Šv. Valentino diena arba paprasčiau – vasario 14-oji yra ne tik romantiškiausia diena metuose, tačiau ir puiki proga iš jos pasipelnyti verslams. Tačiau, etnologo Liberto Klimkos teigimu, už šią iš Vakarų valstybių atėjusią šventę Lietuvoje dėkoti reikia ne kam kitam, o žiniasklaidai.
„Čia, pirmiausiai, reikėtų padėkoti žiniasklaidai, kuri šią dieną išpopuliarino, mano požiūriu, dar ne taip ir seniai. Matyt, viskas atėjo su nepriklausomybės atgavimu, kuomet žiniasklaidai viskas buvo įdomu, kas vyksta Vakaruose. Visgi, Vakarų kultūroje ši diena buvo žinoma kaip studentų diena, kurie vėliau per ją išpopuliarino Šv. Valentino atminimą, nors jis istorinėms žinioms yra labai prieštaringai vertinama asmenybė“, – pasakoja L. Klimka.
Prieštaringai vyskupas Šv. Valentinas vertinamas buvo ne šiaip sau. Anot legendos, jis į kariuomenę pakviestiems vyras padėdavo išvengti karo tarnybos slapta juos sutuokdamas su mylimosiomis. Etnologas pasakoja, kad pagal legendą, tuo metu Romoje į kariuomenę būdavo priimami tik viengungiai vyrai, kurie neturėjo sukurtos šeimos:
„Meilė yra toks neprognozuojamas dalykas, todėl vyskupas sutuokdavo slapta poras tuo pačiu darydamas žalą valstybei. Vėliau, kai išaiškėjo jo visi veiklos aspektai, Šv. Valentinas buvo nubaustas ir mirė kankinio mirtimi.“
Etnologas Libertas Klimka juokiasi, kad iš buvusios studentų dienos, šiomis dienomis ši diena liko tik parodija ir šventė, kuri liko darželiuose, mokyklose, kur vaikai vieni kitiems klijuoja širdeles.
„Į tai, taip pat galima žiūrėti ir su humoru. Studentai iš tos minėtos legendos padarė tradiciją, kad Šv. Valentino dieną reikia siųsti laiškelius, kuriuose parašytas prisipažinimas meilėje savo išrinktosioms.
Mūsų dienų pasaulyje, tokia tradicija įgavo ir kitokį pavidalą, nes dabar laiškelius galima rašyti SMS žinutėmis, tačiau jos neturi išliekamosios vertės, yra po kurio laiko ištrinamos. Tą patį matome ir su šeimų kūrimu: viena, antra, trečia, ketvirta ir jau nieko nebestebina, kai tai vyksta vieno ir to paties žmogaus biografijoje“, – atsidūsta L. Klimka.
Alternatyvių meilės dienų Lietuvoje – į valias
Tokios dienos minėjimas, pasak Liberto Klimkos, žiūrint etnologiškai yra svarbus tuo, kad kiekviena tauta turėjo kažkokias dienas, kuris įprasmino meilę, dievybes, istorines asmenybes ir panašiai.
„Lietuviai galėtų švęsti, kad ir Barboros Radvilaitės meilės istoriją su Žygimantu Augustu, kuri yra labai graži legenda, ypač Vilniaus mieste. Tačiau, ši diena prabėga beveik nepastebėta, nesvarbu ar tai būtų jungtuvių diena, ar Barboros Radvilaitės gimimo diena. Biografija yra puikiai žinoma, tad Barbora Radvilaitė tikrai galėtų tapti ta ikona, simbolizuojanti meilę“, – dalinasi savo įžvalga etnologas.
Žvelgiant į tautinę kultūrą, tradicijas, lietuviai taip pat neabejotinai turėjo turėti meilės dievaitę kaip ir kitos tautos. Etnologas pasakoja, kad senojoje religijoje tokia mitinė būtybė yra žinoma savo išvaizda, tačiau apie jos vardą, deja, bet nėra jokių užuominų:
„Nežinome tokios meilės dievaitės vardo, tačiau žinome jos metamorfozę, kaip ji atrodo. Dažnai mitinės būtybės įgauna kitą pavidalą, kuriuo jos yra žinomos. Šią mitinę būtybę dabar naudojame kaip Užgavėnių personažą, kuris yra – pilkoji gervelė. Yra žinoma, kad anksčiau jaunimas žaisdavo daug žaidimų, kuriuose vis minėdavo gervę, gervelė. Ji ir buvo tikrai tas meilės dievaitės įvaizdis.“
Toks meilės deivės gervės įvaizdis atėjo iš gamtos stebėjimo, kuomet atskridusios pavasarį į Lietuvą, jos šoka meilės šokį ir taip vilioja patinus. Toks gervių šokis būna labai gracingas, įspūdingas ir joks kitas paukštis jo pakartoti negali.
„Taip pat buvo ir dar kitos dienos, kurios šiuo metu yra užmirštos. Per jas vaikinai galėjo merginoms tarsi duoti užuominas, kad atsiųs piršlį ir panašiai. Tokia diena buvo maždaug kovo 17 dieną, per Juozapines arba dar kitaip vadinamą anksčiau pempės dieną. Pempė taip pat galėtų būti kaip išdidžios merginos įvaizdis, kuri turi pasišiaušusį kuodelį“, – šypsosi etnologas Libertas Klimka.
Anot pašnekovo, dar viena diena galėtų būti ir antroji Sėkminių diena, kuomet susirinkęs jaunimas dainuodavo jausmingas, skambias rytagonių dainas:
„Jos būdavo meilės dainos. Be to, meilės dieną minėti galima ir ne tik per antrąją Sėkminių dieną, tačiau ir per gegutės dieną. Gegužės mėnesio pradžioje, vos tik užkukavus gegutei, merginos išsirinkdavo tris vaikinus, kurie ją turės globoti visus metus. Rinkdavo tris, kadangi nežinia, kuris galiausiai pasirodys vertas jos dėmesio.“
Meilės deivės Mildos diena, tik istorikų sukurta legenda?
Pasiteiravus, kaip yra su gegužės 13-ąja diena, kuomet Lietuva mini meilės deivės Mildos dieną, etnologas nusijuokia, kad tai tik istorikų sukurta legenda apie Mildos šventyklą.
„Tai yra devyniolikto amžiaus legenda, kurią sukūrė būtent istorikai, daugiausiai prie jos, turbūt, prisidėjo Teodoras Narbutas. Tai tikrai nėra sena legenda, tačiau ji žiniasklaidoje labiausiai žinoma todėl, kad tik ji vienintelė buvo įrašyta į kalendorines šventes, nes niekas nesigilina į senesnį klodą, kuris siekia net baltiškąją religiją.
Ši legenda yra apie Mildos šventyklą, kuri yra Antakalnyje. Dar ir Kaune apie tai yra šiek tiek kalbama. Visgi, tokia istorija yra daugiau istorikų kūrybos ar noro vaisius, kad Lietuva kaip ir kitos tautos turėtų tokias įspūdingas deives kaip Venera, Atėnė ar Artemidė. Tai yra labiau romantizmo laikotarpyje sukurtas kūrinys, ta Milda“, – paaiškina L. Klimka.
Nors visos minėtos etnologo galimos švęsti dienos meilei yra pavasario laikotarpyje, tačiau, deja, bet šįkart, Šv. Valentino dieną ar bet kurią kitą jos minėjimui skirtą galimą alternatyvą teks švęsti lekiant į pasimatymus per žvarbų, į pavasarį nepanašų orą:
„Jausmai yra tikrai siejami su pavasariu, tuo prabudimu. Visgi, šis pavasaris bus vėsus, kadangi žiema nebuvo labai atšiauri, gilesnių šalnų nebuvo, tad tokie orai užsilaikys. Tą rodo ir kiti ženklai, jog laukiamas pavasaris užsitęs, nebus šiltas.“
Pasak Liberto Klimkos, kovo mėnesį galime tikėtis daugiau saulės ir jos skleidžiamos šilumos, tačiau viskas pasikeis balandį, kuris nors ir nebus kupinas šalčių, tačiau šiluma tikrai nedžiugins.
„Įvairūs stebėjimai rodo, kad šilumos ilgą laiką tikrai pritrūks. Žinoma, tokiomis prognozėmis remiuosi ne savo stebėjimais, o tautos patirtimi, palikimu“, – priduria šypsodamasis etnologas Libertas Klimka.