Lemtingąjį vasario 24-osios rytą Albertas su žmona pabudo ne nuo įkyraus žadintuvo garso, bet nuo žemę drebinančio galingo sprogimo.
„Vasario 24-ąją pabudome nuo garsaus sprogimo. Šalia mūsų namų, maždaug už 10 kilometrų yra karinis oro uostas. Kai pamatėme naujienas... buvome šokiruoti ir negalėjome suprasti, kad dedasi“, – sunkiai žodžius renka vyras.
Mokėsi gyventi kitokiu ritmu
Tačiau su pirmaisiais sprogimais jų gyvenimas nesustojo – Albertas su žmona Valentina tą rytą ėjo į darbus, o vėliau, situacijai apsunkus, teko išmokti gyventi kitokiu ritmu.
„Kovo 17-ąją su žmona susipakavome 2 kuprines, mažą lagaminą ir pėsčiomis išėjome iš miesto. Praėjome apšaudytas vietas, žengėme pro po kojomis gulinčius žuvusius... Tuo metu jau buvome išvykę gyventi pas mamą į kitą rajoną, bet jau tada Mariupolis buvo apšaudomas, apie 2-3 kartus per parą“, – naująją realybę mieste apibūdina pašnekovas.
Namuose – 6 mėnesį nėščia žmona ir šeima, kuria reikia pasirūpinti. Vilties liko vis mažiau ir mažiau, o bombų griaudesys buvo vis dažnesnis. Baimė užvaldė.
„Ilgai manėme, kad viskas susitvarkys ir greitai baigsis, bet bėgo savaitės, ėmė trūkti maisto ir vandens, o apšaudymai ir antskrydžiai buvo nuolatiniai. Sprendimą iškeliauti pėsčiomis priėmėme spontaniškai, po eilinio bandymo susirasti mašiną ir išvykti. Tą bandėme padaryti 3 ar 4 dienas.
Dar vienas sviedinys pataikė į namus, tad mes susikrovėme daiktus ir išėjome. Ėjome keliu palei jūrą iki artimiausių gyvenviečių, po to nuvykome pas žmonos gimines į Zaporižės sritį“, – jautriais išgyvenimais dalijasi jis.
Pasak Alberto, jo šeima iki šiol likusi karo zonoje. „Mama dabar Berdianske – bandėme ją išgabenti iš Ukrainos. Žmonos tėvas Mariupolyje, jo namas irgi sugriautas, dabar gyvena su draugais kitame miesto rajone, – kalba jis. – Su močiute ryšys nutrūko kovo viduryje... Nieko nežinau apie jos likimą, išskyrus tai, kad jos namas buvo visiškai sudegintas.“
Ilga kelionė
Albertas dar kaip šiandien prisimena ilgą kelią, kurį teko sukarti bėgant iš miesto, kuriame, atrodo, turėjo išsipildyti visos jo svajonės. Noras, kad pirmagimis pamatytų Mariupolį tokį, kokį matė jis, subyrėjo į šipulius.
„Dabar gyvename pas draugą Kijeve, kelias čia buvo ilgas. Beveik 2 savaites keliavome iš „nekontroliuojamos“ Ukrainos teritorijos. Pakeliui iš Berdiansko į Zaporižią praėjome daugiau nei 20 Rusijos kariuomenės kontrolės punktų. Kiekviename buvo kratos, nusirengimas ir kūno tikrinimas, ar nėra tatuiruočių ir žymių nuo ginklų bei karinės technikos, taip pat telefoniniai patikrinimai (nuotraukos, susirašinėjimas, kontaktai)“, – pasakoja jis.
Jam iš galvos neiškrenta ir klausimai, kuriuos uždavė rusų kariai: „Girdėjome provokuojančius klausimus ir pašiepiančius teiginius – „Ar duosi savo laikrodį?“, „Ar norit prisijungti prie mūsų kariuomenės savanoriu?“, „Duok man savo SIM kortelę, noriu paskambinti“, „Ar manai, kad gyvensi gerai? Gyvensi taip, kaip mes“, „Esu tikras, kad Zaporižėje, bus taip, kaip Mariupolyje“. Vienas net pasakė, kad jei Ukrainos poste man duos šaukimą į kariuomenę ir aš nueisiu kariauti su jais, mane pamatęs tas kareivis paims į nelaisvę“, – rusų karių jam pasakytus žodžius vardija jis.
Kone pusę milijono gyventojų turėjęs miesto-didvyrio titulą turintis Mariupolis tapo rusų armijos agresijos simboliu. Jame buvo žudomi taikūs gyventojai, subombarduotas dramos teatras, kuriame slėpėsi beveik tūkstantis žmonių, buvo šaudoma į besievakuojančius žmones.
„Mariupolis buvo sparčiausiai augantis Ukrainos miestas, turėjome visus pažangius parkus, viešąjį transportą, komunalines paslaugas. Miestas siekė tapti Ukrainos turistų traukos tašku. Dabar Mariupolis apgriuvęs, 90% pastatų apgadinta, daugiau nei 40% visiškai sugriauta, sugriautos visos mokyklos, darželiai, ligoninės, prekybos centrai“, – žalą miestui apibūdina vyras.
Rusų armijos palikimas Mariupolyje – itin žiaurus. Į miestą sunkiai patenka humanitarinė pagalba, žmonės skaičiuoja kiekvieną kąsnį ir gurkšnį vandens.
„Būdami mieste nežinojome apie sunaikinimo mastą, nes dėl apšaudymo negalima išeiti iš savo kiemo, o kartais net apeiti aplink savo namus. Jaučiame skausmą ir neviltį. Mariupolio savivaldybėje dirbau 6 metus, mačiau miesto pertvarkos pradžią, todėl skaudu žiūrėti, kaip tavo klestintis gimtasis miestas tapo juoda negyva dykyne“, – kalba Albertas.
Kalbėti apie tokius įvykius itin sunku. Vyras sako, kad atleisti rusams už suniokotą miestą – niekaip neįmanoma.
„Iš pradžių turėjome menką viltį, kad rusai pradės protestuoti dėl karo ir kažkaip įkrės proto savo beprotiškai valdžiai. Tačiau po reakcijos į karą, žudynes ir naikinimą supratome, kad jiems tai beveik nė motais, jų galvose jau seniai įskiepytos imperialistinės idėjos. Dabar jaučiame jiems abejingumą. Jiems patinka, kad jų valdovai naikina kaimyninę šalį, žudo ir prievartauja moteris ir vaikus. O patys jie skursta, bet nelaiko to problema.
Jų posakiai „rusų žmonės kantrūs, viską ištveria“ ir „be caro mintyse, bet su caru Kremliuje“ jiems kelia tik abejingumą. Televizija valdo Rusiją“, – kalba jis.