Prieš kone trejus metus gimusi „Lydėtuvių“ idėja atsirado iš pačios Elenos minčių apie mirtį ir laidotuves. Po apmąstymų ji suprato, kad nenorėtų nei artimųjų ašarų, nei juos dar labiau graudinančių giedotojų, veikiau priešingai – kad atsisveikinimas būtų tarsi gyvenimo šventė.
„Galvojau, jeigu netyčia mirčiau greitu metu, kur mano artimieji galėtų kreiptis tokios paslaugos, bet niekur Lietuvoje nieko panašaus neradau. Nusprendžiau, kad reikėtų tai pasiūlyti ir kitiems žmonėms.
„Lydėtuvės“ gimė iš noro padėti žmonėms, kad atsisveikinimas nebūtų beasmenis ir šaltas, o kad kaip tik būtų personalizuotas per mirusiojo mėgstamus daiktus, kūrybą, kitus dalykus“, – šypteli pašnekovė.
Viskas slypi detalėse
Lydėtuvės – senas lietuvių kalbos žodis, atėjęs dar iš tų laikų, kai atsisveikinant su mirusiuoju vykdavo eisenos nuo namų iki kapinių. Dabar šis žodis įgavo gerokai platesnę reikšmę, kuri vis dažniau skamba žmonių lūpose.
„Žmonės nebenori šalto ir dar labiau graudinančio sunkaus atsisveikinimo. Jie nori, kad ši patirtis būtų kuo lengvesnė, šviesesnė, atneštų daug teigiamų minčių.
Mes stengiamės per ceremoniją, jos personalizavimą priminti apie gražius dalykus, kurie supa jų mirusį artimąjį, kad apie juos galima kalbėti, nes gyvenimas buvo ilgas ir gražus, o mirties akimirka tokia trumpa“, – pasakojo E. Patamsė.
Suasmenintą, personalizuotą atsisveikinimą sukuria net pačios smulkiausios detalės, pavyzdžiui, parinktos velionio mėgtos gėlės ar muzika. Netgi vaišes Elena su komanda siūlo tiekti tokias, kokias mėgo mirusysis – tai padeda sukurti atmosferą, atspindinčią išėjusįjį ir leidžiančią atėjusiems atsisveikinti iš karto suprasti, kam taria paskutinį sudie.
„Taip pat visada rekomenduojame eksponuoti velionio kauptą kolekciją, pavyzdžiui, pašto ženklų, knygų. Taip pat, jeigu tai yra vyresnis asmuo, pavyzdžiui, moteris, kuri mėgdavo virti uogienes, rekomenduojame jas išstatyti ir padovanoti žmonėms kaip atminimą, kad nereikėtų to brangaus dalyko išmesti – po dalelę pasiimti. Per tokias smulkmenas perteikiamas suasmeninimas.“
Lydėtuvės vyksta ir sodybose, ir muziejuose
Be to, nenustebkite, jei kvietime į mirusiojo lydėtuves bus įrašyta miško, gamtos vietovė ar net gerai žinomo muziejaus adresas – E. Patamsė pastebi, kad nors maždaug pusė žmonių renkasi lydėtuves rengti laidojimo namuose, kita pusė pasirenka neįprastas, ypatingą reikšmę turinčias vietas.
„Tokioje netradicinėje vietoje yra išstatoma urna, yra atsisveikinimo kampelis, kur žmonės prie urnos gali pasėdėti ir šalia yra užkandžių stalas. Mes visada stengiamės daryti, kad nebūtų atskiro kambariuko, kur žmonės išeina užkąsti, atsigerti, o kad viskas vyktų vienoje erdvėje, kad būtų lengvas šurmuliukas, jaukesnė atmosfera, kad nebūtų išskirstyta: čia – mirtis, o čia – gyvenimas.
Mūsų filosofija, kad to nereikia atskirti į atskirą šaltą kambarį ir uždaryti nuo gyvųjų, nuo gyvenimo. Reikia mirtį priimti ir paminėti pagarbiai.“
Be to, nors gali pasirodyti, kad lydėtuvės – visiškai nuo tradicijų nutolęs atsisveikinimo būdas, tai nėra tiesa. Čia vietą randa ir tradicijos, ir asmeniški atsisveikinimo elementai.
„Daugelis nori ir kartu su kunigu daryti lydėtuves, kas irgi yra įmanoma. Galbūt žmogus buvo religingas, bet artimieji norėtų lydėtuvių.
Suderinimas su religijos atstovu yra įmanomas ir nors norai laidotuvių laisvėja, žmonės nori jų personalizuotų, bet ne visi nori atsiskirti nuo religijos, yra tik dalis, kurie savo norus buvo išsakę artimiesiems labai aiškiai, kad religinio atstovo nereikia“, – paaiškino pašnekovė.
Vieni verkia, kiti juokiasi
O štai asmeniniai, velionį atspindintys elementai gali būti patys įvairiausi. Vieni įsimintiniausių sprendimų, įsirėžę į atmintį, yra lydėtuvės, kurių metu kilo oro balionai, nes mirusysis buvo oreivis – nors susirinko ne vienas šimtas žmonių, bendrystė sukūrė tokį jausmą, tarsi susirinko vienos šeimos nariai.
„Esame turėję ceremoniją ir ant tiltelio per upę, kurioje velionis vaikystėje plaukiodavo su mama laiveliais ir jam upė buvo be galo brangi. Jis turėjo pageidavimą, kad su upe būtų susietas atsisveikinimas jo. Ant tiltelio statėme urną labai simboliškai, lyg palydime jį į kitą pusę. Tai buvo gražus momentas.
Taip pat esame turėję atvejį, kai dalino artimiesiems neužmirštuolių sėklas, kadangi jos priminė velionio akis, kurios buvo labai žydros, kvietė artimuosius pasisėti pas save gėlytes ir žiūrint prisiminti velionį“, – įsimintiniausius momentus prisiminė ji.
Dažniausiai intymesniame, mažesniame rate skamba ir susirinkusiųjų kalbos – tėvai, draugai dalinasi prisiminimais, kurių klausant ne tik kaupiasi ašaros, bet ir skamba skardus juokas.
„Ašaros nėra savaime blogai – mes galime liūdėti ir tikrai sakome, kad gerai tai daryti, išverkti savo skausmą, nelaikyti jo. Bet taip pat sakome, kad jeigu norisi juoktis prisiminus kažką juokingo, tai irgi galima daryti, tai nėra nepagarba velioniui ar jo artimiesiems.
Mūsų ceremonijų metu dažnai pasakojame žmogaus gyvenimo, kuriame yra daug juokingų atsitikimų, istorijas ir žmonės tikrai klausydami juokiasi iš visos širdies ir jiems tai gera.
Lydėtuvės skiriasi nuo įprastų laidotuvių, nes čia vyrauja visas spektras emocijų. Nė viena emocija nėra nepagarbi, jos visos yra leidžiamos. Per juoką irgi dažnai išeina susikaupęs skausmas, jis gali veikti kaip terapija žmogui, kuris gedi“, – pastebi E. Patamsė.
Svarbiausia – neskubėti
„Lydėtuvių“ komanda, kurią sudaro du organizatoriai ir 12 ceremonmeisterių, dirba visoje Lietuvoje, tačiau Elena sako pastebinti tendenciją, kad dažniau tokį atsisveikinimą renkasi miestų gyventojai.
Organizuojant lydėtuves, pirmiausia vyksta bendravimas tarp mirusiojo artimųjų ir komandos – aptariami techniniai dalykai, tokie kaip vieta, paslaugų poreikis. Lydėtuvių kainos gali būti labai įvairios, pavyzdžiui, ceremonija kainuoja 380 eurų, jei ceremonija nereikalinga, tačiau prašoma, kad būtų pasirūpinta vietos nuoma, dekoru ir maistu, kaina gali siekti porą tūkstančių eurų, tačiau nėra vienų nustatytų kainos rėmų – viskas priklauso nuo poreikių.
Užsisakant ir ceremoniją, pateikiamas kartu su psichologais sudarytas išsamus klausimynas. Sulaukus atsakymų neretai tenka nustebti – net pačiu sunkiausiu metu artimieji noriai dalinasi prisiminimais, kurie primena velionį:
„Labai nustebina, kai gauname labai išsamias istorijas, kartais tokių perliukų žmonės prisimena. Net ir vaikai patys mažiausi, kurie rašyti neseniai išmokę, parašo kažkokį atsiminimą ir tai būna be galo gražu. Tada ceremonija būna labai šilta.
Mums iš pradžių atrodė, negi žmonės dalinsis tokią jautrią akimirką atsiminimais? Bet, matyt, tai irgi veikia vos ne kaip terapijos forma, kad užrašai, išsaugai prisiminimus ir dar kartą patvirtini, kad jie buvo.“
Svarbiausia, anot pašnekovės, prieš organizuojant lydėtuves neskubėti, nesiimti visko apimtiems tuo metu vyraujančio šoko po netekties. Ypač, kai pasirenkamas kremavimas, urną galima laikyti namuose kiek tik norisi ir kiek prireikia laiko susidėlioti visas mintis.
„Kai žmonės pagauti tos akimirkos šoko puola ir nežino, nuo ko pradėti, gali priimti sprendimus, kurie paskui galbūt kels minčių, kad galėjau daryti kitaip. Skubėjimo nereikėtų, reikėtų kaip tik palaukti, kol pirminės emocijos nuslūgs ir tik tada kreiptis į laidotuvių tiekėjus ir užsakinėti paslaugas“, – patarė E. Patamsė.
