Kaip pasakojo Medicinos įstaigų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė, Ukmergės Greitosios medicinos pagalbos (GMP) stoties medikė Jolanta Keburienė, visi – tiek patys gyventojai, tiek greitųjų brigadų darbuotojai – buvo atpratę nuo tokios žiemos ir kad kur galėtų neprivažiuoti.
„Kaimuose keliai, kiek įmanoma, yra valomi, ūkininkų prižiūrimi, bet tikrai jie fiziškai nespėja to padaryti, tad tenka ir traktoriaus priekaboje važiuoti, ir kažkiek nuo automobilio paeiti.
Bet tai neretai būna kiek sudėtinga, nes reikia neštis įranga, nežinai, ko prireiks, o jei dar su neštuvais pacientą nešti, tai tikrai nelengva. Bet toks mūsų darbas“, – kalbėjo ji.
Įstrigo net trims valandoms
Pasak J. Keburienės, nors visokių atvejų šiuo laikotarpiu pasitaikė, laimei, medikai laiku spėjo suteikti pagalbą.
„Kolegos dalinosi nutikimu, kai įklimpus automobiliui jie laukdami gelbėtojų ir pagalbą žmonėms suteikė, ir krosnį užkūrė, ir malkų prinešė. Nes visa gelbėjimo operacija truko tris valandas. Bet suprantam, kad kitaip nebus, sniego rogėmis ar dar kokiomis naujovėmis visų neaprūpinsi, taigi viską darome patys savo jėgomis tai, ką galime“, – pasakojo ji.
Kitais atvejais, ypač kai jau matoma, kad pacientą reikės nešti, kviečiama gaisrinė.
„Aišku, jei tokiame iškvietime užtrunkame, tai vėluojama į kitus, net ir ten, kur galima gerai privažiuoti. Tada tik dar labiau išryškėja didesnis ekipažų trūkumas“, – pastebėjo profesinės sąjungos pirmininkė.
Visiems kas stebi mano vykimo.pas pacientą istoriją noriu patikinti, kad kelią iki paciento nuvalė ir saugiai su savo...
REKLAMAREKLAMAREKLAMAPosted by Jolanta Keburienė on 2021 m. vasario 9 d., antradienis
Pašnekovė pati prisiminė, kaip navigacija klaidino ir vedė važiuoti, kur net kelio nėra, o vėliau teko įklimpti.
„Ir eiti kažkur yra kaip ir kiek nesaugu, nes nežinai, kur kokia kūdra, duobė, griovys ar dar kažkas. Vietiniai teritoriją pažįsta, o tu eini matydamas žiburėlį ir baiminiesi su sniegu įsmukti nežinia kur. Todėl ir, pavyzdžiui, žmonės, išsikvietę greitąją, iškart paskambino ūkininkams, kurie prižiūri tuos kelius, ir paprašė nuvalyti. Aišku, jie atvažiavo ne taip greitai kaip mes. Taigi teko įklimpti, įklimpo ir gaisrinė ir visi tupėjome“, – sakė J. Keburienė.
Šaltis apsunkina pagalbos teikimą
Medikė kartu pasidalino ir dar viena kolegės istorija – atvykus GMP ekipažas toliau važiavo su traktoriumi priekaboje į mišką, kur laukė nukentėjęs žmogus.
„Žmogus, atrodo, buvo prispaustas medžio, buvo lūžis. Tai sūnus parbėgo į namus, iškvietė greitąją ir laukė namuose, o tada su traktoriumi vežė į įvykio vietą“, – pasakojo ji.
Kartu medikė atkreipė dėmesį, kad apskritai ne taip paprasta spaudžiant šalčiui tokiais atvejais teikti greitąją pagalbą.
„Sudėtinga žmogų apžiūrėti, įvykio vietoje šalta, turi tausoti paciento šilumą. Tai nei jo išrengsi, kad padarytum kardiogramą, automobilyje vėlgi sunku – šalta, visi daug prisirengę. Tokie dalykai apsunkina tiek diagnostiką, tiek pagalbos teikimą“, – pabrėžė pašnekovė.
Anot J. Keburienės, savo vietą užima ir COVID-19 atvejais reikalinga speciali apranga.
„Apsirengus chalatus ant viršaus vilkis nieko negalima. O po tais chalatais, visų pirma, netelpa jokios striukės, o jei ir ant jos užsidėsi kombinezoną, tai užlipus į kokį 5 aukštą galima nualpti, nes labai karšta.
Todėl mes rengiamės plonai, bet, nuvežus tokį pacientą į gydymo įstaigą, tenka persirenginėti lauke, prieš tai išdezinfekavus automobilį. Tai vėliau grįžus namo ir raumenis skauda, ir šaltis purto, svarstai, čia jau kovidas, ar tiesiog pasekmė tų persirenginėjimų. Bet džiaugiamės, kad sergančiųjų dabar yra sumažėję“, – pasakojo „Solidarumo“ pirmininkė.
Atokiai gyvenantiems siūlo pasirūpinti keturračiais
J. Keburienė kartu pastebėjo, kad ir jaunos šeimos, besikuriančios gyventi kur atokiose vietose, galėtų apgalvoti ir tokius dalykus.
„Dirbdama šį darbą jau beveik tris dešimtmečius, pamenu, anksčiau buvo laikas, kai kas antroje sodyboje buvo arklys. Tai kas išsikviesdavo greitąją, pasitikdavo su arkliu, nuveždavo ten, kur neprivažiuodavom, o dabar tokių dalykų retai pamatysi.
Tad gyvenantys atokiose vietovėse išteis turėtų ar sniego roges, ar keturratį, ar visureigį turėti, kad ir patys rūpintųsi, turėtų planą B tokiems skubiems atvejams“, – savo nuomonę išsakė medikė.
Gelbėtojai – ir sunkiems pacientas kelti
Ne vienu nuotykiu keliaujant pas pacientus socialiniuose tinkluose dalijosi ir Kauno rajono GMP stotis. Kaip teigė jos vadovė Nelita Gudžiūnaitė-Bybartienė, tai yra kasdienis darbas.
„Kasdien klimpstam, kasdien važiuojam, bet kokios sąlygos, tokiomis ir dirbam. Natūralu, kai būna nestandartinės situacijos, tai ir sprendimų netipinių ieškoma, neparašysi juk instrukcijos, kaip tokiais atvejais elgtis.
Nes kitą kartą privažiavimas gali būti puikus, bet pacientas labai sunkus svorio, ne sveikatos būklės, prasme, ir jam kelti reikia 6–8 žmonių, tai vėlgi kviečiami gelbėtojai“, – teigė ji.
Kartu GMP stoties direktorė džiaugėsi, kad kol kas tikrai nepasitaikė kokių skaudžių atvejų, kad dėl užsnigtų kelių ar klimpimo nebūtų suteikta reikalinga skubi pagalba:
„Galbūt ir buvo vėlavimų dėl oro sąlygų, bet džiaugiamės, kad kol kas visi išgelbėti ir gyvenam su pavasario viltimi, ir kad COVID-19 situacija gerėtų.“
Tarnybų pagalbos prašo kone kasdien
Kauno miesto GMP stoties vadovas, GMP asociacijos valdybos pirmininkas Nerijus Mikelionis patvirtino, kad problemos esama ir praktiškai kasdien tenka prašyti gelbėtojų ugniagesių pagalbos ištraukti klimpstančius automobilius.
„Užsnigti keliai ir pusnys kiemuose, susiformavusios provėžos tikrai sudaro problemų vykstant pas pacientus. Aišku, miestuose mūsų daugiau ir viskas daugiau mažiau sprendžiama, bet daug didesnės problemos – rajonuose, kada reikia vykti į vienkiemius. Rajoniniai, šalutiniai, ypač laukų keliukai yra praktiškai išvis nevalyti.
Ir turbūt kone kiekvieną dieną kreipiamės į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos pagalbos viename ar kitame rajone, kad padėtų ištempti įklimpusį automobilį. Išties tenka ir roges pasitelkti – visaip improvizuoti, tad reikėtų žemai galvą nulenkti brigadų darbuotojams, kurie per šalčius ir pusnis klampoja ir stengiasi pasiekti pacientus“, – kalbėjo jis.
Sraigtasparnis greitajai pagalbai – reali svajonė?
Paklaustas, ar realu Lietuvos sąlygomis galvoti apie tokiais atvejais galintį itin praversti GMP sraigtasparnį, N. Mikelionis pabrėžė, kad jis labiau reikalingas būtų kitais atvejais.
„Svajonė yra tiek tolima, kiek apie ją mažai svajoji. Tai svajonės visada realizuojasi. Tai, be abejo, apie sraigtasparnių tarnybą Lietuvoje reiktų galvoti, bet ne šiame kontekste, o daugiau kalbant apie klasterinius, politrauminius pacientus. Kai jie po avarijų, insulto, infarkto turi būti į ligoninę pristatomi kaip įmanoma greičiau“, – sakė jis.
Pašnekovas priminė, kad dar prieš kurį laiką Lietuva su pavydu žiūrėjo į masinių nelaimių automobilius, kuriuos turi užsieniečiai.
„O dabar kovo mėnesį mūsų greitoji pirmoji Lietuvoje laukia įrengto masinio nelaimių valdymo automobilio, kuriame būtų įranga, skirta teikti masinėse nelaimėse didesniam kiekiui nukentėjusių žmonių. Taip pat ten yra ir valdymo štabas įrengtas su visa valdymo įranga. Tai viskas po truputį keičiasi į gera“, – džiaugėsi N. Mikelionis.
