Miestas yra izoliuotas nuo pasaulio, o informaciją apie tai, kas ten dedasi, savarankiškai sužinoti sunku. Tačiau pora ir kiti papasakojo apie gyvenimą Rusijos vadinamose filtravimo stovyklose, įkurtose už Mariupolio, kuriose apgyvendami civiliai prieš juos evakuojant, rašo BBC.
Sąlygos – nežmoniškos
Oleksandras ir Olena, kalbėdami iš gana saugaus vakarinio Lvivo miesto, sako, kad atsidūrė viename iš centrų, kai bandė pabėgti iš miesto. Nuėję nuo namų iki evakuacijos punkto, jie buvo nuvaryti į rusų pabėgėlių centrą, esantį Nikolsko kaime, į šiaurės vakarus nuo Mariupolio.
„Tai buvo kaip tikra koncentracijos stovykla“, – sako 49 metų Oleksandras.
Šiuos centrus Ukrainos pareigūnai palygino su tais, kurie buvo įkurti per Rusijos karą Čečėnijoje, kur tūkstančiai čečėnų buvo žiauriai tardomi, daugelis jų dingo.
Buvo paimti Oleksandro ir Olenos pirštų atspaudai, juos fotografavo iš visų pusių ir keletą valandų tardė Rusijos saugumo pareigūnai – „kaip kalėjime“, – sako vyras.
Jie nerimavo, kad rusai patikrins telefonus, todėl ištrynė visus įrodymus apie bet kokį ryšį su Ukraina, įskaitant jų dukros nuotraukas su Ukrainos vėliava.
Jų nerimas pasitvirtino. Oleksandras pasakoja, kad per apklausą Rusijos saugumo pareigūnai peržiūrėjo visas telefone esančias nuotraukas, telefonų pokalbių išklotines ir kontaktinius numerius, ieškodami ryšių su žurnalistais ar vyriausybės bei kariuomenės pareigūnais.
„Jei asmuo buvo įtariamas, kad yra „Ukrainos nacis“, jis būdavo išvežamas į Donecką tolesniam tyrimui ar nužudymui“, – sako Oleksandras, nors BBC negalėjo patikrinti šio teiginio.
„Tai buvo labai pavojinga ir rizikinga. Bet kokia maža abejonė, bet koks menkas pasipriešinimas – ir jie galėjo išvežti, uždaryti į rūsį, tardyti ir kankinti. Visi bijojo būti išvežti į Donecką.“
Vladimiras Putinas pareiškė, kad vienas iš jo invazijos tikslų yra išvalyti Ukrainą nuo nacių, o Rusijos propaganda pateikė daugybę nepagrįstų kaltinimų, kad Ukraina siejasi su nacizmu.
Galiausiai pora buvo įtraukta į evakuacijos sąrašus, tačiau išbandymai tuo nesibaigė.
Slaptas pabėgimas
Pagyvenę žmonės miegojo koridoriuose be čiužinių ar antklodžių, pasakoja Olena. Tūkstančiams žmonių buvo skirtas tik vienas tualetas ir viena kriauklė. Netrukus pradėjo plisti dizenterija.
„Nebuvo galimybės nei skalbti, nei tvarkytis. Kvapas buvo siaubingas“, – sako ji.
Muilas ir dezinfekavimo priemonė baigėsi antrą dieną po atvykimo. Netrukus taip pat baigėsi tualetinis popierius ir higieniniai įklotai.
Olenai ir Oleksandrui buvo pasakyta, kad jie turi leidimą išvykti 148-uoju evakuacijos autobusu. Tačiau per savaitę iš čia išvažiavo vos 20 autobusų. Kai, pavyzdžiui, į Rusijos teritoriją autobusai kursavo pastoviai. Pasak jų, kariai bandė porą žmonių priversti sėsti į autobusą, važiuojantį į rytus.
Olena ir Oleksandras galiausiai buvo priversti kreiptis pagalbos į privačius vairuotojus, kurie, kaip jie baiminosi, galėjo būti rusai ar kolaborantai.
„Neturėjome pasirinkimo – arba priverstinai būti deportuotiems į Rusiją, arba rizikuoti ir bandyti išvykti su privačiais vairuotojais“, – sako Olena.
Tai dilema, kurią pripažįsta ir Mariupolio meras Vadymas Boychenko.
„Daugelis civilius evakuojančių autobusų važiuoja į Rusijos, o ne į Ukrainos teritoriją. Nuo karo pradžios rusai neleido evakuoti civilių gyventojų. Tai tiesioginis karinis įsakymas žudyti civilius“, – tvirtino jis.
Oleksandro ir Olenos vairuotojui pavyko juos nugabenti iš filtravimo stovyklos į rusų okupuotą Berdjansko miestą – per „laukus, bekeles, siaurus takus už patikros punktų“, – sako Olena, nes neturėjo reikiamų dokumentų pereiti rusų patikrinimą.
Jie tris dienas ieškojo maršruto, kol galiausiai rado kitą vairuotoją, kuris buvo pasirengęs rizikuoti viskuo, kad nuvežtų juos į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją.
Jam pavyko saugiai apvažiuoti 12 Rusijos kontrolės punktų ir nuvežti į Zaporižią. Tada pora naktiniu traukiniu nuvyko į Lvivą.
„Iš filtravimo stovyklų galite pabėgti tik su rizikinga vietinių privačių vairuotojų pagalba. Laimei, tarp jų yra gerų žmonių“, – sako Oleksandras.
Stovyklos – tarsi getai
Tą pačią dieną į Lvivą atvyko Valentyna ir jos vyras Jevgenijus. Jiems praėjusią savaitę taip pat pavyko pabėgti iš Mariupolio. Jie sėdo į autobusą ir išvyko į mažesnį Vakarų Ukrainos miestą – po sunkumų beviltiškai troško rasti saugią vietą.
Jų teigimu, padėtis Mariupolyje tapo tragiška. Jie ilgą laiką gyveno pasislėpę rūsyje, valgė konservus, turėjo saują bulvių, kurias užaugino savo sode, ir vandens.
Filtravimo procesas jų atveju vyko greitai, sako 58 metų Valentyna, galbūt dėl jų amžiaus ar dėl to, kad Jevgenijus turi negalią. Tačiau jaunesniems žmonėms buvo daug blogiau, sakė ji.
„Filtravimo stovyklos yra kaip getai. Rusai skirsto žmones į grupes. Tie, kurie buvo įtariami ryšiais su Ukrainos kariuomene, teritorine gynyba, žurnalistai, valdžios darbuotojai – jiems tai labai pavojinga. Tuos žmones veža į kalėjimus Donecke, kankina“, – sako ji.
Ji ir Jevgenijus taip pat sako, kad daugelis žmonių iš stovyklų buvo išvežti į Rusiją. Kartais žmonėms buvo sakoma, kad jie yra vežami į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją, bet galiausiai yra išvežami į Rusijos kontroliuojamą teritoriją.
Kaip ir Oleksandras su Olena, Valentyna sako, kad tik dėl pasitaikiusio sąžiningo vairuotojo jiems pavyko pabėgti,.
„Kai pagaliau pabėgome ir pamatėme Ukrainos kovotojus bei savo vėliavą, kai išgirdome ukrainiečių kalbą, visi autobuse pradėjo verkti“, – sakė ji.
„Tiesiog buvo neįtikėtina, kad likome gyvi ir ištrūkome iš pragaro.“
Abi poros pabėgo iš Mariupolio – miesto, kuris po Rusijos invazijos į Ukrainą po pasipriešinimo ir kančių simboliu. Dabar jų laukia neaiški ateities – 4 iš 11 milijonų ukrainiečių buvo priversti palikti savo namus.
„Miesto nebėra. Net sienų. Yra tik didžiulės griuvėsių krūvos. Niekada negalėjau įsivaizduoti tokio žiaurumo“, – sako Valentyna.
