Mama metus laiko ieškojo savo negirdinčiam sūnui Sergijui plaukimo trenerio. Vienas, kitas skambutis, tačiau kitame telefono gale nuskambėdavo tas pats atsakymas: „Ne“.
Už jos akių užkliuvo prie vaikų plaukimo trenerių įrašyta G. Titenio pavardė. Ir nors nedėjo daug vilčių, kad išgirs lemtingąjį „sutinku“, ji pabandė. Ir niekada nepasigailėjo sprendimo surinkti jo numerį.
Užsimezgė graži draugystė
Nors pats G. Titenis neslepia, kad prireikė laiko pagalvoti, tačiau artimiausio žmogaus paskatinimas padėjo išsklaidyti net menkiausias abejones.
„Baimių, žinoma, buvo, prašiau laiko pagalvoti. Bet tai užtruko neilgai – žmona paragino, sakė, bent jau pabandyk. Nusprendėme pabandyti ir viskas labai gražiai gavosi“, – šypteli olimpinis plaukikas.
Berniukui plaukimo treniruotės labai reikalingos – jos prisideda prie vestibiuliarinio aparato vystymosi. Ir nors pradžia nebuvo pati lengviausia, šiandien ir treneris, ir berniukas su šeima trykšta džiaugsmu, kad užsimezgė tokia graži draugystė.
Pirmieji kartai baseine buvo nedrąsūs – Sergijus bijojo vandens, tad pirmiausia teko įveikti kaustančią baimę:
„Manau, kokį mėnesį man reikėjo kartu su juo lipti į vandenį. Visada buvau šalia, stengėmės, kad nebijotų, kad pasitikėtų savimi ir po truputį, po truputį pastatėme pasitikėjimą.“
Treneris pasakoja, kad visas prisipratinimas prie vandens ir įsivažiavimas į treniruotes vyko labai organiškai, savaime, neforsuojant. Nuoseklumas padeda pasiekti džiugius rezultatus.
Abipusis tobulėjimas
Teko ieškoti būdų, kaip bendrauti su Sergijumi, mat berniukas į vandenį negali lipti su klausos aparatais, nes šie paprasčiausiai nukristų.
„Iš pradžių jis ateidavo su klausos aparatais, papasakodavau, ko iš jo noriu, pabandžiau paaiškinti kelis gestus iš savo pusės, ką jie reiškia, kai rodau viena ar kita. Taip pamažu ir mokėmės.
Vėliau atsirado daugiau gestų, jis pradėjo daugiau mane suprasti, išmokė mane kelių gestų. Po truputį abu mokėmės ir viskas, rodos, pavyko neblogai“, – pasakojo pašnekovas.
Šioje situacijoje tenka mokytis ir tobulėti abiem, tačiau G. Titenis nusišypso, kad dirbant su vaikais išmoksta vis kažką naujo:
„Su visais vaikais tobulėji kartu, tai yra normalu. Sergijus mane išmokė iš kitos pusės tobulėjimo, ko reikia būtent jo specifikai, bet per kiekvieną treniruotę treneris mokosi kažko iš vaikų.
Labai džiugu, kad ir mane išmoko. Kad ir kelių gestų – jie yra naudingi ir tolimesniam darbui su kitais vaikučiais.“
Pasitaiko visko – neapsieinama be iššūkių, tačiau nėra nieko neįveikiamo, kai dirbama kartu.
„Iššūkis kyla vienintelis: kad treniruotėse negaliu jam paaiškinti mažų dalykų, nes tai sudėtinga. Arba sudėtingiau paaiškinti naują užduotį“, – kalbėjo jis.
Išskirtinis starto signalas
Kai iššūkiai neišgąsdina, džiaugsmai, rodos, dar didesni: „Visada džiugu, kai matai, kad vaikas treniruotėje laimingas – ir aš tada būnu laimingas.
Arba kai matau, kad vaikas pavargęs, tada ir būnu laimingas (juokiasi). Man patinka, kai mano plaukikai pavargsta.“
Prieš kurį laiką Sergijus sudalyvavo ir pirmosiose savo varžybose. Čia teko spręsti dilemą, kaip berniukui pranešti apie startą, tačiau pats, kaip plaukikas, Giedrius nė nesudvejojo, kaip elgtis.
„Aš buvęs plaukikas, todėl pats suprantu, ką reikštų, jeigu negaučiau starto signalo – ką man reiktų daryti, kaip turėčiau pamatyti.
Savaime supratau, kad jis negirdės signalo ir man reikia ieškoti būdo, o lietumo būdu bus lengviausia jam pranešti, kad jau startas.
Svarstymai buvo dvejopi: galvojau, gal tiesiog parodysiu, kad jau startuotų, bet po to pagalvojau, kad jeigu aš paliesiu jo ranką, jis supras, kada startas“, – pasakojo G. Titenis.
Garbė – stengtis ne tik dėl savęs
Mokymosi procesas tęsiasi toliau, jiedu kaip komanda ir toliau tobulėja ir padeda Sergijui įgyti daugiau pasitikėjimo savimi.
„Sergijus dar jaunutis, jam dar viskas prieš akis, turime daug ko išmokti. Yra ko siekti ir laiko mokytis.
Juk labiausiai motyvuoja, kai matai, kad vaikas tobulėja – tai veda į priekį. Mane kol kas labiausiai motyvuoja rezultatas, kai matau, kad vaikas padaro kažką naujo arba mes bandome vieną pratimą, kuris nesiseka ir po kurio laiko pradeda sektis.
Tai mane motyvuoja. Pats noriu išmokyti kuo daugiau, savo patirtį perleisti vaikučiams“, – šypteli jis.
Vis tik, pats Giedrius sako nesijaučiantis padaręs kažką didvyriško ir „Lietuvos garbės“ įvertinimo vertų žmonių yra daugybė:
„Nežinau, už ką man skyrė tokį apdovanojimo, tik dirbu savo darbą ir viskas. Manau, Lietuvoje yra labai daug žmonių, kurie nuoširdžiai dirba savo darbą, stengiasi ir jie visi verti „Lietuvos garbės“.
Aš manau, tai ir yra Lietuvos garbė – būti geru piliečiu, stengtis ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų.“
„Lietuvos garbėje“ skamba paprastų žmonių istorijos
Nacionaliniai apdovanojimai „Lietuvos garbė“ – tai žiūrimiausios TV3 televizijos projektas.
Nacionaliniai apdovanojimai „Lietuvos garbė“ kviečia pastebėti ir pagerbti tuos, kuriems turime už ką padėkoti, kurie daro pasaulį geresnį, o Lietuvą gražesnę.
Kasmet iškilmingi „Lietuvos garbė“ apdovanojimai rengiami kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną.
Šventinės ceremonijos metu apdovanojami paprasti Lietuvos žmonės, kurie savo tyliais, bet kilniais darbais, didvyriškais poelgiais, drąsa ir begaliniu pasiaukojimu keičia mūsų gyvenimą, mūsų šalį ir net pasaulį.
