Kodėl po persirgtos virusinės infekcijos kosulys ne tik išlieka, bet dar būna ir bjauresnis? Atsakydama į šį klausimą gydytoja pateikia kelis galimus variantus, kurie dažniausiai pasitaiko gydytojo praktikoje, pradėdama nuo geriausio varianto ir baigdama blogiausiu. Tiesa, medikė priduria, kad kartais jie gali būti ir keli iš karto, būna ir retesnių užsitęsusio kosulio priežasčių.
Tai – tiesiog povirusinis kosulys
Gydytojos aiškinimu, kvėpavimo takų infekcijos dažniausiai būna virusinės. Gana dažnos yra ir bakterinės, bet kitos kilmės, pavyzdžiui, grybelinės – labai retos:
„Absoliuti dauguma infekcijas sukeliančių bakterijų gyvena tarp ląstelių, arba ant jų formuojamų paviršių. O štai virusai gyvena ląstelių viduje. Čia yra visa esmė, kodėl povirusinis kosulys užsitęsia.
Bakterinių infekcijų atveju ligos simptomus lemia pačios bakterijos formuojamos kolonijos, pavyzdžiui, plėvės, sankaupos, tos bakterijos į lauką išmetamos šiukšlės (toksinai) arba didelio yrančių bakterijų ar su jomis kovojančių ląstelių lavonėlių kiekiai – visų ląstelių viduje yra fermentų, kurie patekę į išorę „pavirškina“ kaimynes.
Virusinių infekcijų atveju situacija kiek kitokia – simptomus daugiausia lemia citokinai ir kitos specialiai pagamintos molekulės, kuriomis kūnas stengiasi apsiginti ar koordinuoti gynybą nuo viruso, todėl virusinės infekcijos atveju simptomai dažnai „trenkia“ vos susirgus, neįsisergama palaipsniui kaip bakterinės infekcijos atveju, daugiau simptomų yra nespecifiniai. Bakterija, nors daugina greitai, bet vis tiek turi užtrunka laiko, kol pasidaugina, kai mūsų kūnas, nors jo ląstelės dauginasi lėtai, greičiau tiesiog pagamina molekulę ir „išmeta“ ją į cirkuliaciją. (...)
Taigi, kai sveikstame nuo bakterinės infekcijos, visos „šiukšlės“ jau būna išneštos iš namų. Reikia tik po jos sugyti. Bet kai sveikstame po virusinės infekcijos nutinka kiek kitoks dalykas – „šiukšlėmis“ tampa mūsų pačių užkrėstos ląstelės – arba imuninė sistema naikina jas, arba jos toliau gyvuodamos ne visai gali padaryti savo darbus.
Tokia visiškai „tradicinė“ virusinė kvėpavimo takų infekcija atrodytų taip: žmogus neišsimiegojo, sušalo, patyrė stiprias emocijas ar dar kas nors. Tada susirgo „slogyte“ – bėgo iš nosies skaidrios graužiančios išskyros, sausai skaudžiai kosėjo, perštėjo akis. Laužė galvą ir kaulus. Taip sirgo 3–7 dienas. Iš čia tas pokštas, kad sloga gydoma praeina per 7 dienas, o negydoma – per savaitę.
Tada nutiko toks dalykas, kad žmogus pabudo ryte ir iškosėjo „kažką“ – tas kažkas tai buvo gleivės. Balkšvos, gelsvos, žalsvos, gali būti net su kraujo priemaišėle. Kai kuriems kvėpavimo takų gaminamos gleivės tapo tokios per kelias dienas, bet yra simptomų pokytis – dingo kaulų laužymas, galvos skausmas, akių perštėjimas ir panašiai, liko tik draskantis kosulys, kuris dabar drėgnesnis, ir silpnumas. Tos gleivės yra negyvos kvėpavimo takų gleivinės ir imuninės sistemos ląstelės, susimaišiusios su bakterijomis (...).
Kam pasiseka vieną kartą labai gerai išsikosėti ir pasveikti, o kas kosti kosti kosti ir vis ką nors iškosti. Arba, dar blogiau, neiškosti nieko – tada povirusinis kosulys gali būti lengvinamas kosulį palengvinančiais sirupais, visokiais, kurie skatina gleives gamintis. Kosulys būna stipresnis, nei buvo infekcijos metu, todėl, kad kosulys yra apsauginė kūno reakcija. (...)
Peršalimo ligos grįžo su trenksmu: žmonės serga ne tik daugiau, bet ir sunkiau
Povirusiniam kosuliui labai būdinga, kad jis sustiprėja tada, kai žmogus jaučia nesaugumą. Pavyzdžiui, šiaip nekosti visą dieną, bet štai tik nuėjo į koncertą, kur pagalvoja „kaip dabar būtų socialiniai nepriimtina kosėti“ ir užsikosėja iki ašarų. Kodėl? Nes jo socialinės smegenys labai sveikos ir geros, ir jo plaučiai labai sveiki ir geri, ir jo kūnas bendrai sveikas, tik dar labai jauna viskas ir neįsiterpė smegenų žievės signalas „kaip gerai, kad visą dieną jau nebekosėjau, tai ir dabar nekosėsiu“.
Pasitaiko dažniausiai, bet gydytojų matomas rečiausiai
Povirusinis kosulys yra rečiausiai gydytojų matomas kosulys, nors pats dažniausias užsitęsęs. Kodėl? Nes dažniausiai daugiau be jo nieko nebūna. Kosti sau ir kosti, ir nesupranti, kodėl kosti. O po to, žiūrėk, jau ir nebekosti. Šeimos medicinos praktikoje dėl povirusinio kosulio dažniausiai ateina vieniši žmonės, kurių nerimas yra dvigubas – jeigu jie iš tiesų susirgtų kvėpavimo takų infekcija, tai jų nebūtų kam slaugyti.
Paradoksaliai ateina ir labai „socialiai pilni“ žmonės. Pavyzdžiui, šeimoje susirgo visi – ir maži vaikai, ir paaugliai, ir tėvai, ir seneliai. Visiems buvo tik „slogytė“. Paaugliai pasveiko pirmi. Tada pasveiko maži vaikai. Tada seneliai. O tada, galiausiai, tėvai, bet vienas atvedė kitą, nes vis dar kosti, nes „nu ir pats tai jau tikrai neateis“. Kodėl kiti nekosti? Iš tiesų greičiausiai pasveiko vaikai – jų imuninės sistemos buvo naiviausios, todėl į šiuos virusus reagavo imliausiai. Seneliai tikriausiai irgi kosti, bet apsimeta, kad ne, jau kiek turi gyvenimo nuovokos, kur kosulys rimtas, o kur ne. Tai kodėl paauglys pasveiko pats pirmas, o mama ar tėtė vis dar kosti?
Atsiminkite – kosulys yra apsauginė reakcija. Ar paaugliai labai jau ten saugosi? Nesisaugo nei jų protai, nei kūnai. Vos tik kūnas užskaitė „viskas, pasveikau“, įvykdė planą minimaliai, tai paspaudė „mute“ ant visų kitų simptomų ir paauglys išėjo į gyvenimą. Mes esame orientuoti į išlikimą. Paauglystė toks laikotarpis, kai išlikimui labai svarbus socialinis statutas ir jo įgavimas. Kosėti „lieva“, tai paauglys ir nustojo kosėti, jo kūnui svarbiau dabar kitos problemos. O štai, kai jis sulauks kokių 25–35 metų (daktarai paauglystę skaičiuoja kiek kitaip, nei pedagogai) ir vieną dieną pajus, kad mmmm... stabilus ramus gyvenimas, pyst išlįs visokie sopuliai, kosuliai ir panašiai.
Taip galima labai rimtai išsigąsti, bet realiai – čia yra kūno subrendimo požymis, kad jis nori atkreipti dėmesį ir dabar jau yra dėl ko jam „ilgiau laikyti“. Neturint specifinių psichikos akcentų, kurie neduotų šitiems išlįsti ir būti „amžinai jaunu“, ignoruojant kūno sveikatos šauksmus, teks už juos pateiktas sąskaitas sumokėti psichine sveikata, pavyzdžiui, perdegimu.
Paauglystėje ištikęs perdegimas dažniausiai nepastebimas, esame linkę jį palaikyti žmogaus savybe. Visada reikia atkreipti dėmesį, jei, pavyzdžiui, labai gabus vaikas staiga tapo nebe gabus. Viską spėjęs jaunuolis staiga nustojo viską suspėti. Pagalvokime, o kai reaguotume, jei taip nutiktų 40 metų žmogui? Ir, jei kitaip, tai kodėl dabar skaitome, kad čia kažką „išaugo“, ten gi nesakome „paseno“ (nors, žinoma, yra, kas sako...).
Taigi, povirusinis kosulys:
Prasideda po virusinės infekcijos.
Dažniausiai būdingas brandiems, fiziškai ir psichiškai sveikiems asmenims.
Dažniausiai neturi kitų simptomų.
Sustiprinamas išorinių ir vidinių dirgiklių (temperatūros kaitos, emocijų etc.), nesaugumo jausmo.
Tyrimai būna normalūs.
Praeina savaime per 2–3 savaites (rečiau 2–3 mėnesius).
Neturi jokio efektyvaus gydymo (išskyrus placebo), nes jau yra gijimo rezultatas, bet naudingas geras miegas ir šilta arbata.
Povirusinio kosulio gijimą galima pagreitinti tiek pat, kiek nėštumą – jokiais vaistais, procedūromis, psichoterapijomis ar operacijomis, jokiais pinigais ar grasinimais ar maldavimais nepadarysi, kad 9 mėnesių darbas įvyktų, pavyzdžiui, per 4,5. Jei pacientas niekada neturi užsitęsusio, kosulio po virusinės infekcijos – į tai taip pat derėtų atkreipti dėmesį.“
Tai – rūgštys
Kaip kitą dažną užsitęsusio kosulio priežastį J. Latauskienė įvardija gastroezofaginio refliukso ligą (GERL), vadinamąjį rėmenį:
„Tai yra tokia būklė, kai rūgštus skrandžio turinys patenka į stemplę per ilgam laiko tarpui (jis ir šiaip ten patenka) arba būna per rūgštus. GERL yra savarankiška liga, tačiau kartais mums visiems „kyla rūgštys“. Jeigu pirmos dalies esmė buvo pagauti, kad bakterija gyvena ant ląstelės, todėl ją galima tiesiog nuvalyti, o virusas – ląstelėje, todėl dažnai nusivalo ir ląstelė ar jos viduje lieka sumaištis, tai čia esmė yra pagauti kampą, kad kvėpavimo ir virškinimo takai vystosi iš to paties embriologinio pirmtako.
Tai yra, mūsų protėviai gyveno vandenyje ir iš pradžių deguonį iš aplinkos ėmė lygiai taip pat, kaip kitas gyvybei reikalingas medžiagas, o su laiku, iškilus problemai, kad vieni dalykai retesni, atsirado visokių žiaunų ar plaučių evoliucinės vertybės, kaip greičiau paimti to, ko ir šiaip daugiau tam, kad pirmiau surastum tą, ko mažiau.
Tiek kvėpavimo, tiek virškinimo take esančios ląstelės turi persidengiantį genų aktyvumą, kuris reiškia, kad tas pats virusas gali mielai užpulti viską, prie ko jis kimba. Jeigu ir kosit, ir vidurius paleido ir akis graužia ir sisioti skauda – galima net įtarti, kad čia koks adeno, o ne rinovirusas.
Kosulys gali būti sukeltas to, kad kvėpavimo takų infekcija padidino skrandžio rūgštingumą, tą padarė vienu iš trijų mechanizmų:
1) virusas tiesiogiai pažeidė skrandį; 2) viruso sukeltas kosulys lėmė rūgščių patekimą į stemplę, cheminis stemplės pažeidimas lėmė antrinį rūgštingumo kilimą (taip, užburtas ratas); 3) kūnas gavo signalą povirusiniam kosuliui kaip apsaugos mechanizmui, tai paleido ir kitus „sarginius šunis“ – rūgščių kilimas taip pat yra apsauginis mechanizmas.
Dar vienas „fintas“ – ektopinės ląstelės. Ektopija reiškia „buvimą ne ten, kur turėtų būti“. Gyjant po infekcijos šios ektopinės ląstelės taip pat gauna pastiprinimą. (...).
Su amžiumi bendras skrandžio rūgštingumas yra linkę didėti, todėl tokie kosuliai irgi tampa vis dažnesni.
Taigi, rūgščių sukeltas kosulys:
Gali prasidėti ar paūmėti po virusinės infekcijos.
Dažniausiai būdingas žmonėms, kurie jau žino, kas yra rėmuo, dažnai vyresnio amžiaus.
Dažniausiai neturi kitų simptomų, bet gali būti skausmas už krūtinkaulio, ypač kosulio metu.
Dažnai stipresnis rytais ar atsigulus, bet, gali provokuoti ir tie patys faktoriai, kaip povirusinį.
Tyrimai būna normalūs, arba EFGDS yra GERL radiniai.
Praeina savaime per 2–3 savaites (rečiau 2–3 mėnesius).
Turi efektyvų ir saugų medikamentinį gydymą (smarkiai pagerėja per 1–3 dienas), nors kartais jį tenka vartoti tol, kol natūraliai sugyja gleivinės.
Kai dėl kosulio kalta nosis
Dar vienas virusinės infekcijos išprovokuotas kosulio tipas yra sukeltas „post nasal drip“. Kaip tik nemačiau lietuviškai šito reiškinio verčiant... Pavyzdžiui, dažnas yra „užryklinis tekėjimas“, bet gi ne už ryklės, o ryklėje procesas vyksta! Čia kalta dėl kosulio yra.... nosis! Nors išoriškai nosį matome tik kaip dalyką veido centre su dviem skylutėmis, realiai nosies sinusų sistema užima nemažas ertmes galvoje ir turi labai daug gleivinės.
Kaip plaučių povirusinis kosulys kyla todėl, kad kurį laiką po infekcijos gleivinė lieka sudirgusi, taip ir po paprasčiausios slogos ji lieka sudirgusi ir gamina gleives, kurios tįsta užpakaline ryklės sienele, patenka į skrandį ir susivirškina. Jos gali dirginti ryklę mechaniškai (vis norisi jas iškosėti) arba chemiškai (yra tiesiog sūrios).
Nuo šio kosulio irgi padeda rėmens barjerinės priemonės, bet nepadeda druskos ir protonų siurblio inhibitoriai. Užtat puikiai padeda visi purškiami aliejiniai preparatai, pastilės, arbatytės, kramtomos gumos – padeda viskas, kas sutepa gerklas ir skatina ryklės judesius. Pastilė čia gali būti absoliučiai bet koks saldainiukas – nereikia kažkokios medicininės priemonės. Svarbu tik cukraus per daug neprivalgyti, nes gali tekti taip kuris laikas pagyventi su čiulptuku burnoje. Bet jeigu saldainio nėra po ranka, galima tiesiog atsigerti vandens.“
Tai – kitos ligos simptomas
Gydytojos pastebėjimu, užsitęsęs kosulys po infekcijos gali byloti ir apie kitą, dažniausiai lėtinę ligą.
„Galbūt jos simptomą virusinė infekcija tik išryškino, galbūt tik sergant liga kosulys būna būtent toks, o galbūt minėtas simptomas visą laiką yra, tiesiog susirgus infekcija buvo užduotas klausimas „o seniai taip kosit?“ Padidėjusio rūgštingumo prie šio skyrelio nepriskyriau, nes, nors labai nemaloni ar kartais net ir didelę kančią sukelianti liga, visgi dažniau tai būna daugiau būklė, iš kurios kažkas daugiau, nei ji pati, gali pasidaryti tik labai nepalankiai aplinkybėms susidėjus ar turint, pvz., H. Pylori bakteriją skrandyje. Jeigu jau kažkaip stebuklingai rūgštys ten taip užkyla ar jų tiek prisigamina, kad po infekcijos kvėpavimo takuose išliktų besitęsiantis uždegimas, tai pats jo procesas ten yra sveikas, o lėtinių ligų atvejais dažniausiai kalbame apie liguistą uždegimo procesą, t. y. autoimuninę ligą arba „lėtiniu uždegimu“ įvardijamas būkles.
Peršalimo ligų banga ritasi per Lietuvą: ar gyventojams jų reikia bijoti?
Viena baisiausių galimybių, nors taip neatrodo iš pat pradžių, yra alerginės astmos galimybė. Alerginės astmos metu bronchuose visą laiką yra aktyvus uždegimas, kylantis todėl, kad kūnas klaidingai identifikuoja pavojų nuo kurio reikia gintis būtent šio tipo imunine (alergine) reakcija.
Bronchų spazmas, pasireiškiantis dusuliu, sunkumu iškvėpti, kaip astmos paūmėjimas nebūtinai ištinka visus sergančius šia liga, kartais sergantiems būna tiesiog išskirtinai siaubingi kosuliai po virusinių infekcijų.
Šitie kosuliai nesigydo jokiomis arbatomis, ar čiulpinukais, bet iš karto (!) palengvėja gavus bronchų spazmą atpalaiduojančių vaistų (jie gali būti įkvepiami ar suleidžiami). Bet tai nėra gydomieji vaistai – jie tik sukontroliuoja ūmų simptomą. Gydomuosius vaistus reikia vartoti visą gyvenimą, kasdien, yra ar nėra simptomų, su viltimi, kad į senatvę nuslopęs imunitetas padarys ir šitą ligą nusilpusią...“
Apibendrindama gydytoja nurodė, kad šalutinių priežasčių sukeltas kosulys:
Gali prasidėti ar paūmėti ar būti pastebėtas po virusinės infekcijos.
Būdingas visoms amžiaus grupėms, tik skirsis būdingesnės priežastys.
Dažniausiai turi išreikštus kitus simptomus ar klinikinius radinius.
Dažnai negalima išskirti palengvinančių ar pabloginančių faktorių, bet atrasti dažnai sutampa su gretutine liga.
Savaime dažniausiai nepraeina.
Simptominis gydymas dažnai netenkina gydytojo, paciento, o geriausiu atveju - abiejų, būtina paieška kas sukėlė ar palaiko, kodėl asmuo dėl šio kosulio, jei jis ne naujas, nesikreipė anksčiau.
Tai – antrinė infekcija
Dar viena lėtinio kosulio priežastis gali būti antrinė infekcija, dažniausiai – bakterinė.
„Virusinės infekcijos labai retai „baigiasi“ bakterine infekcija, bet labai dažnai bakterinių infekcijų atveju galima atsekti, kad pradžioje buvo „slogytė“, tada pagerėjo, tada po savaitės ar kitos užėjo šitas kosulys. Virusinėmis infekcijomis žmonės serga nuolat. Dabar skaitydami šituos žodžius greičiausiai sergate keliomis infekcijomis, tik apie jas nieko nežinote, nors gal kuri ir duoda kokį „snargliuką“ ar prastesnį šios nakties miegą.
Tik mažuma infekcijų yra simptominės. Bakterinė antrinė infekcija ištinka todėl, kad virusas pažeidžia ląsteles. Jei virusas pažeidė imunines ląsteles – todėl, kad nusilpo imunitetas. Jei virusas pažeidė gleivinės ląsteles – todėl, kad pasikeitęs mikroklimatas leido prisiveisti vienoms bakterijoms kitų sąskaita. Jei virusas pažeidė audinio ląsteles giliau, tas, kurių darbas nėra būti „patrankų mėsa“, kaip gleivinės ląstelių, tai bakterijos staiga gavo trąšų ir naujų gyvenimo plotų.
Taigi, povirusinės infekcijos išliekančio ar net stipresnio kosulio, turime tris variantus:
-sukeltą bakterijos, kuri šiaip neprikibtų prie sveiko žmogaus. Laimė dažnai, imuninei sistemai atsigavus, ana greitai sako „von iš čia“. Nebent tas virusas yra ŽIV.... arba tymai. (...) Šitam variantui bus dingas netipiškas kosulys, netipiški klinikiniai radiniai ir netipiškos eigos.
-sukeltą bakterijos, kuri šiaip gyvena žmoguje, tik dabar prisidaugino. Lengvesni atvejai čia būna „aš be antibiotiko nepasveiksiu, nenustosiu kosėti/šita sloga man nepasibaigs“ etc. Dažniausiai pacientas netgi žino, kokio jam būtent antibiotiko reikia, paprastai – beta laktaminio, ir užtenka vienos kelių dozių, reikia tik „duoti tai bakterijai per galvytę“. Jeigu labai nepasiseka, tokios antrinės infekcijos duoda ir plaučių uždegimą – laimė, jis gydosi puikiausiai tais pačiais antibiotikais. Iš visų mano aprašytų situacijų į būtent šią labiausiai reikia atkreipti dėmesį į galimą nerimo sutrikimą. (...)
-blogiausia, kai turime plaučių uždegimą, kuris kilo po to, kai virusas paliko plaučiuose „košę“, pavyzdžiui, COVID-19 atveju. Įtariant, kad žmogus serga brutalesniu virusu, dažnai skiriami plataus veikimo antibiotikai iš karto. Įtariant, kad žmogus neperneštų pneumonijos, irgi skiriami - jau geriau tegul suviduriuoja, bet gyvas lieka“, – aiškino šeimos gydytoja.
Kada skubėti pas gydytoją?
Apibendrindama J. Latauskienė patarė pas gydytoją apsilankyti, jei kosulys tęsiasi ilgiau nei 3 mėnesius po virusinės infekcijos arba atsirado tarsi iš niekur ir tęsiasi daugiau nei 3 savaites.
„Jeigu kosulį lydi kiti simptomai, irgi verta ateiti nelaukiant. Dauguma užsitęsusio kosulio atvejų praeis savaime, bus gydomi tik arbata, poilsiu ir laukimu. Mažumai reikės vaistų iš vaistinės, ir kai kurie šių vaistų gali būti skirti net ne plaučiams. Dar mažiau kosulio atvejų bus susiję su lėtinėmis ligomis ar antrinėmis infekcijomis.
Užsitęsusio kosulio gydymo sėkmėje labai svarbus paciento jaučiamas saugumas, jo pasitikėjimas gydymo sistema, sistemos pasitikėjimas pacientu“, – paaiškino gydytoja.
