Fotografas pasakoja, kad laidotuvių fotografavimas visada buvo tik papildoma veikla – daugiausiai jis užsiima vestuvių fotosesijomis, nors ir šių fotografuoja vis mažiau.
„Pagalvojau, kad gyvenimas susideda ne tik iš vestuvių, todėl nusprendžiau prijungti ir kitokią fotografiją“, – pasakojo pašnekovas.
Poreikis fotografuoti laidotuves itin mažas
Henrikas Kudirka profesionaliai fotografija užsiima nuo pat 2007-ųjų, bet sako jau neprisimenantis, kada pradėjo fotografuoti ne tik vestuves, bet ir laidotuves.
O jas fotografuoti ir prisistatyti ne tik kaip kitų švenčių, bet ir atsisveikinimų fotografas nusprendė sulaukęs užklausų, ar galėtų užfiksuoti laidotuvių akimirkas:
„Kai pradėjau užsiimti vestuvių fotografija, buvo taip, kad ir laidotuves tekdavo fotografuoti, nes kas nors iš pažįstamų vis paprašydavo.
Pamaniau, kad reikia pasidaryti atskirą grafą internetiniame puslapyje, kad mane galėtų rasti ne vien tie, kas mane pažįsta, bet ir kiti žmonės.“
Per visus metus, kai pradėjo tuo užsiimti, Henrikas pasakoja sulaukęs labai nedaug prašymų nufotografuoti atsisveikinimus – poreikio tokiai paslaugai beveik nėra.
„Poreikio praktiškai nėra, į metus vienas kitas atvejis pasitaiko ir viskas. Bet pasakyti, kad poreikis įamžinti laidotuves sumažėjo, negaliu.
Jeigu būčiau pradėjęs fotografuoti, nuo, pavyzdžiui, 1990-ųjų ir būčiau žinojęs, kad tada buvo labai didelis poreikis, tada galbūt galėčiau pasakyti, kad kažkada jis pradėjo mažėti.
Bet nuo to laiko, kai pradėjau fotografuoti 2007 metais, visą laiką ir būdavo praktiškai toks pats užsakymų skaičius, visada buvo tik pavieniai atvejai“, – pasakojo jis.
Besikeičiančios tradicijos
Paklaustas, kodėl, jo nuomone, vis rečiau renkamasi samdyti fotografą laidotuvėms, pašnekovas atviras – tokie prisiminimai daugeliui per daug slogūs:
„Žmonės labiau mėgsta atsiminti linksmus dalykus. Žmogaus atmintis taip ir veikia – labiau atsimena gerus dalykus nei blogus. Gal dėl to vengiame įamžinti atsisveikinimą.“
Paskutinį kartą laidotuves jam teko fotografuoti praėjusiais metais. Henrikas – reportažinės fotografijos mokyklos atstovas, tad ir įvairias progas įamžina tokiu stiliumi.
„Skirtumas, lyginant su senesnių laikų tradicija, yra tas, kad dabar laidotuvių fotografija yra ne kiek pačių laidotuvių, bet tam tikro giminės, šeimos susibūrimo savotiškas reportažas.
Nebėra taip, kad prie karsto fotografuojama, kaip būdavo anksčiau, kai atsistoja visi, pastovi ir nusifotografuoja. Kiek atsimenu paskutines fotografuotas laidotuves, tai buvo tiesiog reportažas kaip to įvykio atsiminimas.
Gal kiti dirba kitaip – aš taip dirbu, nes ir vestuvių fotografijoje ėjau į reportažinę pusę, tad toks stilius vyrauja ir laidotuvių fotografijoje“, – kalbėjo H. Kudirka.
Paklaustas, kas dažniau renkasi įamžinti laidotuvių momentus, fotografas sako negalintis išskirti specifinių bruožų, kam ši paslauga aktualesnė – tokie patys žmonės, kurie prašo nufotografuoti vestuves, kreipiasi ir dėl laidotuvių fotografavimo:
„Vieną kartą buvo tragiškas įvykis, tad samdė kažkas labiau iš šalies, tolimesni giminaičiai. Bet fotografuojant nebūna konkrečių šeimos prašymų, viskas vyksta natūraliai, stengiuosi nesikišti per daug niekur, viską užfiksuoti ir įamžinti iš šono.“
Pasiteiravus, ar fotografas laidotuvių akimirkas fiksuoja nuo pat pradžios iki pabaigos, Henrikas atsako, kad laidotuvių fotografijoje labai sunku nusakyti, kur yra pati to pradžia.
„Sunku įvardinti, kas ta pradžia. Vestuvėse viskas aišku – yra pasiruošimas, tai ir yra pradžia. Laidotuvių fotografijos atveju pradžia, ko gero, būtų pats mirties faktas, bet to niekas neįamžina.
Būna, pavyzdžiui, parašo, kad prašome atvykti konkrečią valandą į tam tikrą vietą, kada bus išnešamas karstas“, – apie darbo specifiką pasakojo fotografas.
„Gyvenimas susideda ne vien iš vestuvių“
Laidotuvėse, priešingai nei vestuvėse ar krikštynose, vyrauja slogios nuotaikos, turinčios sunkų emocinį svorį, tad kaip pavyksta jomis nepersismelkti?
„Nuotaikos laidotuvėse liūdnos, bet gyvenimas susideda ne vien iš vestuvių. Tai – nieko baisaus, nes su mirtimi susiduriame kiekvienas, o žmonės ir daug sudėtingesnėse situacijose būna.
Atsimenu, buvo atvejų, kai pajauti susirinkusiųjų emociją, bet nemanau, kad tai blogai, nes pabūdamas arčiau pajauti ir gyvenimo trapumą.“
Kalbėdamas apie tai, kodėl žmonės itin retai pasirenka laidotuvėms samdyti profesionalų fotografą, pašnekovas svarsto, kad dažnai asmenys, norintys įamžinti atsisveikinimą, tai padaro patys, nufotografuodami išmaniaisiais telefonais.
„Nemanau, kad kažkada fotografų poreikis laidotuvėse padidės, nes imant laiko perspektyvą, nuo kada pradėjau fotografuoti, jis nekito. O ypač dabar, kai yra technologijos, išmanieji.
Matyt, fotografas samdomas tik dėl patogumo, nenorėjimo kažkam kitam užkrauti tokio darbo, nes patį faktą užfiksuoti kuo puikiausiai galėtų bet kas su išmaniuoju telefonu, nereikia jokios ypatingos technikos“, – mintimis dalijosi laidotuves fotografuojantis Henrikas.
Ir užsidirbti iš tokios veiklos kone neįmanoma – vienais metais būna vos vienas ar du užsakymai, kitais jų gali visai nebūti, o ir už atsisveikinimo įamžinimą fotografas ima tik simbolinę sumą.
„Per visą tą laiką, kai dirbu, buvo gal kiek daugiau nei 10 laidotuvių, galbūt 12. Yra buvę, kad visi metai praeina ir nėra užsakymų. Skaičius tikrai nedidelis, ne taip, kai vestuvių, kurių fotografijos užsakymų – šimtai. Todėl laidotuvių fotografija užsiimu tik dėl praktikos, darbu to nė nepavadinčiau“, – priduria pašnekovas.
