Etnologas Libertas Klimka teigia, kad Mėnulio naujieji metai pirmiausiai skelbia, kad tai yra pirmoji Jaunaties diena po saulėgrįžos, o tai anksčiau senovės lietuviams ir kitoms tautoms buvo kalendorinis atskaitos taškas.
„Kažkada senų senovėje, matyt ir Lietuvoje esant gentinei santvarkai buvo vadovaujamasi Mėnuliu. Iš tiesų, sunku pasakyti kaip buvo vadinama ši šventė, nes vienoje gentyje vienaip įvardindavo, o kitoje – kitaip. Etninėje kultūroje turime Mėnulio naujų metų ir kitą pavadinimą – Kumeliuko krikštynos“, – aiškina L. Klimka.
Pasak etnologo, šią dieną tarp žmonių skambėdavo mįslė: „Seredoj, subatoj gimė dievo kumeliukas auksinėm kamanom, sidabrinėm patkavom. Kas?“, kurios atsakymas būdavo – jaunas mėnulis:
„Sereda ir subata reikšdavo trečią ir šeštą savaitės dienas, todėl manoma, kad čia užkoduota visa mėnesių eiga, visas kalendorinis algoritmas. Tikėtina, kad po trijų mėnesių bus pavasaris, o po šešių – vidurvasaris.“
Žaltys it katė namuose
Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad šią dieną pasirodo jaunas mėnulis po saulėgrįžos, todėl lietuviai, kurie savo trobose laikydavo žalčius, eidavo jų žadinti.
„Gal ne visoje Lietuvoje, tačiau keliose gentyse šią dieną dar vadindavo žalčių arba kirminų diena. Anksčiau žalčius vadindavo ir gyvatėmis, tačiau tik vėliau pavadinimai buvo pakeisti. Savo gryčiose žalčius lietuviai laikydavo todėl, kad jie saugojo namus ir derlių nuo graužikų, kadangi žalčiai minta pelėmis, o tai būdavo gera apsauga apsisaugoti nuo jų, nes kur gyvena žalčiai, ten pelės nesiveisia.
Žalčiai lietuviams būdavo kaip dabar kaimuose katės, nes anksčiau jų neturėjo, kadangi katės atsirado tik viduramžių pabaigoje ir tik dvaruose jas laikė. Todėl žalčiai buvo gerbiami dėl praktinės naudos“, – pasakoja Libertas Klimka.
Tokia su žalčiais susijusi apeiga istoriniuose šaltiniuose, pasak etnologo, buvo kritikuojama, neva tokie lietuvių pagoniški papročiai atrodydavo keisti. Tačiau žalčių žadinimas lietuvių gentims buvo svarbus tuo, kad išpranašaudavo, ko galima tikėtis ateityje:
„Buvo paruošiamas specialus stalas ant kurio būdavo dedami valgiai. Istoriografijoje rašoma, kad žmonės paprašydavo žalčio sliuogti nutiestu audeklų ar rankšluosčiu link valgių ir žiūrėdavo ar žaltys savo dvišakių liežuviu juos palietė. Jeigu taip, tai žiūrėdavo, ką būtent išsirinko ir tuomet sakydavo, kad jeigu iš grūdų, tai pasėlių nauda bus didesnė tais metais.“
Libertas Klimka juokiasi, kad Mėnulis visiems kraštams yra vienodas, tad juo galėjo vadovautis dauguma. Visgi, senovės lietuviams toks kalendorius buvo reikšminga šventė, o ypač tiems, kas buvo susiję su medžiokle.
„Mėnulio kalendorius yra archajiškas, susijęs su medžiotojų bendruomene. Jiems buvo juo patogiau vadovautis, juolab pastebėję, kad pagal Mėnulį vyksta daugybė gyvybinių procesų. Pavyzdžiui, elnių tuoktuvės, žuvų nerštas ir panašiai. Mėnulis gyvybinius procesus reguliuoja pagal potvynių atoslūgius, bangas ir kapiliarinius reiškinius.
Kuomet pradėjo vyrauti žemdirbystė, lietuviai perėjo prie Saulės kalendoriaus, tačiau iki šiol tik kelios tautos tokiais dalykais vadovaujasi. Dauguma jų išlaikė mišrų kalendorių, tačiau musulmonai iki šiol vadovaujasi tik Mėnuliu“, – pasakoja etnologas.
Pavasario teks palaukti
Mėnulio naujieji metai orų stebėjimui įtakos neturi, nebent, kaip teigia L. Klimka, tik rytiečiai gali kažkuo vadovautis, tačiau viskas bus pritaikyta tik jų klimatui. Lietuvoje orus stebėdavo kitą dieną, per Grabnyčias, kurios bus švenčiamos rytoj.
„Ryt švęsime Grabnyčias arba kitaip vadinamą Kristaus paaukojimo dieną, per kurią yra šventinamos apeigų žvakės. Tai šią dieną skambėdavo patarlės, kurios nusakydavo orus. Buvo sakoma, kad po Grabnyčių nereikia šildyti gryčių, kad po šios dienos nesušąla duona, o tai rodo, kad žiema žengia žingsnį pavasario link. Jeigu per Grabnyčias pūsdavo stiprus vėjas, tai buvo prastas ženklas, nes pavasaris prailgs“, – teigia Libertas Klimka.
Užsitęsusį pavasarį Grabnyčių rytą pranašaudavo ir pasirodžiusi saulė. Etnologas pasakoja, kad žmonės kalbėdavo, jog geriau sodyboje apsilankytų vilkas, nei šviestų saulė Grabnyčių rytą.
„Orus spėti ir pasitikslinti galima pagal daugelį dienų. Pavyzdžiui, per pusiaužiemį, kuris parodo, koks bus pavasaris: ankstyvas ar vėlyvas. Tai vis tik, galima sakyti, kad pavasario teks palaukti. Kita vertus, pagal gamtos požymius nenusimato didelių šalčių“, – priduria etnologas.
Giliai neįmigę bebrai, išlindęs barsukas ir kiti žiemoti turintys, tačiau nežiemojantys žvėreliai praneša, kad didelių šalčių šią žiemą daugiau neteks sulaukti. „Tačiau šilumos dar palaukti reikės ilgokai“, – tikina L. Klimka.
