Siekiant pritraukti jaunus specialistus į regioną bandymų įteisinti prievolę gydytojams atidirbti po valstybės apmokamų rezidentūros studijų būta ne vienas.
Naujausiu kelių Seimo Sveikatos reikalų komiteto narių teikiamu įstatymo projektu siūloma, kad valstybei apmokėjus pilną rezidentūros studijų kainą, jas baigęs medikas viešosiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose įsipareigotų dirbti ketverius metus. Jei valstybė kompensavo tik pusę studijų kainos, tuomet „atidirbti“ pakaktų dviejų metų.
Nors projektas iš darbotvarkės dar buvo išimtas ir dar tik laukia savo eilės pateikimui Seime, klausimas dėl priverstinio atidirbimo kaip reikiant audrina jaunuosius gydytojus.
Norinčiųjų dirbti tik mažėtų
Jaunųjų gydytojų asociacijos (JGA) atstovės Miglės Gedminės teigimu, tai toli gražu ne vienintelis būdas spręsti gydytojų prieinamumo problemą. Priešingai – tai kaip tik gali „atmušti“ norą dirbti ir mokytis Lietuvoje.
„Manome, kad tai galėtų ne spręsti problemas, o kaip tik jas pagilinti. Nes jei mes darome kažkokį prievartos elementą ir priverstinį atidirbimą jauniems žmonėms Lietuvoje, tai automatiškai žmonių noras dirbti ir galų gale studijuoti apskritai turėtų mažėti“, – pažymėjo ji.
Anot M. Gedminės, yra daug kitų būdų spręsti sistemines problemas: „Galima plėsti edukaciją Lietuvos rajonuose, pažindinti studentus su darbu rajonuose dar studijų metu. Galima kelti kokybę pačių darbo vietų ir kelti medikų pasitenkinimą darbu tokiose darbo vietose, kur dabar yra sunku prisikviesti specialistų, bet priverstinis atidirbimas niekada nebuvo vienas iš variantų. Ir apskritai nesame girdėję jokių to gerųjų pavyzdžių.“
Neseniai rezidentūrą baigęs, buvęs VU Medicinos fakulteto Rezidentų tarybos pirmininkas Laimonas Uščinas portalui tv3.lt pasakojo besidžiaugiantis, kad pavyko baigti studijas taip ir neišvydus tokius sumanymus virstant realybe.
„Jau ne pirmą kartą kyla šis klausimas ir tampa opus. Bet toks stumiamas pasiūlymas nelabai teisiškai yra įmanomas, nes nuo šito saugo tiek Konstitucija, tiek Europos chartija, kurių atitinkami straipsniai pažymi, kad negalima riboti žmogaus pasirinkimo, kur dirbti. Tai toks pasiūlymas iš įstatymų leidėjo pusės yra neapgalvotas ir kvailas“, – kalbėjo jis.
Raktas – geresnės sąlygos provincijoje
Gydytojas akcentavo, kad situacija, dėl kurios kyla poreikis priversti studentus atidirbinėti, yra lėtinė ir susiformavusi per ne vieną dešimtmetį. Be kita ko, kyla daugybė klausimų ne tik, kaip toks atidirbinėjimas būtų organizuojamas, bet ir kas būtų su algomis.
„Jei dabar studentas dar rezidentūroje sudaro sutartį su regiono įstaiga labai geromis sąlygomis, didele alga, o jei būtų priimta atidirbimo sistema, ar nebus taip, kad ta alga būtų vos ne minimali ar lygi Santaros ar Kauno klinikų, kas yra prestižinis darbas, bet jų algos mažos. Taigi ar nesibaigtų viskas tik tuo, kad sąlygos dar labiau pablogėtų?“ – svarstė jis.
„Jei mes darome kažkokį prievartos elementą ir priverstinį atidirbimą jauniems žmonėms Lietuvoje, tai automatiškai žmonių noras dirbti ir galų gale studijuoti apskritai turėtų mažėti“, – sakė M. Gedminė.
Anot L. Uščino, jaunam specialistui svarbiausia sudaryti galimybes tobulėti, dirbti aukščiausio lygio technika. Todėl, jo manymu, jei gydytojas nenori įleisti šaknų rajone, būtų galimas tarpinis variantas – galėtų būti sudarytos sąlygos dirbti tiek dideliame centre, tiek provincijoje.
„Čia labai individualūs sprendimai yra. Štai ir iš mano kurso, bendradarbių yra tokių, kurie išvažiavo į provinciją dirbti vien dėlto, kad jiems ten sudaryti geresnės sąlygos nei kažkur didžiuosiuose centruose. Taigi sprendimas siūlyti geresnes sąlygas provincijoje būtų tiek greitesnis, tiek paprastesnis. Tiek ir patys specialistai būtų labiau motyvuoti nei priverstiniu būdu tą daryti“, – komentavo jis.
Geras darbo regione, nuvažiavimo ten ir mikroklimato sąlygas taip pat pabrėžęs kaip pagrindinį kriterijų privilioti dirbti jaunus žmones LSMU Rezidentų tarybos pirmininkas Mindaugas Stonis pastebėjo, kad vis tik visos specialybės turėtų būti vienodos.
„Jei jau kitoms nenustatome kažkokio būtinojo įpareigojimo, nemanau, kad būtų sąžininga vienai nustatyti tokį privalomumą. Prievartinis ką ik pabaigusiųjų rezidentūrą išsiuntimas į periferines ligonines neišspręs situacijos. Jei neklystu, yra Australijos pavyzdys, kai tam tikromis sąlygos pabaigę rezidentūrą yra išsiunčiami, kas visiškai neveiksminga, nes rezidentai po tam tikro laiko nepasilieka ir išvažiuoja dirbti kitur. Nemanau, kad demokratinėje valstybėje šioje vietoje reikėtų imtis prievartos“, – komentavo jis.
Nemato teisybės, kad neturtinga valstybė ruošia medikus turtingoms
Projekto iniciatorius Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas tvirtino, kad pats paragino projektą išimti iš darbotvarkės, mat dar reikia laiko ilgesnėms diskusijoms su įvairiomis organizacijomis. Tačiau jis sakė pačios idėjos neatsisakantis ir besitikintis sulaukti parlamento palaikymo.
„Neatsisakau pačios minties, kad tokį įstatymo projektą reikėtų priimti. Kai kalbama, kad reikia ieškoti kitų kelių, tai tas projektas ir yra vienas iš kelių susėsti bendrai diskusijai, kaip šituos dalykus valstybėje spręsti.
Logiškai mąstant, jeigu žmonės, mokesčių mokėtojai, tau finansuoja 6 metų studijas ir dar kelių metų rezidentūrą, ir jau nuo 3–4 kurso ar anksčiau rezidentas jau žino, kad vyks į vieną ar kitą šalį, tai logiškai žmonėms susitikimuose kyla klausimas – ar tokiu atveju valstybei neturėtų būti atlyginama? Juo labiau kad mūsų pakankamai neturtinga valstybė dažniausiai ruošia medikus turtingesnėms valstybėms“, – dėstė parlamentaras.
Jis pasakojo, kad paklausus apie tai įvairių bendruomenių žmonių, sulaukia vienareikšmio atsakymo.
„Kai paklausi, kad štai pas jus nėra odontologo, tuščias kabinetas, moderniausia įranga užklota paklodėmis, štai šeimos gydytojas dirbo, nebeliko, reikia važiuoti 15 kilometrų į kitą miestelį, kaip jūs manote, ar iš jauno žmogaus, jūsų vaiko, būtų galima reikalauti, kad 2 ar 3 metus padirbėtų, tai visi 90 proc. palaiko“, – tikino konservatorius.
Paklaustas, ar šis įstatymo projektas gali į Seimą grįžti dar pavasario sesijoje, A. Matulas teigė nenorintis dar didinti įtampas, kurių šiandien ir taip pakanka dėl ruošiamų kitų sveikatos įstaigų reformų, tačiau pabrėžė, kad problemą spręsti reikia.
„Darbų turime apsčiai, tad šitame procese kaip patyręs politikas pilnai suprantu, kad papildomų įtampų kelti nereikia, bet tas klausimas neužmirštas. Nesakau, kad būtinai turėtų būti taip, kad tiek ar tiek metų reikia atidirbti, galbūt galima sugalvoti kažkokias skatinimo priemones, kitus mechanizmus. Bet vienas iš kelių, ką ir kitos šalys bando daryti, tai yra civilizuotas būdas. Jaučiu ir tikiu, kad parlamentas po pateikimo pritartų šiam projektui“, – komentavo Seimo narys.
Mato ilgesnį, bet socialiai teisingesnį kelią
Viena iš projektą pasirašiusių Seimo narių konservatorė Jurgita Sejonienė konstatavo, kad situacija dėl gydytojų ir slaugytojų trūkumo šalyje, o ypač – regionuose, yra kritinė, tad ir priemonės atitinkamos.
Tiesa, dabar ji teigė svarstanti, kad galbūt parašą prie šių įstatymo pataisų atsiimsianti, mat alternatyva privalomam atidirbimui galėtų būti prailgintos rezidentūros studijos.
„Mūsų pakankamai neturtinga valstybė dažniausiai ruošia medikus turtingesnėms valstybėms“, – sako A. Matulas.
„Išklausiau labai daug jaunųjų ir kitų medikų argumentų, žinau Sveikatos apsaugos ministerijos ketinimus, kaip būtų galima pritraukti jaunus medikus į regionus be tokių įstatyminių priemonių. Jos yra švelnesnės, bet ir laikas, kol jos duotų rezultatą, būtų ilgesnis. Bet, manau, kad taip vis dėl to yra teisinga.
Antra vertus, ne veltui esu tą projektą pasirašiusi. Turime suvokti, kokia yra situacija – ji kritinė daugelyje rajonų ir dėl gydytojų, ir dėl slaugytojų trūkumo. Tai, man atrodo, būtų toks kaip mechanizmas, kuris padėtų tai išspręsti. Tikrai nebūtume unikali šalis, kuri tokiu būdu padėtų užsitikrinti pakankamą sveikatos priežiūros darbuotojų skaičių. Bet, kaip minėjau, sutinku, kad visgi turėtume eiti liberalesniu ir socialiai teisingesniu keliu“, – komentavo parlamentarė.
Anot J. Sejonienės, būtent prailginta rezidentūra galėtų būti tas vidurio kelias spręsti specialistų trūkumo problemą.
„Ką dabar siūlo spręsti ministerija, tai ilginti rezidentūros laiką, antra, kad dalis tos rezidentūros būtų atliekama būtent regionuose ir kompetencijos ar įgyjamos, ar pritaikomos regionuose“, – dėstė ji.
Nors minimas projektas neapima kone labiausiai šiuo metu stokojamų medikų – slaugytojų ruošimo, jos manymu, panaši sistema galėtų būti taikoma ir jų atžvilgiu.
„Panašios priemonės, kokias ministerija numačiusi rezidentų pritraukimui į regionus, turėtų būti numatytas ir slaugytojų pritraukimui. <...> Manau, turėtų būti numatyta, kad kažkurį laiką slaugytojas savo praktiką atlieka regionų įstaigose.
Tai būtų didesnė tikimybė, kad tokiu būdu ar susiformuotų socialiniai ryšiai, darbo santykiai. Daug rajonų, regionų ir dabar siūlo labai daug įvairių patrauklių dalykų – ir tarnybinius būstus, apmoka kurą, tas pats darželių, mokyklų prieinamumas regionuose kur kas geresnis“, – teigė J. Sejonienė.
Be kita ko, SAM akcentuoja, kad medikų trūkumo problemas turėtų padėti spręsti ruošiama tinklo pertvarka.
„Turime puikius gydytojus, slaugytojus, bet jie į senoviškos valdysenos įstaigas dirbti tikrai nevažiuos. Pokyčiai bus labai naudingi mažoms savivaldybėms, užtikrinamas paslaugų paketas, persiskirstymas skirtingų rizikos paslaugų tarp didžiųjų ir mažųjų gydymo įstaigų padidins įstaigų regionuose patrauklumą gydytojams dirbti, jie bus garantuoti dėl tų paslaugų paketo, bus ramūs dėl perspektyvų“, – tvirtino sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys.
Iš mažesnių miestelių – sunkios galimybės ir įstoti
Socialdemokratė Orinta Leiputė taip pat sutiko, kad toks privalomojo atidirbimo siūlymas nuskambėjo kotraversiškai ir sulaukė didelio jaunųjų gydytojų pasipriešinimo, tačiau tai bent jau išjudino diskusijas.
„Tai sukėlė daug reakcijų, bet matome, kad ministerija pradėjo galvoti ir apie kitus kelius. Šiaip ta praktika yra taikoma ir kituose universitetuose, kad yra pasirašomos trišalės sutartys ir tie studentai, pabaigę studijas, dirba“, – kalbėjo Seimo narė.
Ji pabrėžė, kad šis klausimas tik opėja, mat pandemija medikų trūkumo problemą tik pagilino – dalis jų, jau būdami pensinio amžiaus, pradėjo išeidinėti iš darbo.
„Tiek ligoninių, tiek pirminių sveikatos priežiūros centrų vadovai susiėmę už galvų viliodavo medikus iš kitų savivaldybių mokėdami gerokai didesnes algas nei kolegoms, kad gyventojams užtikrintų sveikatos priežiūros paslaugos“, – sakė O. Leiputė. Kartu ji akcentavo, kad problemą spręsti reikia įsitraukiant ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai (ŠMSM).
„Teko girdėti jaunuosius medikus ir vaikai, moksleiviai, gyvenantys regionuose, neturi šansų įstoti į studijas, jei nesamdo papildomai korepetitorių. O mažoje savivaldybėje gyvenantys tėvai neturi išgalių to daryti, tad taip užkertamas kelias studijuoti, o tai, kad miesto žmogus važiuoti į kaimą ar miestelį dirbti, tai vėl tikimybė maža. Tai gal reikėtų su Švietimo ministerija spręsti, kad galimybė atsirastų didesnė įstoti į sveikatos mokslus“, – kalbėjo parlamentarė.
Daugiau laiko studijuojant negarantuoja įsidarbinimo vėliau
Savo ruožtu komentuodama ruošiamus pokyčius dėl rezidentūrų ilginimo M. Gedminė atkreipė dėmesį, kad tai vyksta visų pirma dėl to, kad yra bandoma pasivyti ir atitikti Europos standartus. Tuo metu vien tai, kad būsimieji medikai studijuodami daugiau laiko praleis regionuose, dar negarantuoja, kad jie atvyks čia dirbti.
„Tai daroma apskritai dėl rezidentūrų kokybės. Pats prailginimas, aišku, savaime neduoda kokybės, bet kartu norima keisti tas programas, keisti požiūrį į visą edukaciją. Ir, be kita ko, kadangi greitai jau prasidės mokymasis pagal pakopinių kompetencijų projektą, čia įsivelia ir dažnesnis rezidentų keliavimas į regionų ligonines, į antrinio lygio ligonines, į pirminį lygį. To nelaikome kažkokiu blogu būdu, nes besiruošiantis būti mediku rezidentas turėtų susipažinti su visa sistema, o ne viena ligonine viename mieste.
Bet jei rezidentas periferijoje nepamato jokios kokybės, gerų darbo sąlygų ir galimybės tobulėti, tuomet, žinoma, jis nenorės sugrįžti. Bet kai mes plečiame edukaciją į visą Lietuvą, tuo pačiu skatinamas progresas ir tų įstaigų, kurios, norėdamos prisitraukti rezidentų, turi kelti edukacijos, darbo sąlygų ir pacientų priežiūros kokybę“, – komentavo ji.
JGA atstovė vylėsi, kad bet kuriuo atveju bus priimti platesni, sisteminius pokyčius liečiantys sprendimai, tuo metu priverstinis atidirbimas yra labai siauras būdas, galintis tik atbaidyti jaunus žmones likti Lietuvoje.
M. Stonis vis tik tikino, kad jei rezidentūros vietos parinkimas būtų privalomas, tai vėl nėra pats geriausias sprendimas.
„Geriausia būtų, jei rezidentai patys pasirinktų, kurioje vietoje atlikti. Aišku, jei būtų patvirtintas privalomas rezidentūros atlikimas periferijoje, tai verstų rezidentas susipažinti su periferinėmis ligoninėmis ir jei jose būtų tinkamos sąlygos, jie pabaigę išvažiuotų ir ten liktų dirbti“, – komentavo LSMU Rezidentų tarybos pirmininkas.
Jis pridūrė, kad vis tik labiausiai reiktų spręsti netolygumo tarp centrinių ir periferinių ligoninių ir miestų klausimą: „Yra visokių analizių ir kai kurios jų rodo, kad tas gydytojų skaičiaus klausimas, ar yra nepakankamas, tai labiau ryškus netolygumas.“
40 metų turintis praktinio darbo ir dirbęs eilę metų rajone - chirurgas .
