Šią problemą Vilniaus universiteto ligoninės (VUL) Santaros klinikos nuotolinio pokalbio „Noriu, kad mano vaikas būtų laimingas“ metu iškėlė Vaiko raidos centro Vaikų psichiatrijos skyriaus vedėja, gydytoja, vaikų bei paauglių psichiatrė Jurgita Radzevičienė bei to paties centro Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriaus vedėja, gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrė Jolanta Trinkūnienė. Jos pasidalijo savo įžvalgomis apie vaiko psichinę sveikatą, poreikius ir atsakė į klausimus: ar vaikai serga depresija ir gali prieš save pakelti ranką?
Depresija – ne tik suaugusiųjų liga
Gydytojos akcentuoja, kad tėvai turėtų skirti dėmesį ne tik fiziniams, bet ir emociniams vaiko poreikiams. Ne tik aprengti, pamaitinti, pasirūpinti jo higiena, bet ir skirti dėmesio, išklausyti.
„Svarbu, kad vaikas nestokotų emocinio dėmesio, jaustų tėčio ir mamos meilę, būtų išklausytas ir suprastas, augtų saugioje aplinkoje. Vaiko emocinė būklė priklauso nuo aplinkos, kurioje jis auga. Todėl labai svarbi ne tik vaikų, bet ir tėvų psichinė sveikata“, – pabrėžia J. Trinkūnienė.
Specialistės atkreipia dėmesį, kad depresija nėra tik suaugusiųjų liga. Vaikai vis dažniau ja serga ir ankstyvesniame amžiuje. Pasitaiko atvejų, kai depresija nustatoma ir kūdikiams.
Kada reikėtų sunerimti?
Gydytojos teigia, kad svarbiausia stebėti vaiko savijautą. Pirmuosius depresijos požymius išduoda pasikeitęs elgesys. Tėvai atkreipia dėmesį, kad aktyvus, gerai besimokantis vaikas staiga pradeda nelankyti būrelių, praleidinėti pamokas, suprastėja jo pažymiai, atsiranda miego sutrikimai.
„Tai nėra tik nuotaikos nebuvimas. Dažnai tėvai galvoja, kad vaikas liūdnas ir tai praeis. Reikėtų pasikalbėti su vaiku ir sužinoti, kodėl keičiasi jo elgesys. Jeigu tėvam nepavyksta išsiaiškinti patiems, reikėtų kreiptis į psichologą“, – sako J. Trinkūnienė.
J. Radzevičienė priduria, kad depresiją gali išduoti ir kūno skausmai:
„Jeigu vaikas pradeda skųstis galvos, pilvo skausmais, darosi tylus, uždaras arba kaip tik pasikeičia jo elgesys ir jis tampa dirglus, piktas. Dažnai už to pykčio slypi depresija.“
Pagalbos šauksmas
Gydytojos atskleidžia, kad į Lietuvos savižudybių statistiką patenka ir vaikai. Mintis apie savižudybę gali sukelti patyčios mokykloje, tėvų skyrybos, negydoma depresija.
„Dažnai kalbantis su vaiku, išgirstame, kad jis iš tiesų nenorėjo nusižudyti. Tai buvo kaip pagalbos šauksmas. Tokiu būdu vaikas norėjo suartinti tėvus, gal išspręsti kitas problemas“, – svarsto J. Trinkūnienė.
Specialistės atkreipia dėmesį, kad suaugusieji kruopščiai ruošiasi savižudybei: užbaigia pradėtus darbus, atiduoda daiktus. Vaikai, savo ruoštu, ketinimus išreiškia gana aiškiais pasakymais, kuriu tėvai neturėtų ignoruoti.
Tai gali būti tokie pasakymai kaip: „aš išskrisiu kaip drugelis“, „man gyvenimas tapo nemielas, „aš nieko nenoriu“, „geriau būčiau negimęs“, „man geriau būtų neegzistuoti“.
Nebijoti kalbėtis
Išgirdus tokius pasakymus ar pastebėjus pirmuosius depresijos požymius, reikėtų pasikalbėti su vaiku. Specialistės pastebi, kad tėvai dažnai bijo kalbėti su vaikais apie savižudybę. Jie nuogąstauja, kad paklausus vaiko, ar jis galvoja apie savižudybę, gali paskatinti šią mintį.
„Nebijokite klausti. Vaikai jaučia, kada tėvai bijo. Tada jie dar labiau užsidarys savyje, nebus to kontakto, kad galėtų nuoširdžiai pasikalbėti. Nebijokite tiesiai paklausti: „ar tu galvoji apie savižudybę, ar turi ketinimų?“ – pataria J. Trinkūnienė. Jai pritaria ir Vaikų psichiatrijos skyriaus vedėja.
„Tai tikrai nepaskatins vaiko žudytis, jei jis tokių minčių neturėjo. O jei turi minčių, mes duodame galimybę apie jas kalbėti, parodome, kad esame pasiruošę išgirsti ir išklausyti. Kad mus tai gąsdina, bet ne taip, kad nedrįstume apie tai kalbėti“ – sako J. Radzevičienė.
Nenuvertinti vaikų išgyvenimų
Gydytojos teigia, kad vaikus link savižudybės ar savęs žalojimo gali pastūmėti draugų išdavystė, skausmas dėl pirmosios meilės. Todėl tėvai neturėtų nuvertinti vaiko problemų, net jeigu jos atrodo nedidelės.
„Po tokių išgyvenimų vaikui būna sunku ir skaudu. Todėl iš tėvų išgirdęs, kad „tavo gyvenime dar bus čia tų meilių“, jis jausis nesuprastas ir atstumtas. Jam kils dar didesnis noras pasitraukti iš gyvenimo“, – komentuoja. J. Trinkūnienė.
Gydytojos papasakojo, kad savižudybės dažniausios 13–16 metų amžiuje, bet šis amžiaus rodiklis vis jaunėja.
Valgymo sutrikimams įtakos turi tėvų įpročiai
Pokalbio metu, specialistės išskyrė dar vieną vaikų ir paauglių problemą – valgymo sutrikimus. Tai nervinė bulimija ir nervinė anoreksija. Reikėtų sunerimti, jeigu vaikas tapo išrankus maistui, kartu nevakarieniauja.
„Tai būna pirmieji signalai, kad reikėtų susimąstyti, kas vyksta su vaiku. Paauglės mergaitės pradeda laikytis įvairių dietų ir nešasi maistą į savo kambarį, slepia. Atsiranda iškreiptas kūno suvokimas, tampa juo nepatenkinos“, – atkreipia dėmesį J. Trinkūnienė.
Gydytojos pabrėžia, kad šeimai svarbu bent kartą per dieną valgyti kartu, prie vieno stalo, vienu metu. Tokiu būdu tėvai gali įvertinti vaiko mitybos įpročius.
„Tada tėvai mato, ką tas vaikas valgo ir kaip valgo. Ar renkasi tik nekoloringus produktus, ar įdėjus dar vieną kąsnį sako, kad „man bus per daug , aš ir taip stora“, – sako J. Radzevičienė.
„Mes šeimoms net rekomenduojame įsivesti arbatos gėrimo ritualą. Ir kartu suvalgyti po sumuštinį. Neakcentuoti vaikui, kad tu būtinai turi suvalgyti, bet apjungti visą šeimą bendravimui.
Čia labia svarbu ir tėvų valgymo įpročiai. Dažniausiai kalbantis su mergaite, sergančia anoreksija, paaiškėja, kad jos mama laikosi dietų, stengiasi valgyti nekoloringą maistą. Vaikas gyvendamas su tėvais mėgdžioja juos“, – priduria jos kolegė.
Šeima – vieninga komanda
Gydytojos akcentavo, kad šeima turi būtivieninga komanda. Svarbu, kad mama ir tėtis susitartų auklėjimo taktiką ir jos laikytųsi. Jie turi nustatyti aiškias elgesio taisykles ir paaiškinti vaikui, kokios pasekmės laukia, jeigu jų nebus laikomasi.
„Jeigu vaikams augdamas matys, kad tėvai yra kaip vienas kumštis, manipuliacijos „mama neleido, reikės bėgti pas tėtį“ neveiks. Būtina nustatyti aiškias ribas“, – akcentuoja J. Trinkūnienė. Ji sako, kad tėvai neprivalo būti idealūs, svarbu, kad besąlygiškai mylėtų vaiką ir priimtų jį tokį, koks yra.
Gydytojos akcentuoja, kad vienas svarbiausių dalykų vaikui, tai tėvų dėmesys ir laikas kartu. Jos pastebi, kad tėvai bando kompensuoti dėmesį įvairiais daiktais, dovanomis, nes daug dirba ir mažai laiko praleidžia su vaikais.
„Svarbu kokybė, o ne kiekybė. Jeigu tėvai neturi daug laiko, svarbu praleisti nors kokybišką pusvalandį su vaiku. Geriausias būdas leisti laiką su vaiku – žaidimai“, – įsitikinusi J. Radzevičienė.
Kaip užauginti laimingą vaiką?
Psichiatrės taip pat pateikė kelis patarimus tėvams, norintiems, kad jų vaikas būtų laimingas.
Jos akcentavo, kad svarbiausia taisyklė – mylėti vaikus.
Girti juos už pastangas, o ne rezultatus.
Skatinti imtis iššūkių, bet nepavykus motyvuoti bandyti vėl.
Nustatyti ir išlaikyti nuoseklias elgesio ribas.
Kokybiškai leisti laiką kartu: skaityti, kalbėtis, žaisti.
Būti sąžiningais prieš savo vaikus.
Nebijoti atsiprašyti vaiko, jei buvote pavargę, pikti ir pakėlėte balsą. Jeigu tėvai gebės vaiko atsiprašyti, išmokys jį, kad visi gali suklysti.
