Cerebrinį paralyžių turinčio vaikino mama Žydrūnė Savickaitė-Sukauskienė papasakojo, kad šiuo metu stebuklus sūnui daro į namus atvykstantis masažuotojas.
Prieš daugiau nei dvidešimt metų į Klaipėdą gyventi atvykusi Žydrūnė kartu su vyru tikėjo, kad jų gyvenimas pajūryje bus laimingas ir be jokių kliūčių. Taip viskas ir vyko, iki kol jų pirmagimiui Liutaurui būnant 6-7 metų pasireiškė keisti judesio sutrikimo simptomai.
„Pastebėję tam tikrus dalykus pradėjome ieškoti atsakymų, ligų. Į mus ranka mojo ortopedai, o neurologai nusprendė, kad Liutaurui yra cerebrinis paralyžius.
Dauguma gydytojų atsiradusias problemas nurašė gimdymo traumai, neva gimdymo metu Liutauras patyrė tam tikrus sužalojimus. Tačiau, kadangi iš pradžių jam viskas buvo gerai, mes pernelyg nesigilinome, nenagrinėjome, o kai viskas išaiškėjo – kaltų nebeieškojome“, – pasakoja moteris.
Nustačius ligą, šeima nedelsiant kreipėsi į Vilniaus specialistus ir visai netrukus Liutaurui buvo atlikta operacija, kurios metu buvo tvarkytos kojų čiurnos, kadangi didžiausia problema yra jose. Tačiau operacija padėjo tik kuriam laikui, nes augant Liutaurui kojos ir toliau deformavosi, todėl būnant 24 metų jam vėl viską reikia mokytis iš naujo.
„Po operacijos kokius metus jam buvo geriau, tačiau toliau augti trukdė susiaurėjusios Achilo sausgyslės, dėl kurių dabar Liutauro kojos ir yra deformuotos. Šalia viso to, jo rankos taip pat nejudrios...
Aš daug metų Klaipėdoje ieškojau ortopedų, specialistų, masažuotojų, kurie galėtų ateiti į namus, tačiau tokių nebuvo iki šiol. Dabar pas mus į namus atvyksta masažuotojas, kuris be galo padeda stiprėti mūsų sūnui“, – džiaugiasi atradusi tinkamą specialistą moteris.
Operacijos ir viltį teikiantys masažai bei mankštos
Žydrūnė pasakoja, kad pagalbos ieškojo ne tik Lietuvoje, tačiau ir užsienyje, kur buvo radusi ortopedus, kurie būtų galėję atlikti reikiamą operaciją:
„Prieš metus labai daug domėjausi specialistais užsienyje. Jau buvau radusi Vokietijoje gydytojus, kurie būtų sutikę daryti Liutaurui operaciją, tačiau už vienos kojos gydymą būtų reikėję mokėti 12 tūkstančių eurų, kas bendrai būtų kainavę 24 tūkstančius.
Kadangi tokių finansų neturėjau, kreipiausi į mūsų valstybę dėl finansavimo, tačiau jie liepė kreiptis pas ortopedą, kuris atlieka panašias operacijas, jog jis parašytų, kad Lietuvoje jos padaryti neįmanoma ir padėti gali tik užsienis. Bet į tai aš numojau ranka, nes supratau, kad tokią operaciją gali padaryti Lietuvoje ir mūsų specialistai, todėl daugiau į užsienį nesižvalgėme.“
Šiuo metu, po metų laukimo eilėje pas ortopedą, Liutauras pagaliau sulaukė abiejų kojų operacijos. Iš pradžių buvo atlikta vienos kojos operacija, kurios metu buvo atstatyti kaulai ir sausgyslė, o kiek vėliau operuota buvo ir antroji koja. Pasak Žydrūnės, tikimasi, kad dabar pėdos turėtų būti tiesios.
„Liutauras visiškai negali vaikščioti be pagalbos, todėl tikiuosi, kad tiek operacijos, tiek masažai padės jam atsistoti ant kojų ir jos daugiau nebesustings. Nors operacija buvo finansuojama valstybės, tačiau ramybės tuomet nedavė tai, kad pirmiausiai buvo operuojama viena Liutauro koja. Visgi, tą kartą gydytojas nuramino, kad taip darė todėl, jog paskui galėtų stebėti kaip ji gyja ir tik tuomet priimtų sprendimą operuoti kitą.
Po pirmosios operacijos Liutauras gipse turėjo būti 3-4 savaites, vėliau porą savaičių su langete. Pirmosios kojos operacija buvo atlikta vasarį, o antroji koja buvo operuota Liutaurui gegužės pabaigoje“, – aiškina Ž. Savickaitė-Sukauskienė.
Laimei, situaciją gelbėja moters atrastas masažuotojas, kuris iki operacijų ir po jų kiekvieną dieną užsiėmė su Liutauru ir jo pasiekimais aktyviai dalinosi socialiniuose tinkluose:
„Matau kaip masažuotojas į savo puslapį deda mūsų sūnaus pasiekimus, kaip jis dirba, kaip juda, kaip eina į priekį. Jau dabar pastebiu, kokia yra pažanga ir kaip masažuotojas sugeba jį išjudinti, kaip Liutauras fiziškai stiprėja, nes ir namuose susiduriame su sunkumais, kuomet reikia užlipti į ketvirtą aukštą, o lifto nėra.“
Nesąmoningas pyktis ir sveikatą kainuojantis nerimas
Ne visuomet visuomenėje kalbama ir apie tai, ką išgyvena sunkiai sergančius vaikus auginantys tėvai. Ne išimtis ir Žydrūnė, kuri kalbėdama paatviravo, jog ir pati nerimaudama dėl suaugusio sūnaus, kuris visiškai yra priklausomas nuo tėvų priežiūros, susirgo depresija.
„Prieš dvejus metus man buvo labai blogai, jutau, kad stipriai grimztu į dugną, todėl nusprendžiau nueiti pas psichiatrą. Jis man išrašė vaistus, kuriuos geriu iki šiol, taip pat gavau ir neįgalumą, dėl kurio susitrumpinau savo darbo laiką.
Mūsų visa šeima reaguoja į tai labai jautriai, vyrui lygiai taip pat sunku, kaip ir man. Kiekvienas Liutauro kritimas ir išgąstis pavirsta pykčiu, kurio mes nesugebame sukontroliuoti, todėl esame jautresni ir kartais į viską reaguojame ne taip, kaip turėtume“, – jautriai pasakoja apie šeimos psichologinę sveikatą Žydrūnė.
Užsiminusi apie Liutauro kritimus, moteris patikslina, jog anksčiau namuose Liutauras galėdavo judėti vienas, tačiau netrukus vaikinui tapo sunku save išlaikyti, jis krisdavo ant žemės. Dėl to Liutaurui buvo tris kartus siūta galva, vaikinas patyrė sužalojimus.
„Po tokių nutikimų nusprendžiau, kad dėl atsargos geriausiai jam yra būti vežimėlyje, tačiau ir iš jo keldamasis sugeba iškristi taip pat, kaip ir lipdamas iš lovos. Vis nesibaigia tos nelaimės“, – priduria Liutauro mama.
Sunku ne tik tėvams, tačiau ir jaunesnei dukrai. Pasak Žydrūnės, tėvai mato, kad jautriai šį laikotarpį išgyvena ir ji.
„Matau, kad ir ji yra sutraumuota, nes dukra taip pat norėtų matyti laimingą brolį, todėl giliai širdyje tikrai pergyvena. Žinau, kad pergyvena“, – pakartoja moteris.
Kitaip nei artimieji, pats Liutauras į piktesnius šeimos žodžius nereaguoja, kitaip sakant – neima jų giliai į širdį, kadangi, kaip mano Žydrūnė, jaunuolis yra susitaikęs su tokiu savo likimu:
„Mums dėl to jis nieko nesako, nes, matyt, jau yra tiesiog susitaikęs su situacija. Man atrodo, kad jis nedepresuoja, tačiau, žinoma, nežinau, apie ką jis atvirauja psichologei, kuri pas jį ateina kartą į mėnesį. Gal jam viduje irgi yra kažkas blogai, bet jis to neparodo visiškai.“
Gyventi savarankiškai – beveik neįmanoma
Žydrūnė juokauja, kad savo paslapčių, ką kalba su socialine darbuotoja bei psichologe, Liutauras neišduoda. Apskritai, didžiąją dalį laiko jam vienam patinka leisti prie kompiuterio žaidžiant žaidimus, žiūrint televizorių.
„Kartais kartu su socialine darbuotoja jie nueina į kiną, tačiau tai tampa tikru iššūkiu, nes reikia lipti laiptais. Vis dėlto, pramogos vis šiokios tokios atsiranda“, – šypsosi Žydrūnė.
Sunkiu iššūkiu Liutaurui tampa ir paprasčiausias pasivažinėjimas mieste, kuomet dėl parduotuvių užvažiavimų nepavyksta visko pasiekti taip lengvai, kadangi atsidariusios durys trukdo įvažiuoti arba būna sunku jas laikyti:
„Visi įvažiavimai, šaligatviai yra pasityčiojimas iš tokių žmonių. Liutauro pašalpa taip pat neatitinka lūkesčių, nes jam yra pripažintas 25 procentų darbingumas, kas, pagal mane, yra beveik neįmanoma ir nerealu.
Už papildomas išmokas jis gauna dar 100 eurų, tai galima sakyti, kad jo pajamos per mėnesį būna apie 400 eurų. Jeigu jam reiktų išgyventi vienam, būtų be galo sunku.“
Šiuo metu vaikinas gyvena pas tėvus, nuo kurių yra visiškai priklausomas, kadangi nei dirbti, nei pasidaryti valgyti savarankiškai negali.
„Gyvena jis su mumis kartu ir visa priežiūra yra mūsų. Kažką samdyti būtų labai sunku. Liutauras negali nieko pats padaryti, net sau pasigaminti valgyti. O ir iš savęs jis yra lėtesnio būdo, jo mąstymas kitoks, daug vaikiškesnis. Jis yra kitoks nei visi. Pats jis nieko nesugebėtų...
Dar kažkada galvojau, kad galėtų ar tai prie kompiuterio dirbti, ar kažką, tačiau jam ir rankos, ir sulėtėjęs mąstymas to atlikti gerai neleistų. Važiuoti vienas taip pat niekur negali, nes yra priklausomas nuo mūsų“, – pasakoja apie sunkumus Liutauro mama.
O be to, pasak Žydrūnės, ir pats Liutauras neretai patingi atlikti pratimus, jeigu nėra verčiamas kitų. Moteris mano, kad taip jis elgiasi todėl, kad jau yra susitaikęs su savo dalia ir jam yra gerai taip, kaip yra:
„Kaip sakoma, jis jau susigyvenęs su tuo ir ta rutina jam yra gera tokia, kokia yra. Žinoma, situaciją tikrai gelbėja masažuotojas, kuris į namus atvyksta kiekvieną dieną be jokių išeiginių, net ir savaitgaliais. Jis Liutaurą ir pamasažuoja, ir liepia jam daryti pratimus, o ir pabendrauja.“
Visgi, tokios paslaugos, kurios daro stebuklus Liutauro sveikatai, kainuoja šeimai nemažus pinigus, todėl nebeišgalėdama sumokėti už Liutauro masažus ir treniruotes, Žydrūnė nusprendė kreiptis pagalbos į žmones.
„Toks masažuotojo užsiėmimas kainuoja 50 eurų ir jis su Liutauru užsiima apie 1,5 valandos. Kadangi jis ateina pas mus į namus kiekvieną dieną, tai per mėnesį tai mums kainuoja apie 1500 eurų, kas mūsų šeimai yra be galo daug.
Supratusi, kad tokie masažai ir mankštos Liutaurui bus reikalingi ne tik dabar, tačiau ir po operacijų, nusprendžiau nulenkti galvą ir prašyti žmonių pagalbos įkurdama Sukauskio fondą, kur žmonės gali prisidėti prie jo sveikatos finansiškai.
Žinau, kad mūsų laukia dar gana ilgas etapas, todėl noriu, kad jam tokios procedūros padėtų kuo daugiau, nes rezultatą matome jau dabar“, – atvirauja neįgalų 24 metų sūnų auginanti klaipėdietė Žydrūnė Savickaitė-Sukauskienė.
Prisidėti prie Liutauro Sukauskio gerovės galite šiais rekvizitais:
Gavėjas: Sukauskio labdaros ir paramos fondas;
Banko sąsk. nr.: LT177044090102661438;
Bankas: AB SEB BANKAS;
Paskirtis: parama Liutaurui.
