Danguolė atvirauja, kad šiandien jos gyvenimas daug geresnis, nei jis buvo prieš tai. Geresnis todėl, kad pasikeitė požiūris į daugelį dalykų – ji išmoko džiaugtis net mažiausiomis smulkmenomis. Nors tai, ką teko išgyventi, jau sudėta į jos gyvenimiškos patirties bagažą.
39-erių išgirsta krūties vėžio, po kurio laiko atsinaujinusi liga, vėliau smogęs skydliaukės vėžys ir smegenyse aptiktas auglys atvėrė akis ir leido suprasti, kad kiekviena diena šventė, nes gyvenimas be galo trapus ir nė vienas negyvensime amžinai.
Diagnozė paaiškėjo tik operacijos metu
D. Šerstinskajos gyvenimas, rodos, tekėjo įprasta vaga, kai tarsi perkūnas iš giedro dangaus smogė krūties vėžio diagnozė.
„Buvau neseniai išsiskyrusi, matyt, skyrybos, stresas susidėjo į krūvą. Įsivaizduoju, kad dažniausiai vėžiu susergama nuo ilgalaikio streso arba labai stipraus trumpalaikio streso“, – svarsto ji.
Moteris kelis metus lankėsi pas medikus, kurie krūtyje buvo aptikę nedidelį guzelį, tačiau ilgą laiką tvirtino, kad darinys krūtyje – gerybinis.
„Bet aš visą laiką jaučiausi pavargusi – galėdavau miegoti iki 12-13 valandos, bet visą laiką jaučiausi neišsimiegojusi.
Visiškai nepagalvojau, kad dėl to gali būti kalta onkologinė liga, galvojau, kad pervargstu, nebuvo nė minties, kad sergu“, – ligą pranašavusius simptomus prisiminė Danguolė.
Tik tada, kai nuspręsta darinį pašalinti, operacijos metu paaiškėjo, kad auglys, vis tik, piktybinis, diagnozuotas antros stadijos krūties vėžys. Galvoje – chaosas, o pirmoji mintis, išgirdus diagnozę, buvo ta, kad gyvenimas baigėsi:
„Pradžioje žodį vėžys sutapatinau su mintimi, kad viskas, gyvenimas baigtas, tuoj mirsiu. Bet pradėjusi domėtis, skaityti apie tai, supratau, kad pradinėse stadijose liga nėra tokia pavojinga ir medicina yra pažengusi, yra įvairiausių kovos su vėžiu metodų, vaistų.“
Ramybę sudrumstė atsinaujinusi liga
Po operacijos sekė chemoterapija ir spindulinė terapija. Po ilgo ir sunkaus gydymo ji pasiekė remisiją, tačiau gyvenimui sugrįžus į savo vėžes, po ketverių metų liga atsinaujino.
„Kai tik vėl ėmiau jausti, kad sunku ką nors daryti, norisi miego, buvau nedarbinga, tada ir aptikta, kad liga sugrįžo. Tai organizmo signalas – nuolatinis nuovargio jausmas“, – pasakojo D. Šerstinskaja.
Ji pasakoja, kad tąkart tokio stipraus sukrėtimo nebepajuto – suprato, kad nuo vėžio nepasveikstama 100 proc., liga gali atsitraukti visam gyvenimui, bet lygiai taip pat ji gali bet kada sugrįžti.
Dar vienas varginantis gydymas, po kurio sekė dar viena džiugi žinia – remisija. Į kasdienybę sugrįžus ramybei, panirus į kūrybą ir įprastą gyvenimą, Danguolė ir toliau kas kiek laiko lankėsi pas medikus, tikrinosi, ar liga neatsinaujino.
Ji džiaugiasi, kad buvo stebima – jei ne tai, galbūt pro akis būtų praleistas skydliaukės vėžys, kuris jai diagnozuotas 2015 m.:
„Kadangi buvau ilgalaikėje stebėsenoje, vienos apžiūros metu medikai aptiko mazgelį skydliaukėje. Paprašiau paimti biopsiją, bet gydytoja sakė, kad tai tikrai nepanašu į piktybinį darinį, kadangi mazgelis buvo labai mažas, 4 milimetrų.
Niekas net negalvojo, kad tai gali būti vėžys, bet, kad būtų ramiau, išsiprašiau biopsijos. Paėmus ją paaiškėjo, kad iš tikrųjų tai – piktybinis darinys.“
Tąkart ji sako jokių ligos požymių nejautusi, nes liga aptikta dar pirminėse stadijose, tad pasitelkus gydymą ji atsitraukė. Ir tarsi to, ką teko patirti, būtų maža, likimas pametėjo dar vieną iššūkį.
„Po kurio laiko mano galvoje aptiktas smegenų auglys. Greičiausiai, jis buvo ten labai daug metų, bet niekada nebuvo atlikti tyrimai, kurie padėtų jį aptikti.
Keisti pojūčiai išdavė auglį smegenys
Kai jis priartėjo prie regos nervo, akyse pradėjo vartytis vaizdas. Greitai patekau į priimamąjį, padarė nuotrauką ir pasimatė didelis auglys smegenyse.
Pradžioje dar nežinojau, jis piktybinis ar ne, to be galo išsigandau – baisiausia, kai auglys smegenyse, nes nežinai, kas laukia po operacijos“, – nemalonią patirtį prisiminė ji.
Paaiškėjo, kad auglys gerybinis, jo šalinimo operacija praėjo sklandžiai. Vienintelės pasekmės, likusios po jos – pusės veido nejautra, tačiau tai netrukdo gyventi. Juolab, kad pasekmės galėjo būti daug baisesnės.
Danguolė sako visus kartus pasitikėjusi medikais, mokslu ir medicina, septynmyliais žingsniais žengiančia į priekį.
Tačiau ir pati ieškojo būdų, kaip padėti sau – domėjosi gydymo galimybėmis, mityba, pakeitė savo mitybos įpročius: atsisakė vaisių, nes juose gausu cukraus, apribojo daržovių vartojimą, o jas vartoja tik „nukenksmintas“ – virtas, troškintas, garintas, raugintas.
„Labai džiaugiuosi, kad pasirinkau šį kelią. Kai pakeičiau mitybą, mano vėžio žymenų tyrimas sumažėjo daugiau nei dvigubai, palyginus su anksčiau. Aš nieko neskatinu taip daryti, tai mano asmeninis pasirinkimas ir man tai padėjo“, – sakė D. Šerstinskaja.
Praėjusi nelengvą kelią, moteris atvirauja ieškojusi informacijos apie savo ligą ir gydymo galimybes socialiniuose tinkluose, tačiau nustebo radusi daugybę grupių, kurioje raginama rinktis alternatyvų gydymą ir atsisakyti chemoterapijos ir kitų gydymo būdų.
„Aš puikiai žinau, kad nėra jokio stebuklingo grybo, užpilo ar augalo, kuris padėtų. Viskas, kas padeda, jau yra taikoma tradicinėje medicinoje. Gamtoje nėra to, ko nežinotų medicina“, – pabrėžia ji.
Visai šalia savęs ji turėjo kitokį pavyzdį – jos draugė, kuriai diagnozuotas pirmos stadijos vėžys, nepasikliovė medicina ir pasirinko alternatyvias gydymosi priemones:
„Kai bandydavau ją paprotinti, kad negertų neaiškių papildų, ji man prieštaravo. Ji patikėjo tuo, bet jos liga labai staigiai progresavo – per porą metų ji iškeliavo Anapilin.“
Atsipalaiduoti padėjo kūryba
Ši patirtis paskatinto įkurti „Facebook“ grupę „Diagnozė vėžys – pasikalbėkim“, kurioje susibūrė daugybė likimo brolių ir sesių. Joje žmonės bendrauja, dalinasi moksliniais straipsniais apie gydymą, naujoves, kalbasi su gydytojais.
Tai ne tik padeda rasti stiprybės gydymo proceso metu, sužinoti aktualią informaciją, bet ir suteikia būtina bendrystės jausmą:
„Vienas dalykas yra iš kito taip pat sergančio išgirsti, kad viskas bus gerai, nes man buvo taip pat. Visai kas kita išgirsti iš sveiko: „Nepergyvenk, viskas bus gerai“. Tada mintyse galvoji: „Bepigu tau šnekėti, kai tau viskas gerai“. Tarpusavyje bendrauti sergančiam su sergančiu yra paprasčiau.“
Sergantiesiems Danguolė rekomenduoja visada rasti veiklą, kuri padėtų atitraukti mintis nuo ligos. Jai išsigelbėjimu tapo tapyba. Piešti ji mėgo visada, tačiau vis nebūdavo laiko – vaikai, darbas, kitos veiklos užimdavo visą laiką.
„Kai susirgau onkologine liga, ilga ir sunkiai gydžiausi, atsirado laisvo laiko, o man reikėjo būdo, kaip atsipalaiduoti“, – šypteli ji.
Jos darbai sužavėjo žmones iš viso pasaulio, parodas ji rengė Amerikoje, Italijoje, Ispanijoje, Norvegijoje.
Visuose jos darbuose – gyvūnai. Tik pažvelgus į piešinius sunku suprasti, kad tai – ne nuotrauka:
„Dabar yra ne tiek daug realizmo meno, dabar pasaulį daugiau užvaldžiusios abstrakcijos, bet žmonės pasiilgę realizmo.“
Gyvūnus ji pasirinko ne atsitiktinai, nes pati visada augo gyvūnų apsuptyje. Kažkada namuose net augino beždžionę!
Žmonės vertina ir jos pasirinktą techniką: aliejiniais dažais ji tapo ne ant drobės, bet ant popieriaus. Kūrybiškumo gyslelė, įdomi technika ir neabejotinas talentas jai pelnė jau virš 70 apdovanojimų.
„Ir kitiems siūlyčiau susirasti mėgstamą veiklą, kad pavyktų atitraukti mintis nuo nuolatinio galvojimo apie ligą“, – padrąsinančiai sakė D. Šerstinskaja.
