Naujasis vadovas pasakoja, kad taip jau suklostė likimas, kad atėjimas į šias pareigas privertė pasilikti Lietuvoje, mat planas rankose turint akušerio diplomą buvo išvykti dirbti į Švediją.
Apie pirmas darbo ligoninėje dienas, planus ir sveikatos sistemos Skandinavijoje skirtumus, kalbamės su naujai paskirtu Respublikinė Šiaulių ligoninės direktoriumi M. Pauliuku.
Jau spėjote apšilti kojas naujose pareigose? Kokie pirmi darbo ligoninėje įspūdžiai?
Kojos po truputėlį šyla, bet procesas vis tik yra ilgalaikis, neįvyks viskas per mėnesį ar du. Tačiau pirmi įspūdžiai yra labai geri, matau puikius specialistus – slaugytojus, gydytojus, pagalbinį personalą. Tai yra tie žmonės, kurie nori, kad Respublikinė Šiaulių ligoninė būtų geriausia Lietuvoje ir aš norėčiau, kad tokie taptume. Tai – toks didelis tikslas.
Ir sveikatos apsaugos ministrui mane pristatant sakiau – „Norėčiau, kad tai būtų pati geriausia ligoninė“. Bet ne ta prasme, kad mes čia darytume pačias sudėtingiausias operacijas, tačiau kad būtų geriausios sąlygos ir atmosfera dirbti.
Kokią turite viziją, kaip galėtų keistis ligoninė?
Gyvenime man teko matyti kelias sistemas – tiek Skandinavišką, tiek Rytų šalių, tad vis tik labai norėčiau, kad mūsų ligoninė eitų ta Vakarų šalių praktika, kur yra pagarba vienas kitam, pacientui, bet kuriam žmogui, kuris patenka į ligoninę. Nes dažniausiai čia jis ateina ne pasidžiaugti, o kai skauda, reikia pagalbos. Visuomenėje dažnai susiduriame su tuo, kad skundžiamasi aptarnavimu, bet jis geras įmanoma tik tuomet, kai patys darbuotojai jaučiasi saugiai, gerai. Tas saugumas yra ir finansinis, ir aplinkos prasme, kada esi nepavargęs.
Per mėnesį sudėtinga padaryti rimtų pokyčių, įstaiga didelė, daug žmonių, Šiaulių regione ligoninė yra vienas didžiausių darbdavių. Juolab kad bet kokia didelė sistema – lyg koks laivas ir taip greitai nesisuka, neužtenka tik pasukti vairo. Taigi šiuo metu planuojame daryti tam tikras sesijas, siekiant svarbius strateginius dalykus išdiskutuoti su klinikų, centrų vadovais. Ligoninė nėra tik ši kėdė už manęs, tai – kolektyvas ir tik diskutuojant galima priimti vieną ar kitą sprendimą.
Bet šiaip tam tikri žingsniukai jau daromi – tai ir pačios strategijos patvirtinimas, darbo apmokėjimo tvarka, paslaugų kokybės gerinimas, metinių pokalbių įvedimas darbuotojams. Komanda po truputį dėliojasi, tik problema, kad labai daug laikinai pareigas einančių žmonių.
Į šį postą atėjote ne visai įprastomis aplinkybėmis – po medikų bendruomenę sukrėtusios gydytojos savižudybės ir dėl to įvykusios vadovų kaitos. Tai negąsdino?
Ne veltui paminėjau, kad gera atmosfera ir komunikacija dideliame kolektyve yra labai svarbūs. Žinoma, bet kokia žmogaus mirtis, savižudybė yra tragedija, katastrofa visuomenei. Tai rodo, kad ji pati nepastebi ženklų ir Lietuva pasaulyje neblizga šiuo aspektu. Tad į tai reikia drastiškai reaguoti patiems – įsivertinti, ar tikrai kalbame, bendraujame, girdime gerai. Čia daug dalykų ateina dar nuo tėvų, šeimos, darželio, mokyklos.
„Mūsų gydytojai, slaugytojos ir slaugytojų padėjėjos yra aukščiausio lygio, jų Skandinavijos ir kitose Europos šalyse laukia išskėstomis rankomis. Tačiau gal mes patys kiek savimi nepasitikime, tad gal tą jausdama nepasitiki ir visuomenė. Tai vėl toks kultūrinis momentas.“
O kalbant apie ligoninės atmosferą, tai ten, kur yra žmonės, ten neišvengiami ir konfliktai. Visi esame individualybės, turime savo nuomonę, savigarbą. Bet ligoninės pareiga yra atitinkamai į tuos konfliktus reaguoti. Mes turime algoritmą dėl psichologo įsitraukimo tiek įvykus konfliktinei situacijai tarp paciento ir medicinos darbuotojo, tiek įstaigos viduje, yra numatyti ir individualūs, ir bendri pokalbiai. Buvo nupirkta ir speciali programa, kur darbuotojai gali prisijungę online gauti tiek psichologo, tiek psichoterapeuto konsultaciją nemokamai esant bet kokiai problemai. Nežinau, kaip yra kitose tokio lygio įstaigose, bet, manau, pas mus tokie pirmieji problemų sprendimo ženklai, užuomazgos jau neblogos.
Niekas nebandė atkalbėti nuo šios „karštos“ kėdės?
Išties niekas iš artimųjų net nežinojo, kad padaviau prašymą dalyvauti konkurse. Ir tik jau konkurso dieną žmona, kuri Švedijoje dirba gydytoja, apie tai sužinojo ir sakė, kad jei laimėsiu, tada grįš. Nenorėjau skelbtis, kur ateinu, nes kiek teko dirbti ir politikoje, ir kitose pareigose, žinau, kad kėdė yra tik kėdė. Niekad nepamiršiu vieno gero pažįstamo, kuris dirba Rytų šalyse, pasakojimo, kai jis kaip savininkas pasamdė įmonės direktorių. Žmogus labai aktyviai dirbo, buvo geri rezultatai ir po mėnesio jis paklausė, kada jau bus tikras direktorius. Tai atsakė jam, kad tu ir esi tikras direktorius, ko dar nori? Ne, sako, kada būsiu tikras direktorius – kada nereikės nieko daryti, sėdėsiu kabinete ir gersiu kavą?
Tai tikrai tokio požiūrio neturiu ir gal net per daug vaikštau po ligoninę, žiūriu – ne dėl to, kad kontroliuočiau, bet pamatyčiau, kaip viskas vyksta, suprasčiau, kaip galėčiau pagerinti vieno ar kito žmogaus darbo kokybę. Taigi už nugaros stovinti kėdė gal ir yra ganėtinai karšta, bet tuo viskas ir įdomu. Kai tiki, ką darai, žinai, ko norėtum ir nebijai, tada nėra ir neįveikiamų kliūčių.
Turite sukaupęs nemažą patirtį sveikatos vadyboje, politikoje, taip pat buvote diplomatu. Kas kitoniško įsiminė pažindinantis su kitų šalių sveikatos apsauga?
Teko susidurti su įvairių šalių sveikatos sistemomis – vienur ilgiau, kitur – labai epizodiškai. Tiek ministerijos lygmenyje, tiek ligoninėse arba dirbti su projektais teko ir Ugandoje, Mozambike, Etiopijoje, Mianmare, ir Irane, labai ilgai – Kazachstane, Kirgizijoje, Uzbekistane. Iš Vakarų šalių, kur teko praktiškai padirbėti ir viską pamatyti – tai jau minėtoji Švedija.
Be abejo, nėra vienos tobulos sistemos, neįmanoma visko aklai perkelti ir pritaikyti sau, nes turime ir didžiulius kultūrinius skirtumus, ryškią subordinaciją Rytų šalyse ir, kaip yra švediškas pasakymas „lågo“, kas reiškia „absoliuti lygybė“, Skandinavijos šalyse. Pavyzdžiui, ten netgi privaloma į visus kreiptis vardu – ar tai bus slaugytoja, ar gydytojas, ar vadovas. Ten net nesuprastų, jei kreiptųsi tiesiog „daktare“, tuomet kreipimasis vardu visiškai nesuvokiamas Rytuose ir šiek tiek provokuojančiai skamba mūsų kultūroje. Nesakau, kad tai yra blogai kreiptis „daktare“ ar „slaugytoja“, tiesiog taip kultūriškai susiformavę.
Čia galima kiek susieti ir su specialistų kompetencijos klausimu. Mūsų gydytojai, slaugytojos ir slaugytojų padėjėjos yra aukščiausio lygio, jų Skandinavijos ir kitose Europos šalyse laukia išskėstomis rankomis. Tačiau gal mes patys kiek savimi nepasitikime, tad gal tą jausdama nepasitiki ir visuomenė. Tai vėl toks kultūrinis momentas.
Ko konkrečiai palinkėtumėte Lietuvai pasimokyti iš kitų šalių?
Daug visokių aspektų yra. Kokią problemą teko pamatyti mūsų Skubiosios medicinos pagalbos skyriuje, tai kad daug žmonių atvyksta į ligoninę gauti tos paslaugos, kuri tikrai galėtų būti suteikta pirminiame lygyje. Ir čia ne akmuo į šeimos gydytojų daržą, nes jie dirba labai daug ir jų kompetencijos labai didelės, bet čia vėl grįžtame į visuomenės pusę.
Kada kartais ateina žmonės skųstis, sako, ko nori, o tu klausi – „Ar jūs buvote pas savo šeimos gydytoją?“ Atsakymas būna – „Tai kad jie nieko nedaro, tik žiūri į kompiuterį“. Tu tada sakai, kad šeimos gydytojas mokėsi 10 metų, jis praėjo visus ciklus – ir urologiją, ir ginekologiją, ir chirurgiją, jis yra puikus specialistas, kuris gali atskirti, ar problema yra ūmi, ar tiesiog reikia pas gydytoją specialistą.
Su visai kitokiu švediškos sistemos modeliu susidūriau pats. Žaidžiant krepšinį vaikas netyčia stipriai užgavo į ausį, plyšo būgnelis, atėjau į priėmimą ligoninėje ir manęs nepriėmė. Pagal algoritmą klausė, ar jaučiu skausmą, ar bėga kraujas, ar netekau klausos, kadangi sakiau, kad viskas pakenčiama, tai man pasakyta, kad nereikia antro lygio konsultacijos, kad eičiau pas šeimos gydytoją. Tada skambinu į polikliniką ir gaunu krūvą klausimų, ar tikrai reikia šeimos gydytojo, ar užtenka slaugytojo kompetencijos. Be abejo, tai sveikatos politikų klausimas, bet galbūt mes galėtume labiau įgalinti šeimos gydytojus, leisti atlikti daugiau tyrimų, ne tik pagrindinius, bet ir specializuotus, leisti siųsti tam pačiam magnetinio rezonanso tyrimui ir pan.
Panašiai ten yra ir su kitų sričių specialistais, jų kompetencijų ribos yra daug platesnės. Pavyzdžiui, akušeris, ne vien ginekologas, gali ir ultragarso tyrimą atlikti, ir kontraceptinę spiralę įdėti, yra daugiau savarankiškumo. Manau, po truputį judama to link, kad po kokių 20 metų ir mes pamatysime, kad vidurinis medicinos personalas bus daugiau įgalintas ir specialistams deleguota daugiau kompetencijų. Nes juk galima, pavyzdžiui, greičiau paruošti anestezistą, kuris puikiai gali atlikti paprastą anesteziją, nei anesteziologą ir diferencijuoti, kas ką gali daryti. Nes valstybei darosi per brangu paruošti anesteziologą ar ginekologą, kurio dalį funkcijų puikiai gali atlikti akušeris.
Naujas bangas šiandien kelia ruošiama sveikatos įstaigų tinklo reforma. Kokios mintys dėl to kyla jums?
Reformą vertinu pozityviai ir daugiau matau pliusų nei minusų. Aišku, jei kažko nenori daryti, to nepadarysi. Bet jei nori kažką daryti, tai labai svarbu daug ir kalbėti. Normalu, kad žmonės bijo, tu pripranti prie sistemos ir baisu ką keisti. Bet kai būni tos sistemos viduje, matai, kad tie pinigai yra taip netikslingai panaudojami ir žmonės vėl būna nepatenkinti.
Tikiu, kad reforma tikrai nesugriaus šeimos gydytojo instituto, bet kaip tik perskirstys dalį darbų slaugytojams, visuomenės sveikatos specialistams, o gydytojams leis labiau konsultuotis su kitu specialistu. Pavyzdžiui, turi paciento hemoglobino tyrimus ir gali pasikonsultuoti su specialistu telefonu, o ne iškart jam siųsti pacientą. Jaunesnė karta nebenori vaikščioti per gydytojus, nori ateiti pas šeimos gydytoją ir gauti visą konsultaciją.
„Ir čia ryškus mentaliteto skirtumas, kad pas mus ateina pacientas ir sako – duokit man tabletę, kad neskaudėtų. O ten gi labai dažnai būna klausimas, ką aš turiu daryti, kokius pratimus, kaip aš turiu lankytis pas kineziterapeutą, kad išmankštinčiau ir neskaudėtų.“
Apskritai gal reformos tikslas yra į gydymo procesą kažkiek daugiau įtraukti patį asmenį. Štai toje pačioje Švedijoje itin gerbiamas specialistas – ar tai būtų slaugytojas, ar gydytojas. Pacientas niekada nekvestionuoja, kokį sprendimą jis priėmė. Bet labai svarbus akcentas yra į tai, kad pats asmuo turi rūpintis savo sveikata ir medicinos darbuotojas jam padeda. Ir čia ryškus mentaliteto skirtumas, kad pas mus ateina pacientas ir sako – duokit man tabletę, kad neskaudėtų. O ten gi labai dažnai būna klausimas, ką aš turiu daryti, kokius pratimus, kaip aš turiu lankytis pas kineziterapeutą, kad išmankštinčiau ir neskaudėtų.
Kokios nuotaikos ligoninėje dėl medikams vis žadamų kelti, bet juntamai taip ir nepakylančių algų?
COVID-19 kiek iškraipė sistemą ir žmonės, ypač slaugytojos, dirbusios su kovidu, infekuotais pacientais, gaudavo pakankamai nemažus priedus. Nuo gegužės 1 d. tie priedai baigėsi ir yra natūralus žmonių finansinis diskomfortas. Tai ieškome sprendimo įvairiais būdais, priklausomai nuo specialybės. Nesinori dar išduoti visos paslapties, ką sumanėme, juolab nežinau, kaip mums pasiseks. Bet pirmas dalykas yra kalbėjimas ir pasakymas, kas laukia ateityje, kokie žingsniai.
Mūsų labai nedėkinga situacija yra su privačiais centrais, tikrai negalime konkuruoti su jais ir nemažai mūsų kvalifikuotų slaugytojų renkasi dirbti galbūt kiek lengvesnį darbą privačioje įstaigoje ir nusiurbia mus. Tai bandome ieškoti tų sprendimų.
Įdomi detalė iš jūsų profesinio gyvenimo – dar esate ir studentas, siekiate akušerio diplomo. Kaip pasirinkote šią specialybę?
Taip, man liko labai nedaug, praktiškai tik apsiginti diplomą. Šiaip buvo sprendimas irgi vykti į Skandinaviją, kur dirba žmona. Po studijų jau turėjau pasiūlymą tęsti karjerą ten, bet gyvenimas visai kitaip viską sudėliojo. Ir akušerija buvo pasirinkimas grynai dėl Švedijos, nes ten yra didelis šių specialistų poreikis. Kaip minėjau, akušeris ten yra didelės kompetencijos, pirmo lygio ginekologo paslaugas visiškai savarankiškai teikiantis specialistas.
Ir leidus ministrui labai norėčiau nedideliu etatu dirbti akušeriu čia, kiek suspėčiau, nes labai gerai ir budėjimų turėti, matyti srautus, nuotaikas. Manau, tai labai sveikintinas dalykas. Taip pat ir mokslinį darbą planuoju akušerijos srityje, ypač domina prolonguoto nėštumo tema.
Minėjote, kad jūsų žmona – šeimos gydytoja. Jai nebus šoko iš Švedijos grįžti į Lietuvą?
Jos patirtis plati – Vilniuje buvo budinčios tarnybos kūrėja, vadovė, dirbo įvairiose privačiose įstaigose, bet po 20-ies metų stažo sako, kad tikra gydytoja pasijuto būtent Skandinavijoje. Čia daug pacientų negali nusiųsti antro lygio specialistui, turi daryti ir kardiologines, ginekologines, ir chirurgines procedūras, yra daug platesnis spektras. Turbūt jai nelengva bus grįžti dėl kultūrinių skirtumų, bet tikiu, kad jos patirtis bus reikalinga ir čia.
Su Šiaulių ligonine jus sieja ne tik dabartinės pareigos. Čia gydytoju ir direktoriaus pavaduotoju dirbo ir jūsų tėtis. Galima sakyti, kad profesinį jūsų kelią iš esmės „nulėmė“ genai?
Dėl medicinos darbuotojo karjeros – taip, tas genas turbūt yra „paklydęs“ (šypsosi). O tėtis šiaip buvo Radviliškio ligoninės vyriausiasis gydytojas, po to dirbo Šiauliuose, buvo pavaduotojas chirurgijai. Dabar jis jau pensijoje, bet dar dirba poliklinikoje. Ir jis irgi nežinojo apie konkursą. Gal jei būtų žinojęs, būtų sakęs „gal, sūnau, neik“ (juokiasi). Bet ir dabar labai stipriai šiuo klausimu nesikalbame, nesikišam į vienas kito darbinę veiklą.
Kaip vertinate „šviežią“ įstatymą dėl gydymo įstaigų vadovų kadencijų ribojimo, kas neleistų tai pačiai įstaigai vadovauti daugiau nei 10 metų? Sako, pritrūksim, kas vadovautų ligoninėms.
Manau, kad tai yra geras dalykas, nes nieko nėra amžino, turi būti rotacija, negalima „suaugti“ su kėde. Jei pirma kadencija praėjo gerai ir toliau matai norą tobulinti įstaigą, labai gerai, kad gali toliau dalyvauti konkurse ir bandyti dar kartą. Jei tavimi pasitiki, tai turi dar vieną šansą. Bet šiaip juk ir prezidento yra dvi kadencijos ir po atšalimo jis gali vėl dalyvauti rinkimuose. Vadovo pozicija yra labai atsakingas dalykas, tad norint pozityvių pokyčių, be rotacijos su ta kėde žmogus „suauga“.
Dėkoju už pokalbį.
