cerebrinis paralyžius

Vos gimus sūnui, 41-erių širvintiškė Jurgita Tiškovienė iš gydytojų išgirdo žodžius, kurie visą gyvenimą apvertė aukštyn kojomis – prognozės, kad po gimdymo traumos sūnus gali likti neįgalus, pasitvirtino. Jos sūnui Lukui jau 21-eri, tačiau kasdien jo būklė vis blogėja, o vienintelis šeimos noras – sūnų sustiprinti, tačiau tam reikalingos nepigios priemonės.

Nuo gimimo su cerebrinio paralyžiaus diagnoze gyvenančios ukmergiškės Indrės, ko gero, niekad nepamatysite susiraukusiu veidu – ji per gyvenimą keliauja su šypsena ir optimizmu. Nors neslepia, buvo įvairių momentų ir kartais aplinkiniams pritrūksta supratimo apie negalią, ji savo istorija ir kasdienybe su kitais dalinasi socialiniuose tinkluose, kad nežinojimą keistų žinojimas.

Gineso rekordininkė Ajana šiandien baigė begalinės ištvermės pareikalavusį ir kone du mėnesius trukusį žygį. Ajana, daugiau nei 300 kilometrų nuėjo pėsčiomis, pasiramščiuodama ramentais. „Svajonių žygiu“ pavadintu iššūkiu moteris siekia atkreipti dėmesį į neįgaliuosius, kartu šis žygis turi ir kilnų tikslą – surinkti pinigų šunims asistentams. Jų neįgalieji patys neišgali įsigyti. „Labai pavargau. Nuo dūšios.

Cerebrinį paralyžių turinti Ajana Lolat gegužės 20-osios rytą prie Merkinės pasitiko jau nuėjusi 306 km. Prieš 6 savaites pradėjusi Svajonių žygį per Lietuvą ji eina tam, kad surinktų pinigų pačios įsteigtam labdaringam „Mulan fondui“, kuris ruošia šunis asistentus. Ajaną palaiko žinomi šalies žmonės. Paskutinę savaitę kelyje ji pradėjo drauge su dukart olimpiniu čempionu Virgilijumi Alekna.

Vilniaus rajone įsikūrusi Galina Jakšto su vyru išgirdusi, kad laukiasi dvynukų, net pagalvoti negalėjo, kokie skaudūs likimo smūgiai laukia – itin anksti į pasaulį pasibeldusioms dvynukėms teko kovoti už gyvybę nuo pirmos gyvenimo sekundės. Viena iš dvynukių kovą pralaimėjo, o kitai – Elijai – medikai prognozavo juodžiausius scenarijus. Tačiau tai – ne liūdna istorija. Tai istorija apie viltį ir tikėjimą, kad po nakties visad išaušta rytas.

Spastinis dipleginis cerebrinis paralyžius – nors Patricijai dar tik rytoj sueis du metukai, mažajai mergaitei jau diagnozuota judesius stipriai ribojanti liga. Gydymas užsienyje kainuoja daug, tačiau jis padeda mergaitei nors šiek tiek judėti. Patricijos tėveliai prašo prisidėti ir padėti pastatyti jų dukrelę ant kojų.

24-ą nėštumo savaitę gimusios, dabar jau 3 metų klaipėdietės Nikolės kūną kausto cerebrinis paralyžius, paveikęs abi jos kojas ir dešinę kūno pusę. Tik tėčio ar mamos stiprių rankų laikoma, ji sparčiai judina kojytes ir imituoja bėgimą.  Mergaitės mama Viktorija Arnotienė pasakoja, kad Nikolė yra guvi 3 metų mergaitė, mėgstanti balionus, sukneles ir rožinę spalvą.    „Ji labai nori bėgioti, deja, pati negali“, – pasakoja Viktorija.

Pakili muzika, nesuskaičiuojama daugybė asmenukių, dovanos, moksleivių pasigaminti įkvepiantys plakatai ir skanduotės: taip Guinnesso rekordininkę Ajaną Lolat į didįjį žygį – 320 km per Lietuvą – išlydėjo žmonės, susibūrę prie Usėnų pagrindinės mokyklos, kurią ji lankė. Neapsieita ir be ašarų. Ajanos ryžtas – gerokai stipresnis už negalią.

34 metų Socialinių mokslų doktorantė Ajana Lolat–Pažarauskienė gimė neįgali – jai nustatytas cerebrinis paralyžius. Jos gyvenimo diagnozė – lovos režimas. Kaip ji pati sako, viskas buvo nulemta. Bet ji nepamena tokios dienos, kai negalvojo, jog pasveiks.

25-erių klaipėdietis Liutauras Sukauskis ilgus metus gyveno su cerebrinio paralyžiaus diagnoze, tačiau praėjusiais metais paaiškėjo, kad jo kasdienybę koreguoja visai kas kita – reta liga, su mitochondrijų membranos baltymais susijusi neurodegeneracija. Per pastaruosius mėnesius jis tiesiog ėmė nykti akyse, tačiau šeima vilties nepraranda – vaikino mama sako, kad didžiausias tikslas šiuo metu stengtis, kad situacija bent jau neblogėtų.

Kristijonui tebuvo metukai, kai jam buvo diagnozuotas cerebrinis paralyžius. Gimęs sveikas ir guvus berniukas nepradėjo vaikščioti. Berniuko mama Jovita kreipėsi į „TV Pagalbą“ ir šiandien prašo tik vieno – padovanoti jos vaikui tūkstančius žingsnių. Jauna mama pasakoja, kad gimus vaikui ilgą laiką nė neįtarė, kad jos sūnus galėtų sirgtų kažkokia rimta liga ar jam grėstų labai didelės problemos.

Nuo vaikystės cerebriniu paralyžiumi serganti Agnė Petrauskienė – pavyzdys, kad nepagydoma liga nesustabdo gyvenimo. Jos gyvenime buvo visko, tačiau galiausiai viskas susiklostė taip, kaip turėjo – gražią šeimą sukūrusi moteris ne tik džiaugiasi kiekviena diena, bet ir savo kūryba džiugina kitus. Muiliukus ir muilo gėlių puokštes kurianti Agnė šypteli, kad nors nuo pat vaikystės gyvena su liga, ji niekada jos nestabdė. „Kasdienybė mano kaip ir visų, tik gal kiek sunkiau vieni ar kiti darbai.

Dvi dukreles auginantys visaginiečiai Maksim ir Inna Paz su džiaugsmu laukė abiejų dukrelių gimimo. Tačiau jaunesnioji Adelina prieš 11 metų į šį pasaulį pasibeldė per anksti, tai nepraėjo be pasekmių – mergaitei diagnozuotas cerebrinis paralyžius. Kad ir kokios negandos užklupo, šeima nenuleidžia rankų, tačiau tam jiems reikalinga neabejingų žmonių pagalba.

Mažosios Elijos laukimas jos mamai Eglei buvo stebuklingas, tačiau ji nė nenutuokė, kad dukros gimimas apvers gyvenimą aukštyn kojomis. Rodos, sveikas vaikas nusilpo mamos akyse, o tada pasipylė visa puokštė diagnozių. Tačiau mama nenuleidžia rankų – šviesesnis rytojus išauš, tik tam reikia neabejingų žmonių pagalbos. Elijai jau šešeri, ji – tikras saulės spindulėlis.

Besilaukdama dvynukių, kurios turėjo gimti tik vasaros pradžioje, Vilniaus rajone gyvenanti Galina Jakšto pasakoja net ir negalėjusi pagalvoti, kad abi jos dukrytės į šį pasaulį ateis vos 24 nėštumo savaitę. Gimusi mažoji Elija svėrė tik 750 gramų. Praėjus devynioms dienoms po mažylių gimimo, šeima susidūrė su skaudžiu likimo smūgiu – neišgyveno viena iš dvynukių. Jai tėvai buvo spėję suteikti Gabijos vardą.

„Gydytojai mane perspėjo ruoštis blogiausiam…“, – vilnietė Lina apie sunkiai sergančio sūnelio slaugymą. „Mano pirmieji vaikai, dvynukai, gimė neišnešioti, – pasakoja vilnietė Lina. – Tačiau jau laukdamasi jų aš supratau, kad kažkas vyksta ne taip, tik negalėjau to nusakyti žodžiais…“ Pasak Linos, vienas iš gimusių berniukų buvo visai sveikas, tačiau antrasis kažkaip labai vangiai judėjo. „Po gimimo Justukas labai greitai atsidūrė komoje, – prisimena Lina.

Šį pasaulį šilutiškė Ajana Lolat išvydo jau sirgdama cerebriniu paralyžiumi. Nors gydytojai prognozavo, kad mergina sėdės neįgaliojo vežimėlyje, šiandien Ajana vaikšto su ramentais, kasdien kopia laiptais į butą ketvirtame aukšte ir net pasiekė Gineso rekordą. Prieš mėnesį ji įgyvendino svajonę – naktį pradėjusi žygį Verkių regioniniame parke, mergina nuėjo beveik 15 kilometrų. Tai – ilgiausias atstumas, kurį žmogus su ramentais įveikė per mažiau nei 10 valandų.

Visagine įsikūrusią Anastasiją Zanevskają gyvenimas motinystės džiaugsmu apdovanojo triskart. Pirmagimei Uljanai jau 14 metų, tačiau dėl patirtos gimdymo traumos mergaitė nevaikšto, nekalba ir nemato. Tam, kad dukra stiprėtų, itin reikalinga intensyvi reabilitacija, tačiau šeimai tam reikalinga suma per didelė.

Darbo paieškos kartais gali tapti nelengva užduotimi, trunkančia ne vieną mėnesį. 32 metų šiaulietė Vidmantė Raustytė – viena iš ieškančiųjų, tačiau jos paieškas apsunkina negalia, kurią, kaip pati sako, gavo medikų „dėka“. Šiuo metu Kairiuose įsikūrusi Vidmantė su naujienų portalu tv3.lt pasidalino savo istorija, pasakojo, kaip pavyko susitaikyti su negalia bei atskleidė, kokia neįgalių asmenų padėtis darbo rinkoje, kuri, deja, vis dar nedžiugina.

Žaisti kompiuterinius žaidimus, žiūrėti filmus, išvykti į lauką su palyda ir neįgaliojo vežimėlyje pasivažinėti po parką bei kartu su socialine darbuotoja nuvykti į kiną – tai tik kelios veiklos, kurias gali nuveikti 24 metų klaipėdietis Liutauras Sukauskis. Cerebrinį paralyžių turinčio vaikino mama Žydrūnė Savickaitė-Sukauskienė papasakojo, kad šiuo metu stebuklus sūnui daro į namus atvykstantis masažuotojas.

Šeimos pagausėjimas – neapsakomai džiaugsmingas įvykis, o augantys vaikai yra stimulas veikti, kad jų ateitis būtų šviesesnė ir gražesnė. Dukros veikti paskatino ir ukmergiškę Dalią Kuliešienę, kuri asmeniškai prisilietusi prie negalios temos šiandien padeda ir kitiems tokio paties likimo tėvams.

Danielį mama Sandra Bradūnienė vadina saule – kitaip linksmo ir nuolat šypsena pasipuošusio 7-mečio nepavadintum. Tik kol kas iš jo neišgirsite nei vieno žodžio, mat nuo gimimo turimas virusas paveikė jo raidą. Danielis vieną kartą jau įrodė, kad gali viską – jam nustatytas cerebrinis paralyžius, tačiau jis kuo puikiausiai vaikšto.

Atradus mėgstamą veiklą ir bėgant laikui pasimiršta dauguma nuoskaudų, kurias teko patirti lekiant gyvenimo akimirkoms. Taip nutiko ir kaunietei, dviejų vaikų mamai Agnei Petrauskaitei. Susitaikiusi su negalią turinčio žmogaus patiriamais stereotipais, moteris nėrė į kūrybinę, rankų prisilietimo reikalaujančią veiklą. Kilusi iš Šiaulių, tačiau save vadinti kauniete galinti Agnė Petrauskaitė šiuo metu džiaugiasi gyvenimo idile ir klestinčia mylima kūrybine veikla.

Ketverių Ignas Survila aplinkinius sužavi savo smalsumu – reta veikla jam pasirodo neįdomi, tačiau ne viską paprasta pasiekti, paimti į rankas ar nueiti iki norimo daikto: berniukui diagnozuotas visų keturių galūnių cerebrinis paralyžius, varžantis jo judesius.

Išgirdusi žinią, kad laukiasi, iš Kalvarijos kilusi Ingrida Jašmontaitė netvėrė džiaugsmu – pirmagimės Viltės ji labai laukė. Tik mergaitės tėčiui atrodė kitaip, jis Ingridą paliko vos išgirdęs, kad jos pilve plaka maža širdelė, o vėliau gyvenimas nepagailėjo rūpesčių ir mamai, ir mažylei. Kai Viltei buvo vos 3,5 mėnesio, ją ištiko insultas, ko pasekoje Viltė gyvena su puokšte diagnozių.

Vaiko laukimas – stebuklingas laikas, kuomet atrodo, kad mažyliui išvydus pasaulį gyvenimas apsivers aukštyn kojomis. Gimus dukrai, šiaulietės Jurgitos Juškuvienės gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, tačiau ne taip, kaip ji tikėjosi – anksčiau nei planuota į pasaulį pasibeldusi dukrelė Viltė šiandien gyvena su cerebrinio paralyžiaus spastinės diplegijos diagnoze. Šiandien Viltei jau 10 metų, o su ja kalbą rastų, greičiausiai, kiekvienas – sklandžiau bendraujančio vaiko tektų paieškoti.

Pavasarį lietuvius sujaudinusi cerebriniu paralyžiumi spastine diplegija sergančio 6-mečio Dominyko svajonė išsipildė. Prieš pusantro mėnesio berniukui buvo atlikta operacija, kurios dėka galės vaikščioti ir laisviau judėti. Kaip sekasi Dominykui, naujienų portalui tv3.lt pasakojo jo mama Aušra Gajauskienė.

15-metė Urtės šypsena – kerinti, tačiau ji slepia nelengvą kovą. Cerebrinis paralyžius, smegenų kirmino hipoplazija, vienos akies regos nervo atrofija – Urtės ir jos šeimos kasdienybė, kuri kiekvieną dieną paverčia iššūkiu. „Pas mus gimė vaikas, kuris turėjo kovoti už gyvenimą, kaip ir daugelyje tokių šeimų, kuriose įvyksta tokia nelaimė. Niekas nežino, kodėl taip atsitinka. Pas mus tai buvo gimdymo trauma. Nei vienas gydytojas nenori tyčia pakenkti, mes tai puikiai suprantame.

„Tik priėmus save ir supratus, kad galiu būti tuo, kuo aš noriu, tapau tuo, kuo esu dabar“, – tokiais žodžiais pokalbį apie susigyvenimą su negalia pradeda Indrė Babarskaitė (22). Nuo vaikystės ji patyrė ne vieną operaciją, nuolatinį gydymą, kad galėtų vaikščioti. Dabar apie negalią ji kalba pozityviai ir sako, kad nieko nėra neįmanoma. Iš Alytaus kilusi mergina nuo vaikystės turi judėjimo negalią – ji gimė neišnešiota ir gimdymo metu patirtos komplikacijos atsiliepė kojoms.

Vilniečių Ronaldos (33) ir Audriaus (35) Arieškų šeimoje du kartus apsilankė šeimos pagausėjimo laimė – dabar po namus sukiojasi 7-erių dvyniai Dagnius ir Daugas bei mažoji vienerių Dorotė. Tačiau susilaukus dvynukų teko nueiti nelengvą kelią, kai Daugui buvo diagnozuotas cerebrinis paralyžius spazminė diplegija, bet dabar šeima nuoširdžiai dėkoja Lietuvos medikams, kad sūnui nebetenka kęsti skausmų ir jo akyse vėl žiba vaikiškas džiaugsmas.

Cerebriniu paralyžiumi spastine diplegija sergančio 6-mečio Dominyko svajonė vaikščioti jau visai greitai išsipildys – berniukas su visa šeima jau išvyko į JAV, kur šiandieną bus atlikta operacija. Dominyko mama Aušra Gajauskienė džiaugiasi, kad sūnui nebeteks kęsti skausmų, tačiau iki svajonės išsipildymo dar trūksta maždaug 10 tūkstančių eurų.

Mažoji Nikolė gimė sverdama vos 742 g, 24-ąją nėštumo savaitę. Vilties išgyventi praktiškai nebuvo, tačiau Nikolės tėvai nepasidavė nei vieną akimirką, tikėjo, kad stebuklas įvyks. Nikolė ir tapo tuo stebuklu, o jos mama klaipėdietė Viktorija Arnotienė sako, kad toki išbandymai skiriami tik tiems, kurie gali juos išgyventi. Viktorijai tai nebuvo pirmasis nėštumas: „Mano pirmajam vaikeliui jau šešeri ir šis nėštumas, kaip ir pirmasis, buvo įprastas, lengvas, jokių nusiskundimų neturėjau.

Aleksandra neįgaliojo vėžimėlyje sėdi ant scenos. Jos akims nuslydus per kompiuterio ekraną  pasigirsta užburianti arfos muzika. Pasirodo, tam tereikia pasižiūrėti į šį spalvotą ratą, kuris iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip tiesiog grafinio dizaino programa. Aleksandra serga cerebriniu paralyžiumi ir negali valdyti nei rankų, nei kojų, nei kalbėti. Tačiau nuo šiol – gali groti akimis – tiksliau, valdyti skaitmeninę programinę įrangą.

Šešiametis Dominykas – komunikabilus ir aktyvus berniukas. Tačiau kiekvieną jo judesį lydi didžiulis skausmas. Berniukas kenčia nuo cerebrinio paralyžiaus ir negali savarankiškai vaikčioti. Vienintelė viltis – brangus gydymas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Dominyko mama Aušra „TV Pagalbos“ studijoje pasakojo, kad jos pirmagimis gimė neišnešiotas, 32 savaičių, nuo ko ir prasidėjo visos berniuko sveikatos problemos.

6-metis Dominykas – guvus ir itin žingeidus vaikas, visuomet pasipuošęs plačia šypsena, tačiau būna dienų, kai nori tiesiog pasėdėti, o pasaulio tyrinėjimui nelieka jėgų. Po pirmojo gimtadienio, klaipėdiečių šeima išgirdo diagnozę – cerebrinis paralyžius spastinė diplegija. Dabar didžiausia šeimos svajonė nukeliauti į JAV, kur Dominykui būtų atlikta operacija, kuri sumažintų skausmus kojose ir leistų būti savarankiškam.

Iš pirmo žvilgsnio 12-metė Gabija niekuo nesiskiria nuo kitų vaikų – ji šypsosi, įdėmiai stebi, kas vyksta aplink, ir trykšta noru bendrauti. Tačiau tai daryti jai sekasi sunkiau nei kitiems – su aplinkiniais ji gali bendrauti tik akimis, mat jos raida sutrikusi, o gyvenimą paženklino ir kitos sunkios ligos, dėl kurių mergaitė nekalba, nevaikšto ir be tėvelių pagalbos negali net apsiversti. Gabija yra vilniečių Zdanių šeimos pirmagimė.

Prieš daugiau nei 15 metų Audra (38) su vyru išvyko ieškoti laimės į Italiją. Tačiau jų gyvenimas čia tikrai nebuvo saldus – vos atvykus, porą apgavo, vėliau surastas darbas buvo sunkus, o Italijos ligoninėje vietoj pagalbos sulaukė grasinimų. Būtent šioje ligoninėje ir prasideda Audros jaunėlio Beno istorija. Berniukas gimė su sunkiais smegenų pažeidimas ir negali vaikščioti. Vienintelė išeitis – brangi operacija ir reabilitacija.

Respublikinei Panevėžio ligoninei skrieja rimti kaltinimai – džiugias kūdikio sutiktuves ligoninė kaltinama pavertusi viena košmariškiausių dienų poros gyvenime. Tėvai įsitikinę, kad dėl apmaudžios gimdymą priėmusios gydytojos klaidos kūdikis gimė su daugybe sutrikimų – nemato, nekalba, apkritai yra vegetacinės būsenos. Egidijui ir Živilei (pavardės redakcijai žinomos – aut. past.) sūnaus gimimas turėjo būti laimingiausia gyvenimo diena. Kūdikis buvo labai lauktas, ilgai planuotas.

Zarasų rajone esančioje Užtiltės gyvenvietėje gyvena dvimetė Gustė. Mergaitė smalsi, kaip ir kiekvienas vaikas, mėgsta žaisti bei žiūrėti filmukus, ir nors jai du metukai, ji vis dar negali vaikščioti. Mergaitei – cerebrinis paralyžius. Mama Lina pasakoja, kad jos didžiausia svajonė dabar yra, kad jos vaikas pradėtų vaikščioti. Gustė yra ankstukė, ji gimė dviem mėnesiais per anksti.

Pirmagimiui sūnui davusi Airono vardą Inga negalėjo nė įsivaizduoti, kokia daugybė iššūkių gyvenime jo laukia. „Tikras geležinis vaikas, viską ištvėrė. Ir dar visus mus savo optimizmu užkrečia, – šiandien šypsosi ji. – Mūsų Aironas – tikra pozityvumo bomba.“  Aironas gimė Ingos 20-ojo gimtadienio išvakarėse. „Nuostabesnės dovanos net negalėtum įsivaizduoti“, – sako moteris. Vis dėlto prieš 15 metų visos mintys sukosi ne apie vieną pirmųjų jubiliejų.

Šią vasarą Patrikui sukako 16-lika. Tokio amžiaus jaunuoliai drąsiai svajoja apie ateitį, bendrauja, vaikšto į pasimatymus, o Patriko gyvenimas visiškai kitoks – jis nė dienos neapsieina be artimųjų priežiūros ir pagalbos. Cerebrinis paralyžius paralyžiavo ne tik jo, bet ir visos šeimos gyvenimą.  „10 metų nebuvo dienos, kad negalvočiau apie mūsų šeimą ištikusį skausmą, dabar mintyse jau užblokavau tą baisią istoriją, – sako Patriko mama.

15-metis Dominykas lanko Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. Jis veržiasi į mokyklą – cerebriniu paralyžiumi sergantis ir regėjimo negalią turintis berniukas draugų turi tik ugdymo centre. Berniuko mama Edita sutiko pasidalyti mintimis apie tai, ko labiausiai trūksta negalią turinčiam paaugliui.  Dominykas mokosi aštuntoje klasėje, jo broliukas – pirmokas.

Lilijos pirmasis nėštumas buvo lengvas ir be didelių, net mažiausių ženklų bylojančių apie tai, kad netrukus gimsiančiai dukrai kiekvieną dieną reikės nuolatinės priežiūros. Prieš 26-erius metus Paulina gimė per staigiai, o to pasekmė – cerebrinis paralyžius ir visiškas neveiksnumas. Lyg to nebūtų gana – dukros negalios išsigandęs tėtis niekada nesidomėjo augančia dukra, o ligoninėje girdėjosi kalbos, kad Pauliną vis tiek paliks ir mama.

Dominyka gimė visiškai sveika. Ji augo, stiprėjo su kiekviena diena. Tačiau vieną dieną ji susirgo bakterine žarnyno infekcija, dar nespėjus išgyti nuo jos užpuolė roto virusas. Po to 11 mėnesių mergaitę tėvai iš ligoninės išsinešė lyg ką tik gimusį kūdikį: Dominyka net nebenulaikė galvos, o visa jos pasiekta raida tarsi nusibraukė. Mažoji Dominyka – antras vaikas šeimoje. Visa šeima nekantriai laukė mergaitės, o ir pats nėštumas buvo lengvas ir sklandus.

Laurynai vos 15 metų, tačiau, kaip bebūtų gaila, jauna mergina yra prikaustyta prie lovos, o jei atsiranda poreikis vykti automobiliu, tai gali padaryti vienu būdu – gulomis ant galinės automobilio sėdynės. Vis dėlto, mergaitės mama Virginija prisipažįsta: nors sunkumai prasidėjo dar nėštumo metu, ji nežada pasiduoti ir dėl savo dukrelės gerovės žada pakovoti.  Lauryna gimė 28 savaičių. Mergaitė svėrė vos 1 kilogramą 130 gramų, o jos ūgis buvo 31 centimetras.

Simonas – ilgai lauktas ir planuotas sūnus. Nėštumo metu Donata su vyru svajojo apie tai, kaip atrodys jų sūnus, ką pirmiau jis ištars: „mama“ ar „tėti“. Tačiau praėjus 4 mėnesiams nuo berniuko gimimo jų laimę aptemdė gydytojo ištarta diagnozė – cerebrinis paralyžius. Berniukui sausį bus ketveri, tačiau jo raida prilygsta 6-7 mėnesių kūdikiui: jo žvilgsnis pamažu fokusuojasi, bet ne taip kaip turėtų, galvytė vis krenta atgal, žodžių netaria, bet sėdasi pats, nešliaužia.

Arvydui Zabotkai – 32-eji. Vyras nuo vaikystės serga cerebriniu paralyžiumi – jam nuolat skauda nugarą, kojas, kalbėdamas užsikerta. Vis dėlto, nors ir neturėdamas stiprios sveikatos, Arvydas visą laiką siekė būti savarankiškas ir naudingas, norėjo dirbti jo fizines jėgas atitinkantį ir jam patinkantį darbą.  Ieškodamas darbo Arvydas ne vienus metus blaškėsi tarp Didžiosios Britanijos ir Lietuvos, kol pagaliau Lietuvoje surado, ko ieškojo, ir į Didžiąją Britaniją grįžti neketina.

Meningokokinės B tipo infekcijos sunkiausios klinikinės formos – žaibinis sepsis (kraujo užkrėtimas) ar pūlingas meningitas (galvos ir nugaros smegenų dangalų uždegimas). Tokios formos meningokokiniai susirgimai gali baigtis mirtimi ar komplikacijomis, kurių pasekmės išlieka visam gyvenimui. Tik vakcinacija nuo šios ligos gali padėti išsaugoti gyvybes bei sveikatą.  Kauno klinikų Vaikų intensyviosios terapijos skyrius vadovas doc.

„Kai mano Pauliuką paima ant rankų kitas žmogus, nesulaikau ašarų, nes pasijuntu be galo dėkinga“, – sako Daiva Dovydaitienė, trijų vaikų mama. Vyriausias jos sūnus Paulius nuo gimimo serga sunkaus laipsnio cerebriniu paralyžiumi. Berniukas nevaikšto, negali stovėti, sėdėti, nekalba. Daiva sutiko papasakoti apie šeimos, auginančios sunkią negalią turintį vaiką, rūpesčius ir džiaugsmus. Prie durų pasitinka abu jaunesnieji Dovydaičių vaikai: penkiametis Augustas ir ketverių metukų Kotryna.