Medikus atstovaujančios organizacijos atstovė Auristida Gerliakienė rėžia tiesiai šviesiai – panašu, kad reformos architektai, apsvaigę nuo laukiančių milžiniškų investicijų, pasiryžę bet kam, jog reforma įvyktų bet kokia kaina.
„Dabartinį modelį reikia keisti iš esmės, o ne vadovautis kažkokiais lozungais ir garsiais šūkiais. Tuo metu sveikatos vadybininkai, apsvaigę nuo žadamų investicijų masto, nesigilina į savo sprendimų pasekmes, neturi analize pagrįstos vizijos, kaip tai palies pacientus, ligonius ar medikų bendruomenę, prašomi paaiškinti, neslepia susierzinimo, o tiesiog atkerta – reforma vyks ir taškas“, – sako ji.
Gydytoja priduria, kad jai ši dabartinė situacija, į kurią ateita metai iš metų nenorint spręsti esminių problemų, primena „lošimą kauliukais turgaus aikštėje, kai naivus prašalaitis, gundomas įgudusio sukčiauti lošėjo, eilinį sykį prasilošęs nusivils.“
Apie ruošiama reformą ir kitus medikų bendruomenei svarbius klausimus – naujienų portalo tv3.lt pokalbis su Lietuvos medikų sąjūdžio valdybos pirmininke A. Gerliakiene.
„Karščiausia“ tema šiandien – jau Seime judanti sveikatos įstaigų tinklo reforma. Ministras sakosi tvirtai pasiryžęs padaryti pokyčius sistemoje, kurių reikėjo dar prieš 10 metų. Ar dabar viešai išsakomas dalies medikų pasipiktinimas ir pasipriešinimas atspindi didesnę visos bendruomenės nuomonę apie šiuos pokyčius?
Pokyčių tikrai reikia, nes sistema negali būti be raidos, stagnuojanti, kokia šiuo metu ji ir yra. Tad medikai reformos laukia ir ją palaiko. Tačiau bėda, kad viskas daroma kaip visada – nekomunikuojant, nesikalbant su specialistais, neįsiklausant į tuos, kurie tiesiogiai dirba tą darbą. Viskas yra nuleidžiama „iš viršaus“. O kai medikai pradėjo priešintis, buvo labai daug pykčių ir susierzinimo iš sveikatos politikų, aiškinimo, kad gydytojai nieko nesupranta. Jei sveikatos politikai patys nesugeba paaiškinti arba patys nežino, gal tada čia ne bendruomenės problema?
Be kita ko, kritikuojamos yra tik kelios reformos sritys, kuriose įžvelgiame rizikas, kad paslaugos taps nesaugios, didės klaidų tikimybė, mažės teikiamų paslaugų kokybė ar bus švaistomos bereikalingos lėšos. Tokios sritys kaip greitosios medicinos pagalbos tarnybos pertvarka, rezidentūros klausimų sprendimas, stacionaro paslaugų mažinimas, pavėžėjimo paslaugų atsiradimas aktyvios medikų kritikos nesulaukė.
Kuri reformos grandis atrodo silpniausia?
Pagrindinis reformos minusas – nebuvo atlikta poreikių analizės, nebuvo susižiūrėta, kokius resursus turime „čia ir dabar“. Buvo paimtas pavyzdys, pasiskaičiuota, kad yra EBPO analizė ir turime atitikti kažkokius rodiklius. Paėmus tas lenteles labai viskas gražiai atrodo, kai sumažiname stacionaruose lovų. Bet toje pačioje lentelėje yra ir slaugytojų skaičius, kuris yra atvirkščiai proporcingas sumažintų lovų skaičiui. Tai viskas pasirenkama vertinti selektyviai, nes slaugytojų poreikis yra maždaug 8 kartus didesnis, negu kad dabar jų yra Lietuvoje.
Šiandien jau trūksta 2 tūkst. slaugytojų, dar padauginus iš 8, tai bus 16 tūkst. slaugytojų, kurių mums reikia šiandien, kad atitiktume tuos kriterijus. Tokiu atveju yra „lengviau“ pakeisti įsakymą, padidinti darbuotojų krūvius, kas prasilenkia su sveiku protu, jau nekalbant, kad atlyginimas lieka tas pats... Nežinau, kokio stebuklo tikisi mūsų reformos architektai. Nes nematau resurso, kuris jau turėjo būti paruoštas šiandien, kad ji įvyktų sklandžiai.
Minėta pavėžėjimo sistema labai sveikintina, tačiau nutylėta, kad jos bus tik pilotiniai projektai Panevėžio ir Kauno rajone iki 2023 m., o visai Lietuvai – iki 2024 m. Bet nuo kovo pradžios jau įsigaliojo įsakymas, kad po dienos chirurgijos atsigavęs žmogus turi būti išrašytas tą pačią dieną. Jis gali atsigavęs pasilikti ir per naktį, bet tada tai įvardijama kaip viešbučio paslaugos, ir jei tuo metu jam įvyktų komplikacija, niekas gydymo paslaugų jau nesuteiks, nes baigėsi apmokėjimo laikas.
Tai skamba kaip kalambūras, bet šis dalykas nėra apgalvotas. Dalis šių paslaugų yra saugios, bet nemaža jų dalis, kurios įtrauktos į dienos chirurgiją, nėra saugios. Jei pacientui įvyks komplikacija, o tai tikrai neišvengiamai įvyks, nes nėra šiuo metu sistemos, tarnybos, kuri perimtų slaugą išrašytam pacientui – nei namuose, nei ne namuose, slaugytojų, kurios galėtų tą padaryti, kas už tai atsakys?
Taigi, turime įsakymą ir tik du rajonus, kur galbūt kažkas pradeda su pavėžėjimu tvarkytis. Tad jei dabar iš regiono, kaimo į didmiestį atvažiuoja žmogus, kokiu būdu jis pusiau atsigavęs po operacijos turės nusigauti namo, neaišku. Gal taksi, gal malūnsparnį išsikviesti? Tai visiškai nesuderinta, skubama parodyti reformą, kad labai pasitvarkėme, bet išties grėsmingai stumiama sistema į komplikacijas, galbūt net kokias letalines išeitis. Ir tada pirmoje fronto linijoje bus gydytojas, kad paslaugą ne taip suteikė, tada jis eis po teismus...
Garsiausiai šiandien reformai priešinasi šeimos gydytojai. Jų būgštavimai, kad pacientams bus apribotos galimybės pasirinkti medikus, yra pagrįsti?
Jų likimas yra labai neaiškus šios reformos fone, todėl kad kalbama apie jų sujungimą su savivaldybių sveikatos centrais. Kokia yra problema – šeimos gydytojų institucija buvo įkurta prieš 30 metų ir pastaruoju metu ji yra bene labiausiai išvystyta. Aišku, tam tikrų korekcijų reikėtų – plėsti šeimos gydytojo komandą, būtinai reikalingas sekretorius, nes gydytojas apkrautas administraciniu darbu, kuris nėra klinikinis. Ir tai yra ignoruojama tiek sveikatos apsaugos ministerijos, tiek socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Bet šie dalykai galėtų būti sprendžiami, galbūt koreguojamas finansavimas ir jei daugiau lėšų būtų skiriama pirminiam sveikatos sektoriui, manau, kad visuomenė taptų sveikesnė ir turėtume geresnius išvengiamo mirtingumo rezultatus.
Dabar gi visas didysis finansinis krūvis buvo skiriamas stacionarui, specialistams. Nors visi skundžiasi, kad pinigų mažai visiems, kas jau yra atskira problema, tačiau kas atsitinka mažinant klinikinį darbą šeimos gydytojams? To pasekmė, kad nedidelę ligą turintis žmogus nėra išgydomas. Jis gydomas, gydomas, bet neišgydomas, nes tam paprasčiausiai neskiriama laiko. Dabar šeimos gydytojas normaliai aptarnauja apie 60 asmenų per pamainą, kitaip – 7 minutės vienam pacientui. Ir atimkime laiką, skirtą dokumentų tvarkymui, o kur nuolat šlubuojanti e.sveikata.
O surinkti anamnezę, ypač jei žmogus serga keliomis ligomis, yra vyresnio amžiaus, užtrunka – kiekvienam turėtų būti skiriama po pusvalandį ar daugiau. O dabar yra absoliutus konvejeris, kuris yra sėkmingai palaikomas ligonių kasų. Ir finansavimas yra pagrindinė ašis, apie kurią sukasi visos sveikatos sistemos problemos. Bet liūdna, kad reforma visiškai neatsižvelgia į šitą dalyką ir nėra visiškai jokių pasiūlymų tą finansavimą keisti ar įvesti kokius naujus modelius. Nėra racionalaus paskirstymo – jei vienur labai taupoma, kitur stipriai taškoma.
Kartais visa reformos esmė atrodo susivedanti į tai, kad tiesiog nepasidalinama dar nepradėtu pjaustyti dideles investicijas turinčiu atnešti tortu.
Akivaizdu, kad ministerijai ir sveikatos reikalų komitetui yra didžiulis noras pasiimti šiuos pinigus, bet, atkreipkite dėmesį, kad medikai, kuriems ne tas pats, kiek jie uždirba, kokiomis sąlygomis dirba, jie pirmiausia kalba apie sistemos išsaugojimą. Yra būdų, kaip pakoreguoti šeimos gydytojo instituciją ir tai būtų labai gerai paciento ligos perspektyvai, o dabar viskas yra naikinama, o juk reikia pagalvoti ir apie tai, kad specialistų neturime begalinio skaičiaus.
Dabartinį modelį reikia keisti iš esmės, o ne vadovautis kažkokiais lozungais ir garsiais šūkiais. Tuo metu sveikatos vadybininkai, apsvaigę nuo žadamų investicijų masto, nesigilina į savo sprendimų pasekmes, neturi analize pagrįstos vizijos, kaip tai palies pacientus, ligonius ar medikų bendruomenę, prašomi paaiškinti, neslepia susierzinimo, o tiesiog atkerta, kad reforma vyks ir taškas.
Sistemos elementų perstumdymas, padalinimas ar sujungimas nėra jokia reforma, tai tik veiklos, pridengtos patraukliais šūkiais, imitavimas. Man tai primena lošimą kauliukais turgaus aikštėje, kai naivus prašalaitis, gundomas įgudusio sukčiauti lošėjo, eilinį sykį prasilošęs nusivils.
Kaip minėjau, glumina reformos architektų nenoras išklausyti bendruomenės pastabų, įsigilinti į pateiktus pasiūlymus. Lietuvos medikų sąjūdis kartu su 18 socialinių partnerių dar lapkričio pabaigoje Seimui, Vyriausybei ir gausybei ministerijų ir kitų pavaldžių institucijų išsiuntė kreipimąsi dėl sveikatos priežiūros tinklo pertvarkos – išsamų pastabų ir pasiūlymų dėl konkrečių reformos dalių paketą. Praėjo daugiau nei pusė metų, o atsakymą gavome tik iš Finansų ministerijos.
Žadama, kad įgyvendinus pokyčius eilės trumpės. Tikite tuo?
Jos niekaip nesumažės. Mes vėl atsitrenkiame į tą neišanalizuotų resursų trūkumą. Vėl lipame ant to paties grėblio. Būdas suvaldyti eiles – keisti apmokėjimo sistemą. Dabar yra mokama už 1, 4 ir 7 specialisto konsultaciją. Tai jūs man parodykite kokį teisininką, kuris sutiks, kad jam už kažkelintą konsultaciją būtų mokama? Arba nueikite pasiimkite bandelę – vieną mokamai, kitas dvi – nemokamai, ketvirtą – vėl mokamai. Tai niekur neveikia, bet taip yra sveikatos sistemoje.
Kitas dalykas – pakartotiniam vizitui pas specialistą ar nukreipimui pas kita specialistą galėtų skirti pats specialistas, ne šeimos gydytojas, taip sutrumpėtų paciento kelias, būtų taupomas visų laikas. Gaila, SAM nepripažįsta, kad būtent iškreiptas apmokėjimas už tyrimus, gydymo paslaugą ir administracinės naštos didinimas trukdo šeimos gydytojams ir gydytojams specialistams gydyti ir pagydyti ligonius.
„Sistemos elementų perstumdymas, padalinimas ar sujungimas nėra jokia reforma, tai tik veiklos, pridengtos patraukliais šūkiais, imitavimas.“
Prie to prisideda ir ligonių kasų įvestos, sutartimis numatomos, paslaugų „grindys“ ir „lubos“, kurios arba riboja paslaugų teikimo apimtis (dėl kvotų), arba jas nepagrįstai skatina, nes būtina įvykdyti sutartinį įsipareigojimą, siekiant užsitikrinti finansavimą iš PSDF. Ligonių kasos tai įvardija kaip piktnaudžiavimo prevenciją.
Kad eilės ne tik netrumpės, bet dar labiau ilgės, akivaizdu ir dėl dešimtmečiais nevykdytos ir dabar nevykdomos poreikių analizės, todėl iki šiol neaišku, kur, kiek ir kokių medikų trūksta. Sveikatos sistemos darbuotojų trūkumas bandomas maskuoti ruošiant naujus įsakymus, kuriuose įteisinamas kelis kartus didesnis darbo krūvis, arba pirminių sveikatos centrų ir ligoninių apjungimu.
Dar vienas reformos „saldainis“ – teigiama, kad užtikrinant bazinį paslaugų paketą bus garantuojamos darbo vietos medikams, ypač regione. Ar tikrai?
Su kuo sutinku, tai, kad regionuose dar ilgai bus garantuotos darbo vietos. Jos ir dabar garantuotos dėl medikų trūkumo. Jūs tik važiuokite. Dar pridurčiau – kartais net geriau apmokamos nei didmiesčiuose. Savivaldybės vilioja jaunus medikus siūlydamos ne tik gerus atlyginimus, bet ir apgyvendinimą. Tačiau tai dėl skirtingo savivaldybių potencialo ar suinteresuotumo negarantuoja tolygaus medikų pasiskirstymo. Bet jei savivaldybės galvos, kaip sukurti palankią, jaunam žmogui patrauklią infrastruktūrą, kur būtų ir vaikų darželiai, mokyklos, kur būtų galbūt kokie įdomūs pilotiniai projektai, bus, kur važiuoti.
Aš esu vilnietė ir ką stebiu, kad šitas miestas darosi toks labai išskirtinis – čia darosi mažai laiko, mažai erdvės ir kyla kainos. Mes daromės panašūs į megapolius Europoje ir Amerikoje, kur visas gyvenimas vyksta metro stotyje. Tai jaunam žmogui reiktų susimąstyti – kokią gyvenimo kokybę jis renkasi. Mes dar turime labai daug gamtos, erdvės, laiko, bet mūsų didieji miestai netenka šių privalumų. Bet tą tu suvoki, tik kai jau įgyji tam tikros gyvenimiškos patirties. Be to, lygiai taip pat galima ne tik jaunimą, bet ir vyresnius žmones pritraukti, kurie jau nebeturi įsipareigojimų vaikams ir panašiai. Persikelti į mažesnius miestus ir miestelius yra didžiulis malonumas ir pacientų čia galima puikiai rasti.
Dar prieš kelis mėnesius kalbėjome, kad medikai pasijuto apgauti dėl žarstomų pažadų kelti atlyginimus. Kokia situacija dabar?
Ministras sausio mėnesį net tris kartus paskelbė, kad nuo sausio 1 d. 6 proc. didėja algos. Bet, nežinau, ar ministras nežinojo, nes akivaizdžiai nesuprato, apie ką kalba. Mediko algą sudaro dvi dalys – pastovioji dalis, kuri siejama su MMA ir kintamoji, kurią gali reguliuoti gydymo įstaigų administracija. Ir ji reguliuoja taip, kaip yra paranku. Tai, kalbant apie tuos 6 proc., jie sausio mėnesį fiziškai negalėjo būti pradėti mokėti, nes kėlimas buvo susijęs su paslaugų įkainių perskaičiavimu, kuris realiai įvyko tik balandžio mėnesį. Ir buvo tik pastoviosios dalies kilimas, tad jei imsime 50 ir 50, tai realiai mums gaunasi tik 3 proc. pakelta alga, nors labai skambiai buvo ištransliuota, kaip kelsime. Jau nekalbant apie tai, kad yra dviženklė infliacija, tad tie 3 proc. kažkur paskęsta.
„Kitas dalykas, stebiu tendenciją, kad nepriklausomai nuo to, kokia partija yra valdžioje, medikai tiesiog yra maustomi, jiems vis žadama.“
Kitas dalykas, stebiu tendenciją, kad nepriklausomai nuo to, kokia partija yra valdžioje, medikai tiesiog yra maustomi, jiems vis žadama. Ir pažadus pradėta dalinti sakant, kad algos bus mokamos iš PSDF biudžeto rezervo, kuris tuo metu buvo berods daugiau nei 400 milijonų, kas yra labai daug. Tačiau visi tie milijonai nukeliavo į COVID-19 situacijos valdymą, nes valstybė nebuvo pasiruošusi, nei rezerve neturėjo jokių apsaugos priemonių ir t.t. Ir tas maustymas tęsiasi, kiek teko girdėti iš dalyvaujančiųjų šakinės kolektyvinės sutarties aptarime, algų kėlimas net neplanuojamas.
Medikų bendruomenę neseniai įaudrino garsiems chirurgams atimtos licencijos. Ministras tikina, kad emocijos čia – be reikalo, mat licencijos tik laikinai sustabdytos būtent už korupcinę veiklą. Tokia politika išties „atpurtys“ nuo kyšių ėmimo?
Kol nebus politinių sprendimų, panaikinančių tokio reiškinio kaip kyšis egzistavimą, tol joks ministras ar grupelė entuziastų nieko „neatpurtys“. Žmonės yra išradingi, suras saugesnių būdų atsidėkoti. Žinau atvejį, kai kyšis buvo įteiktas buto pavidalu. Man kyla klausimas, o kodėl to nepavadinti ne kyšiu, o auka? Dabar labai madinga aukos reiškinį iškelti ir, galvoju, visuomenė juk padengia tai, ko nepadengia valstybė. Ir jai tai dėl įvairių priežasčių yra paranku, nes kitu atveju būtų surastos priemonės tą užkardyti labai greitai.
Tada visuomenė tokiu tyliu susitarimu kompensuoja tai, ko valstybė nepadaro, nes ji nuvertina šitą darbą, jai taip yra patogiau. Ir mediką pažeidžiamu galima laikyti visą laiką, nes bet kada gali jį apkaltinti, kad ima kyšius, gali išvaryti iš darbo, atimti licenciją, o pažeidžiamas medikas yra labai parankus sistemai. Taip yra įverginamas šioje sistemoje.
Tik stebima, kad prieš stambiąją korupciją, kuri pagal pateiktą STT analizę sveikatos sistemoje dešimtmetį užima pirmą vietą, politikai užmerkia akis, garsios bylos subliūkšta, kaltų nelieka. Sistema gyvuoja toliau.
Gal vėl pribrendo laikas medikų streikui, išėjimui į gatves?
Medikai yra labai pasyvūs. Neaišku, kiek tai yra kantrumas, o kiek išmoktas bejėgiškumas. Nes pagal tai, kaip jie yra ruošiami nuo pirmo kurso, jie pakliūna tarp krumpliaračių ir išeina apdorotas nuolankus, kuris niekada nesipriešins, nestreikuos, medikas.
Tai kur sprendimas?
Prisiimti atsakomybę už tai, kaip gyvenu, kokia mano gyvenimo kokybė, kokia yra mano pridėtinė vertė kaip specialisto. Viskas prasideda nuo atsakomybės ir pokyčių kiekvieno asmens mąstyme, vertybių peržiūrėjime – ar plaukiu pasroviui, ar galiu kažką daugiau.
„Nežinau, kokio stebuklo tikisi mūsų reformos architektai. Nes nematau resurso, kuris jau turėjo būti paruoštas šiandien, kad ji įvyktų sklandžiai.“
Kai kalbi su jaunais žmonėmis, yra labai daug gražių įsivaizdavimų apie šią specialybę turėjimo, tačiau studijų metais jie praranda tas iliuzijas ir tampa konvejerio dalimi, žmonėmis, kurie nebegalvoja, ką daro, nes jie galvoja, kad nuo jų niekas nepriklauso.
Pabaigai – kokį receptą keliais sakiniais šiandienos kontekste jūs išrašytumėte sergančiai sveikatos sistemai?
Labai daug tikėjausi, kai atėjo ministras iš valstybės audito, nes, kiek žinau, ten buvo paruoštos dvi išsamios 2017, 2018 m. analizės, ataskaitos apie sveikatos sistemos problemas. Ne tik aš, bet ir dauguma medikų tikėjosi, kad jis paims tas ataskaitas ir vykdys tai, kas parašyta ir problemas išspręs. Tai ten ir yra receptas parašytas.
O kitas būdas – bendradarbiauti su gydytojais, bendruomene, įsiklausyti į jų pastabas. Mes ne prieš reformą, bet už reformą, kuri pagerins sistemą, užtikrins saugias paslaugas tiek pacientams, tiek saugumą medikams, efektyvumą, prieinamumą.
Dėkoju už pokalbį.
