„Laidojimo paslaugų centras“ vienišų žmonių, neturinčių giminių ar artimųjų, galinčių juos palaidoti, ir mirusiųjų, kuriuos atsisako laidoti giminės ar artimieji, palaikų kremavimu ir laidojimu bei nenustatytos tapatybės asmenų laidojimu rūpinasi nuo 2021 m. kovo mėnesio.
Per mažiau nei trejus metus jau palaidoti 197 vieniši arba tie, kuriuos atsisakė laidoti, asmenys. Taip pat palaidoti ir penki neatpažinti asmenys. Nors skaičiai turi džiugią tendenciją – kasmet Vilniuje tokių asmenų vis mažėja.
„2021 metais kovo-gruodžio mėnesiais palaidojome 85 Vilniaus mieste mirusius vienišus žmones ir tuos, kuriuos laidoti giminės ar artimieji atsisakė. Taip pat du neatpažintus.
Per 2022 metus palaidojome 75 tokius asmenis ir du neatpažintus. Šiais, 2023 metais, per pirmą ir antrą ketvirčius palaidojome 37 (2022 metais per tą patį laikotarpį – 41) ir vieną neatpažintą“, – statistiką pateikė „Laidojimo paslaugų centro“ komunikacijos specialistė Vilma Budėnienė.
Per ketvirtį taip pat palaidojami vidutiniškai vienas arba du naujagimiai – per metus jų palaidojama nuo keturių iki aštuonių.
Laidoti atsisako dėl įvairių priežasčių
V. Budėnienė, kalbėdama apie atvejus, kai mirusiuosius atsisako laidoti artimieji, sako girdėjusi įvairių paaiškinimų, kodėl priimamas toks sprendimas:
„Priežastys, kurias numanome arba išgirdome, labai įvairios: neaugino, nesirūpino, paliko, santykiai atšalo ir kt. Pasitaiko tiesiog vienišų žmonių, kurių nėra kam palaidoti.
Jeigu kalbėtume apie naujagimius, galimai artimieji ar vieniša mama nori užversti šį gyvenimo lapą, neformuoti kapavietės, kurią lankant kiekvieną kartą išgyvens netekties skausmą.“
Prie priežasčių taip pat nurodomas lėšų trūkumas, sveikatos ar brandos priežastys, taip pat gyvenimo būdas, nesusiklostę santykiai, šeimos neturėjimas.
Paklausta, su kuo bendraujama dėl tokio asmens laidojimo, pašnekovė išskiria kelis skirtingus atvejus. Žmogui mirus slaugos ligoninėje, senelių namuose, laukiama, kol socialinis darbuotojas atsiųs informaciją, kad asmens nėra kam laidoti.
„Socialinis darbuotojas kreipiasi į policiją, kuri ieško artimųjų ir tik šiai patvirtinus, kad jų nėra, socialinis darbuotojas praneš mums.
Jeigu mirusiųjų kūnai patenka pas mus iš kitur, na, tarkim, žmogus mirė namuose ar gatvėje, tai „Laidojimo paslaugų centras“ pats kreipiasi į policiją ir laukia, kol ši patvirtins faktą, jog nėra artimųjų, nėra kam laidoti.
Jeigu, tarkim, žmogus mirė savo bute ir neturi artimųjų, per tris mėnesius neatsirado jokių paveldėtojų, tai Turto bankui pardavus butą, lėšos lieka valstybei“, – pasakojo V. Budėnienė.
Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai artimuosius randa patys laidojimo namų darbuotojai – vienas jų, kai giminaitį pavyko rasti Ispanijoje, pašnekovei itin įstrigęs atmintyje:
„Mirusio asmens kūnas pateko pas mus ir buvo nurodyta, kad artimųjų nėra. Kartu su kūnu buvo perduotas mirusio asmeninių daiktų krepšelis. Radome užrašinę, o joje – telefono numerį.
Paskambinus juo paaiškėjo, kad tai giminaitis, telefonu su mirusiąja būdavo pabendrauja, bet pieš kurį laiką pokalbiai nutrūko, giminaitis nežinojo, kas nutiko... Vyriškis atvyko iš užsienio, palaidojo tetą, susitvarkė dokumentus dėl paveldėjimo. Nuoširdžiai mums dėkojo.“
Amžinojo poilsio atgula į bendrą kapavietę
Mirusių vienišų asmenų ir tų, kuriuos atsisako laidoti artimieji, kūnai yra kremuojami. Kremacija pasirenkama dėl kelių priežasčių – pirmiausia, dėl vietos kapinėse, kurios Vilniaus mieste vis mažėja, be to, laidojant karstuose būtų formuojama atskira kapavietė, kurios nebūtų kam prižiūrėti. Dar viena priežastis – atsiradus artimiesiems urną lengviau perlaidoti.
„Urnos (kapsulės) yra laidojamos bendrame kape, specialiai suformuotame kolumbariume po žeme. Ant kapo dedama akmens plokštė, ant kurios surašomi vardai, pavardės, laidojimo metai.
Prireikus, plokštę galima nuimti, jeigu atsirastų artimieji ir sugalvotų perlaidoti. Vidutiniškai vienu kartu palaidojama apie 20 asmenų, daugiausiai vienu metu buvo palaidota 35“, – dėstė pašnekovė.
Kiek kitaip yra laidojami neatpažinti asmenys – jie laidojami karstuose, kad prireikus asmenį būtų galima identifikuoti atliekant DNR tyrimus.
„Ant kryžiaus yra prikalama lentelė, ant kurios užrašoma lytis – nežinoma moteris, nežinomas vyras, preliminari mirimo data, palaidojimo data, spėjamas amžius, mirties liudijimo numeris”, – priduria „Laidojimo paslaugų centro“ komunikacijos specialistė.
Tokie asmenys laidojami kas ketvirtį, Karveliškių kapinėse, specialiai tam skirtame kalnelyje, 22c kvartale. Kaskart laidotuvėse dalyvauja laidojimo namų darbuotojai, joanitų bendruomenė ir kunigas Ričardas Doveika, kuris pašventina kapą, kartu su susirinkusiaisiais sukalba maldą.
Kunigas R. Doveika jau kelerius metus prisideda prie tokių žmonių laidojimo. Jis pasakoja, kad laidojimas valstybės lėšomis – ilgo, ne vienerius metus trukusio poceso rezultatas. Kaskart atsisveikinti su šiais asmenimis atvyksta savivaldybės, laidojimo namų atstovai, vienuoliai, o tai, anot kunigo, parodo, kad žmonės nėra pamiršti.
„Tokiose aplinkybėse apskritai kad kažkas parodo pagarbą, maldą, dėmesį, atjautą, jau yra tiems žmonėms labai didelis teigiamas visuomenės atsakymas, su pagarba, meile, dėkingumu ir dėmesingumu. Yra sukalbamos maldos, yra atliekamos laidotuvių apeigos. Visuomet kaip kunigas už tuos, kuriems tenka juos palaidoti, Pilaitės bažnytėlėje tą dieną aukoju Šv. Mišias.
O situacijų būna labai įvairių – į laidotuves atvyksta net ir jų artimieji. Kartais atvažiuoja vienuoliai pasimelsti, pasauliečiai susirenka. Tai nebūna kelių asmenų protokolinis procesas“, – pasakojo R. Doveika.
Skaičiai rodo augantį susvetimėjimą
Jis neslepia apmaudo, kad kartais atsisakymas laidoti artimąjį pasirenkamas vien dėl finansinių sumetimų, nes amžinojo poilsio atgulantys valstybės lėšomis nėra pamiršti, iš visuomenės išbraukti žmonės – jie tokie patys, kaip ir visi kiti, su artimaisiais, giminėmis, draugais ar kaimynais:
„Kartais būna atvejų, kai tuo yra tiesiog spekuliuojama, šeima susitvarko savo finansinius reikalus, taip sutaupo, jiems finansiškai toks sprendimo būdas atrodo palankus. Tai turbūt parodo daugelį dalykų apie tų žmonių tarpusavio santykius – jie paskui lanko tuos kapus, dega žvakutes, deda gėles.
Taigi, jie nėra vieniši, už visuomenės ribų esantys žmonės, nors kartais ir atrodo, kad tas, kas valstybės lėšomis palaidotas, yra tas, kas galbūt gyveno šilumos mazge arba tas, kuris sėdėdavo su ištiesta ranka miesto gatvėse ir gyveno iš žmonių praeinančių išmaldos numestos. Yra labai keista, bet už šio reiškinio slypi labai didelis mūsų ir visuomenės tarpusavio santykių dugnas ir susvetimėjimas, kartais pagudravimas.“
Kad į laidotuves atvyksta ir mirusįjį atsisakę laidoti artimieji paantrina ir „Laidojimo paslaugų centro“ direktoriaus pavaduotojas.
„Įdomus faktas, kad kartais giminės, artimieji, nors ir atsisakė laidoti, sudalyvauja laidotuvių ceremonijoje. Bet tai retas atvejis. O priežasčių, kodėl negalėjo ar nenorėjo laidoti, gali būti šimtai. Gyvenime yra įvairių situacijų, – pasakoja Stasys Guja, „Laidojimo paslaugų centro“ direktoriaus pavaduotojas, pats dalyvavęs visų minėtų asmenų laidotuvėse. – Būna atvyksta kaimynai, bičiuliai. Žvakutę uždega ar gėlę padeda.“
Kunigas sako nesuprantantis, kaip didžiausiame Lietuvos mieste, sostinėje, 21 amžiuje gali būti vienišų žmonių, kai visi turi kaimynus, gyvena bendruomenėse. Tai parodo, kad nusisukame vieni nuo kitų, apsiribojame gyvenimu tik savo erdvėje, nusisukdami nuo esančių šalia.
„Ką reiškia Lietuvoje, 21 amžiuje, vienišas žmogus? Jis gyvena namuose, yra kaimynai, yra bendruomenė, yra mikrorajonas, yra, galų gale, kažkokios giminės. Yra net kelių namų bendrijos.
Jeigu net pati bendrija nėra įtraukta ir net nežino, kad jos bendrijos narys tyliai miršta, galbūt net po kelių savaičių yra randamas ir bendrija eliminuoja save iš tarnystės tokiam žmogui, tai parodo, kokiame mes esame santykių dugne, koks yra mūsų supratimas, sąmoningumas, tarpusavio pagarba ir atsakomybė už tą, kuris gyvena savo asmeninį gyvenimą šalia.
Mes esame labai greitai mokantys teisti, nuteisti, buldozeriais praeiti per vienas kito gyvenimą. Tai, kas dabar vyksta visuomenėje, rodo didelę santykių krizę, didelį dugną ir mankurtizmo puoselėjimą. Vienas į kitą mes esame formuojami žiūrėti kaip į kažkokį daiktą, konkurentą. Tokiose istorijose galima skaityti labai įdomų visuomenės veidą, visuomenės santykius, visuomenės nuotaikas, visuomenės raidą“, – svarstė R. Doveika.
Kunigas R. Doveika sako, kad tokių atvejų skaičius gali sumažėti tik pradėjus gydyti tarpusavio santykius. Tačiau į tai jis žvelgia realistiškai – tam dar nesame pasiruošę ir judame ne link santykių puoselėjimo, o tolesnio jų griovimo:
Skaičius gali sumažėti, jei mes iš tikrųjų padėtume išgydyti šeimų ir giminių tarpusavio santykius, bet nežinau, ar be nuolankumo ir dialogo dar yra kokie nors kiti vaistai. Išgydyti reikia tarpusavio santykius, bet tą reikia pradėti nuo visuomenės. Matant visuomenėje esančius reiškinius, diskusijas, pokalbius, mes esame dar toli nuo poreikio gydytis.
O norint išgydyti santykius reikia susigrąžinti save į save, žmones į savo gyvenimą, save į Dievą, Dievą į save, bendruomenę, bendriją, laiptinę, aukštą, daugiabutį, individualių namų bendrijas, susigrąžinti vienas kitą ir matyti, kad mes esame vienas kitam turtas ir lobis. Šiuo metu dar einame į kitą pusę ir tas mane liūdina.“
Vieni ateina uždegti žvakę, kiti ieško artimųjų kapų
Taip pat kiekvienais metais prieš Vėlines žmonės kviečiami atvykti į Karveliškių kapines, aplankyti specialiame kalnelyje valstybės lėšomis ir „Laidojimo paslaugų centro“ rūpesčiu palaidotų vienišų žmonių, neatpažintų ir tų, kuriuos atsisakė laidoti giminės, kapus, uždegti žvakutę.
Praėjusiais metais kvietimas skambėjo jautriais žodžiais: „Gal jiems ar su jais žemėje buvo sunku, bet palinkėti ramybės ir šviesos anapus – tai savo sieloje uždegti gailestingumo, atlaidumo ir gerumo švieseles“.
„Atvyko nemažai norinčiųjų pasimelsti, pabūti kartu. Mes neklausiame, ar tai artimieji, ar draugai, kaimynai... Gal tai norintys uždegti žvakutę vienišam žmogui?“
Vieni ateina uždegti žvakelę už išėjusiuosius, kiti, visgi, užsuka čia ieškodami atsakymo, kur palaidotas artimasis.
Man pačiai buvo jaudinantis momentas, kai neatpažintų asmenų kalnelyje mačiau tris paauglius – mergaitė ir du vaikinukai, skaitančius, kas parašyta ant lentelių.
Jiems praeinant pro mus teko keliais žodžiais pasišnekučiuoti, pasirodo, vienas iš jaunuolių ieškojo savo tėvo kapo. Jis buvo susijaudinęs, jam buvo svarbu. O kas yra nutikę toje šeimoje – jiems vieniems težinoti“, – jautriai pasakojo komunikacijos specialistė.
Artimiesiems visada paliekama galimybė perlaidoti mirusįjį su savivaldybės leidimu, tačiau pašnekovė sako – tokie atvejai labai reti:
„Kolegos pasakojo, kad buvo atvejis, jog kreipėsi kaimynai, žinodami, kad vieniša moteris buvo išreiškusi valią būti palaidota šeimos kape, kurį pati prižiūrėjo.
Kaimynai po jos mirties kreipėsi į savivaldybę, įrodė tai ir savivaldybė leido mums palaidoti moterį jos šeimos kape. Supratimas ir žmogiškumas juk visur yra.“
Ji kviečia visus, kurie tiksliai nežino, ar jūsų vienišas artimasis, draugas, kaimynas buvo palaidotas, visą parą kreiptis į „Laidojimo paslaugų centrą“ telefonu +370 614 04 608, kuriuo susisiekus bus suteikta visa rūpima informacija.
