ragauti šios duonos?
Šiuo metu Kėdainių ligoninė – mano vienintelė darbovietė. Buvau anksčiau kažkiek laiko gal kolegų prašymu dirbęs ir Kaune konsultacinėje poliklinikoje, ir vienoje privačioje įstaigoje. Bet vis tik nusprendžiau, kad man laiko gaila. Vis tiek yra didelis kiekis pacientų, operacijų, o dar važiuoti kažkur po darbo dirbti... Nusprendžiau, kad tas pinigas ar pinigėlis, kaip jį pavadinsi, nėra vertas to, ką galiu padaryti būdamas ramiai namuose, su vaikais ir panašiai.
Po sėkmingos operacijos, kaip minėjote, išeinate su šypsena, o kas padeda išgyventi galbūt ne tokias sėkmingas nelengvo gydytojo darbo dienas?
Kaip bebūtų, vis tik esu žmogus su šypsena, tad kas benutiktų, greičiausiai visada šypsosiuosi. Taip, darbas sunkus ir ne visą laiką rezultatas būna toks, kokio norėtum, ne visada trauma būna tokia, kad galėtum viską padaryti 100 proc., grąžinti, kaip buvo iki tol. Ir darbas turi savo emocijų, paties bendravimo kainą. Bet man padeda tyla. Esu toks žmogus, kai po rimtos darbo dienos mėgstu išvažiuoti į gamtą – žvejoju, medžioju. Man kartais tereikia ten išvažiuoti, pabūti, patylėti ir galiu kitą dieną vėl kibti į darbus. Tikrai ne kiekvieną dieną po darbo dar norisi kažkokio didelio aktyvumo.
Kaip pasirinkote šią specialybę – būdamas gydytojos sūnumi turėjote daug laisvės apsispręsti?
Mano amžinatilsį mama buvo otorinolaringologė, bet į tą specialybę tikrai nežiūrėjau. Kažkaip nuo pirmų studijų dienų pirmiausia galvojau apie traumatologiją, apie traumą patyrusius pacientus. Kaip gydytojos vaikui – bet kurio paklauskit – nemažai teko laiko praleisti ligoninėse, per jas pereiti ir kažką pamatyti. Tad teko matyti ir priėmimo skyrius, kas ten vykdavo, ir ši specialybė pasirodė kažkokia konkreti, tad per daug nesimėčiau, nieko kito nesirinkau.
Jūsų žmona – taip pat gydytoja, ar iš gausaus keturių vaikų būrio jau ryškėja, kas galėtų pasekti tėvų pėdomis? Ar kaip tik mėginsite atkalbėti nuo tokios specialybės?
Viena dukra jau studijuoja ne mediciną, o iš kitų trijų – pasakysiu, kaip sakydavo mano mama: „Tik nesirinkit medicinos“ (juokiasi). Aišku, jokiu būdu nesiruošiu daryti spaudimo, ką norės, tą ir pasirinks. Bet kol kas iš vyresniosios matau, kad ji vis tik linkusi į veterinariją. Šis jos noras man irgi labai patinka. Ir mielai palaiminčiau tokį jos sprendimą.
Nemažai įsierzinimo medikų bendruomenėje sukėlė sveikatos įstaigų reforma. Ką jūs manote apie tai – yra ko nuogąstauti dėl galimų jos padarinių?
Su šia reforma esu gana tiesiogiai susidūręs kaip savivaldybės tarybos narys ir sveikatos-socialinės apsaugos komiteto pirmininkas. Tikrai puikiai žinau šią situaciją ir galiu pasakyti, kad vienareikšmiškai, mano nuomone, tai yra paslaugos atitolinimas nuo žmogaus, kas jam jokios naudos neneša. Kaip bežiūrėtume, kad ekonomiškai bus gerai, tačiau nemanau, jog bus kiekvienam patogu.
„Jei iš parduotuvės išeini nepakonsultavęs, tai kažkaip net keistai jaučiuosi – galvoju, kas nutiko? (Juokiasi). Tai tikrai būna gana dažnas dalykas. Aišku, konsultacija to nepavadinsi, bet klausimų išties būna gana dažnai. Normalu, kad taip vyksta, nematau tame problemos, žmonėms reikia patarimo, jo bėda juk tuo momentu yra didžiausia.“
Pavyzdžiui, jei kalbėtume apie mūsų regiono situaciją, žmonės iki tų pačių Kėdainių ne visada lengvai atvažiuoja, o ką kalbėti apie Kauną. Kas beliktų iš ligoninės, jei kažkokių paslaugų čia nelieka, tai kažko žmogus ir nebegauna. Tai nėra teisingiausias variantas ir, manau, kad diskusijos ir toliau virs: vieni sakys vieną tiesą, kiti laikysis kitos. Bet kalbant paprasto žmogaus, paciento lūpomis, jam jokio patogumo neatsiras. Kol laikysimės to, kad pinigai yra svarbiau už pacientą, tol ir turėsime tokią situaciją. Medikai, manau, prisitaikys, bet žmogaus, paciento gaila.
Reforma gali paskatinti naują gydytojų emigracijos, nuo kurios pasekmių taip pat nukenčia pacientai, bangą?
Atmesti to negali. Iš principo diskutuojant apie regionus, didelė problema yra tie patys kaimai – iš jų žmonės stengiasi papulti arčiau miesto, o iš jų, žmonės galvoja, reikia važiuoti gyventi į Vilnių ar Kauną. Taigi vien pačioje Lietuvoje migracija vyksta. Bet apie ką kalbama ir tarybos posėdžiuose – akcentuojama, kad viskas būtų kuo labiau prieinama kaimiškuose regionuose. Bet realybė kai kada yra tokia, kad ir mokyklas ne visada pavyksta išlaikyti, tai ir tos pačios gydymo įstaigos turi savo kainą. Jos turi turėti pacientų, jei nebus, ką gydyti, tai natūraliai viskas išsispręs, nereikės ir reformos.
Aišku, kai tau viskas vietoje, gyvenimo sąlygos geros, o kai kažko nebėra, tai kelia problemas, tada galvoji apie kažkokį kitą kelią, kitą vietą. Taip ir didžiųjų miestų gyventojams ta reforma gal tiek nerūpi, kiek regionuose gyvenantiems.
Kaip pats atsispyrėte vilionėms išvykti dirbti į užsienį?
Pasiūlymų buvo iš pradžių, baiginėjant rezidentūrą. Buvo labai konkretus kvietimas į Suomiją, su visomis darbo sąlygomis, bet kažkaip pasitarėm su žmona, kad tai yra svetimas kraštas. Koks jis gražus bebūtų nuvažiuoti pažiūrėti, vis tiek ten nebūsime savi žmonės. Manau, kad emigrantų duona yra gana sunki, ir tie patys pinigai ne visada sugrąžina emociją, kurią galėtum turėti gyvendamas savo šalyje. Bet tai – kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Aš pasirinkau tokį kelią ir to nesigailiu.
Dėkoju už pokalbį.
