Apie savo asmeninę patirtį ir apskritai tai, kokią reikšmę ligų prevencijai ir gydymui turi gyvensenos medicina, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvensenos medicinos studijų programos vadovas, medicinos mokslų daktaras T. Vaičiūnas papasakojo „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“.
Virškinimo sutrikimai vargino nuo paauglystės
Grįždamas į pradžią ir prisimindamas tai, kaip gyvenimas jį atvedė būtent į šią medicinos sritį, mokslininkas pasidalino savo asmenine patirtimi.
„Paieškų grandinė prasidėjo nuo to, kad tapau pacientu to nenorėdamas. Man buvo diagnozuotas dirgliosios žarnos sindromas, bet gal ne iki galo buvo ištyrinėta situacija ir vėliau su metais situacijai prastėjant buvo nustatyta Krono liga. Tai – autoimuninė storojo arba plonojo žarnyno liga, kai organizmas žarnyną atpažįsta kaip svetimą ir jį nuolatos atakuoja.
Dažniausiai ji pasireiškia labai dideliais spazminiais skausmais, didele netolerancija maistui, nekalbant apie gyvenimo kokybę, kai ištisai jauti lėtinį, nuolatinį žarnyno skausmą, negali daryti daugelio dalykų – normaliai judėti, mąstyti, nes nuolat kankina skausmas, virškinamojo trakto sutrikimai ir refliuksas yra kasdienybės objektas“, – pasakojo jis.
T. Vaičiūnas pasakojo, kad su šia gyvenimo kokybę itin apsunkinančia liga jis gyveno nuo kokių 14 iki 26 m. Nors Krono ligos gydymo nėra ir tik taikoma stiprių vaistų hormoninė terapija, išsivaduoti iš šios varginančios būklės mokslininkui padėjo išbandyta kitokia dieta.
Atsisakius pieno produktų rezultatai nustebino
Mokslininkas pasakojo, kad baigęs visuomenės sveikatos studijas jis dirbo tyrėju tuometiniame Kauno medicinos universitete. Tuo metu vienoje iš konferencijų T. Vaičiūnas sulaukė kolegos pastebėjimo, kad tam tikras maistas, šiuo atveju – pienas ir pieno produktai skatina jo turimos ligos vystymąsi, uždegiminius procesus.
Nors į tai jis pasakojo nereagavęs su dideliu entuziazmu, likimo ironija, bet po kokios savaitės dėl ūmių skausmų atsidūrė ligoninėje.
„Suleido skausmą malšinančių vaistai ir gulėdamas, kai jau skausmą atleido, galvoju, o kas draudžia pamėginti – juk blogiau nebus“, – prisiminė jis.
Taigi vyras iš raciono visiškai pašalino pieno produktus: „Ir tą padariau gana entuziastingai ir nuoširdžiai – tą pačią dieną tiesiog „užnulinau“ pieną ir pieno produktus.“
Jis pasakojo, kad vėliau padarius tyrimus išsiaiškinta, kad galimas jo būklės kaltininkas buvo gyvulinės kilmės baltymas ir kazeinas.
„Mano socialinei aplinkai ir artimiesiems buvo sunku, nes lietuviškoje kultūroje augame ant pieno, bulvių ir mėsytės. Buvo sunku, bet ačiū jiems, nes išties nuoširdžiai bandė taikytis. Bet ir aš, ir jie pamatė rezultatą. Pirmiausia tą pajaučiau aš – rezultatas buvo po pirmų trijų savaičių. Buvo akivaizdus pagerėjimas – mažesni lygiųjų raumenų susitraukimai, spazminiai skausmai, meteorizmas tiesiog dingo, miego kokybė pagerėjo dešimteriopai. Žarnyno veikla, peristaltika pagerėjo neapsakomai, o, atrodo, tai toks mažas pokytis“, – patirtimi dalinosi T. Vaičiūnas.
Į trasą – augalinės kilmės produktai
Toks rezultatas vyrą kaip jaunąjį mokslininką paskatino domėtis, kodėl nutiko toks pokytis: „Nes tarsi gydymo neturime, bet man asmeniškai tai padėjo.“
Pasak jo, kitas, dar didesnį postūmį davęs sutapimas buvo tai, kad netrukus 2014 m. į Lietuvą iš Amerikos atvyko garsus su gyvensenos medicina siejamas profesorius, kardiochirugas, kuris Amerikoje ir pradėjo kelti šiuos klausimus bei praktikuoti gyvensenos medicinos intervencijas siekiant sugrąžinti į ankstesnę būklę tuos asmenis, kurie laukia širdies koronarinės arterijos šuntavimo operacijos.
Kaip pasakojo T. Vaičiūnas, profesoriaus pagrindinės rekomendacijos – kardinalūs mitybos pokyčiai. Kai intervencija buvo taikoma klinikinėje kontroliuojamoje aplinkoje, norint parodyti didžiausią klinikinį efektą, gyvulinės kilmės riebalai ir baltymai yra visiškai eliminuojami. Tai yra svarbu tiems, kurie turi polinkį į cholesterolį, viduląstelinį uždegimą ir panašiai.
„Toliau labai daug mokoma, kaip gaminti, kaip gyventi, kodėl atsisakoma vienų ar kitų maisto produktų, įvedamas pritaikytas fizinis aktyvumas ir labai didelis dėmesys, kaip jie vadina, skiriamas meilei – tai yra psichoemocinei gerovei, bendravimui su socialine aplinka, stresorių atpažinimui, nusiraminimo technikos taikymui ir kt.
Kai jie išeina į savo įprastą socialinę aplinką, jiems rekomenduojama laikytis Viduržemio jūros mitybos, kur dominuoja augalinės kilmės maistas – vaisiai, daržovės, riešutai, sėklos, šakniavaisiai, ankštiniai produktai ir tik labai mažą dalį sudaro gyvulinės kilmės produktai“, – pasakojo pašnekovas.
Išskirtinis dėmesys mikrobiotai
Mokslininkas pabrėžė, kad nauji tyrimai išties stebina, kiek mūsų mikrobiota turi apskritai įtakos ir kiek mažai apie tai žinoma sveikatos priežiūros sistemoje.
„Man buvo atradimas, kad onkologinė liga, onkologinė ląstelė turi savo mikrobiotą. Mažinant onkologinės ląstelės mikrobiotos dydį arba tankį, priverčiame onkologinę ląstelę sustoti. Kaip tą pasiekti? Atsakymas nustebino net visko mačiusius – jei mes puoselėjame teigiamą savo žarnyno mibrobiotą, onkologinių ląstelių mikrobiota mažėja“, – naujausiai tyrėjų pastebėjimais dalinosi jis.
Pasak T. Vaičiūno, gyvensenos medicinos pradininkai uždavė toną į gerą mitybą pažiūrėti kiek kitu kampu.
„Juk esame įpratę į mitybą žiūrėti kaip į lėkštę. Joje esame išmokę matyti angliavandenius, baltymus, riebalus, kalorijas, ir dar maistinę vertę – mikro ir makro elementus. Iš esmės visos rekomendacijos į tai ir yra orientuotos – atsižvelkime į kalorijų kiekį ir žiūrėkime į lėkštės turinį. Tačiau jie kėlė kitą klausimą – kas su maistu nutinka, kai jis nukeliauja į virškinamąjį traktą.
Ir čia paaiškėja, kad perteklinis perdirbtos, raudonos mėsos ir pieno produktų vartojimas susijęs su virškinamojo trakto tam tikrų skilimo produktų atsiradimu, kurie mums yra labai žalingi ir sukelia lėtines neinfekcines ligas. Dar daugiau – buvo pradėta žiūrėti, ką eliminavome iš savo mitybos, kas turi labai gerą teigiamą efektą“, – aiškino jis.
Mokslininkas pasakojo, kad tarp šių teigiamą efektą turinčių produktų rikiuojasi vaisiai, daržovės, ląsteliena, skaidulos ir kt. Tuo metu žiūrint į lietuvišką virtuvę, matoma, kad labai daug dėmesio skiriama gyvulinės kilmės produktams, bet eliminuoti gerieji maisto produktai.
„Pavyzdžiui, pamiršome geruosius riebalus – tai yra augalinės kilmės riebalus. Eliminavome visą mikro ir makro elementų būrį – betakliukanus, fosfolipidus, polifenolius, kurie gamtoje randami tik augalinėse lapinėse struktūrose, maksimaliai sumažinom suvartojamos tirpiosios ir netirpiosios ląstelienos, kuri yra tik vaisiuose ir daržovėse. Ląsteliena yra visapusis gyvybės šaltinis mūsų organizmo mikrobiotai“, – pasakojo gyvensenos medicinos specialistas.
Nors dažniausiai kalbant apie mikrobiotą pirmiausia galvojama apie žarnyną, mokslininkas atkreipė dėmesį, kad visame kūne yra virš 30 milijardų atskirų mikrobiomos rūšių, kurios sąveikauja tarpusavyje.
„Žarnyno mikrobiota sąveikauja su širdies aplinkoje esančia mikrobiota ir t.t. Vien aplink mūsų akių obuolius, akių vokus yra 4 mikrobiotos rūšys ir jos lygiai taip pat sąveikauja tarpusavyje. Taigi kiek turime sveiką žarnyną, tiek turime tikėtiną sveikesnį viso organizmo funkcionavimą. Ir čia esminis atsakymas yra skaidulos ir mikro, makro elementai, kurie natūraliai gaunami su skaidulų vartojimu.
Štai per parą daugiau kaip 90 proc. laimės hormono seratonino pasigamina mūsų storajame žarnyne, jį gamina prebiotinės kultūros. Kuo ją turime sveikesnę, tuo daugiau serotonino pagaminama. Prebiotinės kultūros iš esmės minta tik ląsteliena. Kuo serotonino pagaminama daugiau, tuo daugiau pagaminama melotonino. O kai jo mažai, miego kokybė bus prasta. Be abejo, nereikia pamiršti kitų veiksnių – nepersivalgyti, nenaudoti ekranų prieš miegą“, – sudėtingus procesus organizme aiškino jis.
Gyvensenos medicina – į pagalbą ne tik prevencijai, bet ir gydymui
Pašnekovas pažymėjo, kad iš esmės didžioji dalis lėtinių neinfekcinių sutrikimų, kuriais Lietuvoje ir Europoje dažniausiai sergama ir nuo kurių mirštama, sąlygota netinkamos gyvensenos.
„Gyvensena tapo vienu iš pagrindinių rizikos veiksnių, kodėl žmogus suserga, o vėliau, deja, ir miršta. Dar sakoma, kad liga po vieną nevaikšto – jei turi vieną lėtinį sutrikimą, žiūrėk, „pasiveja“ ir „prisikabina“ antras, trečias“ – kalbėjo jis.
Pasak T. Vaičiūno, gyvensenos medicina apibrėžiama kaip mokslu grįsta nefarmakologinė intervencija lėtinių neinfekcinių ligų profilaktika arba net gydymas.
„Bet reikia paminėti, kad kai kalbame apie nefarmakologines intervencijas, nekalbame apie alternatyviąsias medicinos rūšis, kalbame apie mokslu grįstas praktikas. Antra, labai svarbu, kad modernioji medicina, gink Dieve, nėra priešas gyvensenos medicinai. Mes puikiai suprantame, kad šiandien modernioji medicina gelbsti gyvybes, net prie lėtinių sutrikimų.
Gyvensenos medicina norima apeliuoti į priežastis, kodėl liga išsivystė, nes daugeliui atveju vaistinių preparatų pagalba tik valdome ligos eigą, mažiname simptomus, skausmą. Gyvensenos medicina visada bando apeliuoti į rizikos veiksnius ir sutrikimo priežastį ir juo eliminuoti. Ir kolegialiai su tos srities gydytoju galime pasiekti puikų rezultatą“, – apibendrino jis.