„Sunki buvo naktis, daug važiavom ganėtinai, ir diena buvo sunki...“, – kalba „Lietuvos garbės“ herojus Marius Bložė.
Pavargęs, bet laimingas. Tokį kaunietį Marių Bložę sutinkame rytą iškart po ilgo budėjimo Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stotyje. Čia moksleivis savanoriauja jau kelerius metus, budi keliolika kartų per mėnesį.
„Jei nėra man atostogų, tai tada aš budžiu maždaug 8 kartus, ne parą, ateini, 12, 8 valandoms. Bent jei atostogos, tai dažniau tenka pabudėt, daugiau, kokį 10–15 kartų“, – sako M. Bložė.
Vyksta į įvairiausius iškvietimus ir pasakoja vieną įsimintiniausių: „Vežėm moterį su prasidėjusiu gimdymu, ačiū Dievui, spėjom iki ligoninės, bet aš nuėjau nunešti greitosios palydimojo lapo, jau žiūrim, vaikutis priėmime, jau verkia.“
Pasukime laiką beveik metus atgal. Tas pats jaunuolis – Nacionalinių apdovanojimų „Lietuvos garbė“ herojus, pernai žengęs į didžiąją sceną atsiimti „Metų ryžto“ apdovanojimo.
Marius – gimnazistas, jis mokslus kremta Vytauto Didžiojo universiteto „Rasos“ gimnazijoje. Apie 5-erius metus jis yra jaunasis šaulys, jo iniciatyva įkurtas ir „Šaulių sąjungos jaunųjų gelbėtojų būrelis“.
Vaikinas dažniausiai visur keliauja su pilnu medicinos priemonių krepšiu – net į mokyklą ar įvairius renginius. Beveik niekad nesiskiria ir su išmaniuoju telefonu, bet tikrai ne tam, kad naršytų socialiniuose tinkluose. Šie du dalykai jam reikalingi gelbėti žmonių gyvybes. Jo telefone visada įjungta speciali programėlė.
Vos gavęs signalą jis mato, kad 2 kilometrų spinduliu žmogui stoja širdis – reikia gaivinti. Ir skuba iš namų, gimtadienio ar mokyklos.
Marius svajoja būti skubiosios medicinos gydytoju. Ir jo 96-erių prosenelė, visad dirbusi Kauno klinikų vyr. slaugytoja, jam nuo mažens kartojo – būk gydytojas. Tad su didžiuliu užsidegimu ir siekia savo svajonės.
„Sunkus kelias, žinau, man visi sako, bet yra...“, – sako M. Bložė.
Tokiu jaunuoju pagalbininku džiaugiasi ir Kauno miesto greitosios darbuotojai.
„Aš prisimenu vieną įvykį, kai buvom atvažiavę pas Marių į mokyklą. Ten buvo pacientas, mokinys. persidūręs koją, ir mes atvykę radome Marių, jis buvo subintavęs koją ir mes teikėme pagalbą toliau, bet ta pirminė pagalba jo buvo suteikta, tai labai šaunu, kad tokių turime žmonių“, – pasakoja paramedikas Laurynas Kiškis.
„Papildomos rankos visą laiką naudingos, mes iš jų, jie iš mūsų mokosi, jie mokosi komandinio darbo, mes juos įtraukiame į visą gydymo procesą, be jų mums būtų sunkiau“, – tvirtina gydytojas Valerijus Moskaliovas.
Mokslai, jaunieji šauliai, savanoriavimas greitojoje – ar taip užimto vaikino gyvenime dar gali būti laisvo laiko kam nors kitam?
Bet laiko atsirado... Rusijai pradėjus karą Ukrainoje pilietiškas jaunuolis aktyviai prisijungė rinkdamas paramą Ukrainai: „Aš pradėjau pirma pats rinkti, per pažįstamus, medikus rinkom, pas mano tėtį darbe sandėliavom priemones.“
Dabar jis „1K paramos fondo“ narys, atsakingas už humanitarinę pagalbą medicininėmis priemonėmis.
„Siunčiam dronus, tvarsliavą, ko jie mūsų paprašo, tam mes renkam pinigus ir važiuoja į Ukrainą visas inventorius“, – aiškina M. Bložė.
Lietuva maža šalis, bet joje plaka didelės žmonių širdys. Tad siūlykite savo herojus, Lietuvos garbės apdovanojimams jau dabar adresu: http://www.tv3.lt/lietuvosgarbe.
Pasidalinkite paprastų žmonių istorijomis, kurie savo tyliais, bet kilniais darbais, didvyriškais poelgiais, drąsa, begaliniu ryžtu ir pasiaukojimu keičia mūsų gyvenimą, mūsų šalį ir net visą pasaulį.
