„Mano gyvenimo istorija mane, turbūt, pamažu grūdino mane tam“, – sako Žaneta, gyvenime įveikusi ne vieną iššūkį, kol galiausiai žemę iš po kojų ištraukė onkologinės ligos diagnozė. Tačiau nepamatysite jos verkiančios ar gailinčios savęs – tai reto pozityvumo žmogus, kiekvieną pasitinkantis su šypsena. Net jei gyvenimas ir nelepina.
Ž. Kerienės gyvenimo istorija verta atskiro pasakojimo – būdama 14 metų, ji sužinojo, kad yra įvaikinta. Kaip pasakoja pati, tai išsiaiškino atsitiktinai radusi laišką. Pati susituokė jauna, visada idealizavo šeimą, nes jos globėjai buvo išsiskyrę.
Su pirmuoju vyru Žaneta susilaukė dviejų pametinukių dukrų, bet vyro neteko anksti – vyras žuvo, kai dukroms buvo 6 ir 7 metai, sodyboje, prie šeimos akių, jį mirtinai nutrenkė elektra.
„Septynis metus auginau dukras viena, mokiausi, pabaigiau universitetą. Keldavausi anksti, padarydavau pusryčius, dar spėdavau pasportuoti, po darbo – į vakarines studijas. Sukdavausi kaip voverė rate“, – pasakojo Žaneta.
Džiaugsmą aptemdė diagnozė
Moters gyvenime atsiradus dabartiniam vyrui, atrodė, kad gyvenimas grįžo į savas vietas, Žaneta į pasaulį atnešė dar vieną gyvybę – trečiąją dukrą. Tačiau neilgai trukus džiaugsmą aptemdė sutrikusi sveikata.
„Kai mažiausiajai dukrai buvo vieneri, man įvyko priepuolis. Vakare išėjome su vyru pasivaikščioti, smagiai praleidome laiką ir naktį įvyko priepuolis – aš praradau sąmonę. Vyras išsigando, galvojo, kad numiriau, nes buvau visiškai be gyvybės ženklų“, – prisimena Ž. Kerienė.
Apsilankius pas medikus, jos galvoje aptiktas 6 centimetrų auglys galvoje. Skubiai atlikta operacija, tačiau auglys buvo nedėkingoje vietoje – Corpus callosum, kuris jungia du smegenų pusrutulius:
„Jie negalėjo pašalinti viso auglio, kadangi auglys buvo vietoje, kuri jungia abu smegenų pusrutulius. Gydytojai sakė, kad galiu nevaldyti rankų, kojų judesių, gali sutrikti emocijos, galiu prarasti kalbą, todėl jie nerizikavo ir neišpjovė viso auglio.“
Medikai vylėsi, kad auglys nebeaugs ir netrikdys jos įprasto gyvenimo. Tačiau prasidėję epilepsijos priepuoliai nulėmė, kad po pusantrų metų teko patirti antrąją operaciją.
„Ji buvo sunkesnė, nes palietė sritį, atsakingą už emocijas, laukė sunkus atsistatymas. Po pirmos operacijos išgirdau antros stadijos diagnozę, tada jau pasakė, kad trečia stadija“, – pasakojo Žaneta.
Po operacijos laukė 10 mėnesių trukusi chemoterapija ir spindulinė terapija. Dėl operacijos metu pažeistos už emocijas atsakingos srities, moteris buvo be galo jautri triukšmui, įvairiems garsams.
„Labai sunkiai tai pernešiau, nenorėjau gyventi. Buvo labai sunku, negalėjau pakelti triukšmo, norėjau tik vieno – kad šalia būtų mano šeima“, – atviravo pašnekovė.
Trečioji operacija neapsiėjo be pasekmių
Devynerius su puse metų atrodė, kad visi iššūkiai liko praeityje, viskas, rodos, nurimo, ėmė grįžti į savo vietas. Apsilankymai patikroms buvo vis retesni, Žaneta jau laukė gerosios žinios, kad pasiekė remisiją. Tačiau vieną vasaros dieną, automobilyje nutiko nedidelis priepuolis. Tyrimai, gydytojų išvados – onkologinė liga atsinaujino.
„Atrodo, jau įsivažiavau, turėjau pasiekti remisiją. Prieš metus darė magnetinio rezonanso tyrimą, viskas buvo švaru, o dabar vėl...
Prireikė trečiosios operacijos, bet jos metu įvyko priepuolis. Kai prabudau, negalėjau nei kalbėti, nei raides pažinau, negalėjau judėti, dešinės pusės funkcijos buvo sutrikusios.
Dešinė pusė buvo silpnesnė, aš negalėjau rašyti, kai pradėjo taikyti chemoterapiją, atsisakydavo ir rankos, ir koja. Jeigu po pirmos chemoterapijos aš judėjau, po antros jau sunkiai – sėdėjau vežimėlyje.“
Po trečios operacijos Žaneta tris savaites visiškai nejudėjo, vienintelis žodis, kurį galėjo ištarti – „taip“. Teko ilgai dirbti su kineziterapeutais, kad atsistatytų. Ir nors buvo nelengva, ji pasiekė savo.
Be to, po paskutiniosios operacijos buvo nutrauktas chemoterapijos kursas – paaiškėjo, kad netiko skirtas vaistas, tačiau atsirado kita išeitis. Pavyko surinkti pakankamą pinigų sumą imunoterapijai, kad imunitetas sustiprėtų ir efektyviau kovotų su užklupusia liga.
„Dukra buvo mano donorė, nes nebuvo kito pasirinkimo – galėjo būti arba vaikai, arba tėvai, kurių neturiu. Nors dukra buvo maitinanti, gydytojai patikino, kad tai niekaip nepaveiks. Esu dėkinga, kad dukra sutiko būti donore, nors pridavusi kraujo nualpo“, – šypteli pašnekovė.
Ragina neprarasti pozityvumo
Ji atvirauja, kad einant šiuo keliu buvo visko – ir nerimo, ir ašarų, bet teko susiimti ir suprasti, kad kitaip nebus – pirmiausia reikia pačiai norėti padėti sau:
„Aš supratau, kad, jei patiriu tokius gyvenimo sunkumus, mano misija yra padėti kitiems, dalintis tik teigiamomis emocijomis. Dėl to stengiuosi mąstyti pozityviai, aš neverkiu – vieną kartą paverkiu, pagailiu savęs, o paskui susiimu ir gyvenu toliau.“
Dabar Žaneta sako jaučianti nerimą, nes artėja magnetinio rezonanso tyrimas, kurio metu paaiškės, ar auglys ataugo. Tačiau pozityvumo iš jos galėtų pasisemti ne vienas.
„Stengiuosi nepalūžti, nes noriu gyventi, noriu pasveikti, nors liga labai greitai mutavo, ketvirta stadija, o medikų prognozės gan grėsmingos.
Bet aš tikiu, kad galiu daugiau, noriu gyventi ilgiau. Aš, galbūt, jau tame lygmenyje, kur jau nepalūšiu. Tikiuosi dar ilgai gyventi ir auginti vaikus. Yra daug rekomendacijų, pagalbos, tereikia norėti padėti sau“, – sakė Ž. Kerienė.
Žaneta sako supratusi, kad vietoj to, kad žiūrėtų serialus, ji gali domėtis vaistais, gydymo galimybėmis, skaityti knygas ir ieškoti būdų, kaip padėti sau. Pasikeitė jos mityba, joje neliko cukraus, moteris stengiasi sportuoti, planuoja pradėti lankyti juoko jogą, nes juokas – puikus vaistas:
„Onkologinė liga nėra nuosprendis, reikia mąstyti ieškant šviesių gyvenimo pusių. Pas mane daug baimių, bet reikia galvoti pozityviai, nebijoti kreiptis pagalbos, nes nieks nepadės, jei nepadėsi pats sau.“
Nenuleisti rankų labai padėjo ir vyro, vaikų, kitų artimųjų besąlygiška meilė ir pagalba – sunkiausiais momentais jie visada būdavo šalia ir suteikdavo stiprybės nepasiduoti.
„Jeigu šeima palieka tave, iš karto sugriūni, esi nelaimingas. Todėl šeimos palaikymas yra svarbiausias, nes be šeimos, turbūt, neišgyvenčiau“ – šiltai apie gyvenime brangiausius žmones kalbėjo Žaneta.
