„Porsche“ ar „Ferrari“ lygio gamintojo trūkumas yra mažų mažiausiai keistas, mat Prancūzijos automobilių pramonė ženkliai prisidėjo prie automobilio – kaip transporto priemonės – tobulėjimo. Šios unikalios šalies inžinieriai pirmieji sukūrė V8 variklį, būgninius stabdžius, katalizatorių, purkštuką ir – netgi vidaus degimo variklį.
Akivaizdu, jog prancūzai moka sukurti automobilius ir jiems skirtus komponentus, todėl nenuostabu, jog „Venturi“ markės įkūrėjai: Claude Poiraud ir Gérard Godfroy vieną dieną nusprendė imtis iniciatyvos ir sukurti prancūzišką „Gran Tourer“ tipo automobilį. 
Pirmąjį prototipą „Venturi“ markės įkūrėjai sukonstravo 1983 metų pradžioje. Praėjus vos vieneriems metams – prancūzai pademonstravo pirmąjį, pilnai funkcionuojantį egzempliorių Paryžiaus automobilių parodoje. Sparčiai žingsniais einantys vyrukai dar po 12 mėnesių paskelbė pradedantys serijinę automobilių gamybą. Įspūdinga!
Pirmasis „Venturi“ projektas nebuvo itin originalus, technine prasme. Variklis buvo paimtas iš „Volkswagen Golf GTi“, galiniai žibintai pasiskolinti iš „BMW E21“, priekinis stiklas paimtas iš „Renault Fuego“, viduje slypėjo kiekvienam mirtingajam prieinamos „Recaro“ sėdynės. Trumpai tariant – tai buvo įvairių detalių, greitai prieinamų komponentų kratinys. 
Sėkmingas debiutas
Automobilių gamybą „Venturi“ planavo pradėti 1985 metų rugsėjį, bet ši data buvo kelis kartus nukelta į ateitį.
Prie automobilio dirbę inžinieriai norėjo sukurti mašiną, kuri nepadarytų gėdos nei jiems, nei Prancūzijos automobilių pramonei. Būtent dėl šių priežasčių „Golf GTI“ variklis buvo išmestas, o jį pakeitė gerokai pajėgesnis ir efektyvesnis agregatas, kadaise priklausęs „Peugeot 505 Turbo“, kuris su gerokai efektyviau veikiančia turbina sugebėdavo išvystyti 200 arklio galių. Nors tai nebuvo labai daug, bet to pilnai užteko, jog žmonės būtų pradėję atkreipti dėmesį į naują žaidėją sportiškų automobilių segmente. 
1986 metais „Venturi“ kompanijos vadovai dar kartą pakeitė savo nuomonę ir į savo kūrinį pradėjo montuoti gerokai sunkesnį, bet ir pajėgesnį – 2,5 litro, 6 cilindrų variklį, kuris, nors ir išvystė 200 arklio galių, tačiau pasižymėjo gerokai didesniu sukimo momentu, galinčiu jį išvystyti platesniame sūkių diapazone. Dabar „Venturi“ savo rankose turėjo automobilį, kuris galėjo dinaminėmis savybėmis nenusileisti „Porsche 944“ ir pasiūlyti gerokai daugiau komforto įrangos negu tas pats „Porsche“ šeimos narys.
Nuo 1989 iki 1994 metų „Venturi“ savo vieninteliam vaikui skirdavo beprotiškai didžiulį dėmesį ir stengėsi nuolatos automobilį tobulinti. Atsikratydavo bet kokių sąsajų su kasdieniškais modeliais ir į savo projektą montuodavo savo gamybos detales. Pavyzdžiui, 1989 metais gamintojas pradėjo naudoti 2,8 litro, 260 arklio galių išvystantį variklį. 1990 metais „Venturi“ automobilyje atsirado magnetola, kurios nesinorėjo išmesti pro langą. Automobilyje taip pat atsirado karštomis vasaros dienomis tinkamai veikianti oro kondicionavimo sistema.
1994 metais, įmonę iš Claude Poiraudo ir Gerardo Godfroy perėmė nežinomas investuotojas iš Škotijos, kuris gamykloje įdiegė prancūzams neįprastą darbo kultūrą. Gamyklos darbuotojai nebegalėjo džiaugtis trumpomis, bet dažnomis pertraukėlėmis. Vietoj to jie buvo skatinami dirbti efektyviai ir neeikvoti laiko veltui, todėl nenuostabu, jog „Venturi“ vos po šešių mėnesių pristatė „Atlantique 300". 
„Atlantique 300" nebuvo visiškai naujas modelis – tai buvo iš pagrindų atnaujintas ir modernizuotas automobilis, kurio autoriai siekė visiems įrodyti, jog tokio kalibro gamintojas kaip „Venturi“, gali būti pilnavertė alternatyva „Porsche“. Didžiausia ir svarbiausia naujiena „Atlantique 300" modelyje buvo 3 litrų, 6 cilindrų benzininis variklis, kuris „Peugeot“ ar „Citroën“ modeliuose išvystydavo 210 arklio galių. Tuo tarpu į „Venturi“ montuota prancūziška širdis džiaugėsi turbinos kompanija, kurios dėka 6 cilindrų varikliui pavykdavo išvystyti 286 arklio galias.
„Venturi“ taip pat nemažai dėmesio skyrė automobilio interjerui, apdailos medžiagoms, garso izoliacijai bei įvairios smulkmenomis, kuriomis anksčiau skųsdavosi „Venturi“ automobilių vairuotojai. 
Atnaujintas modelis, deja, nepadėjo išjudinti stagnuojančių pardavimų. Net ir daugybė teigiamų atsiliepimų įvairiose žiniasklaidos priemonėse nepaskatino žmonių atvykti į „Venturi“ markės atstovybę ir užsisakyti elegantišką, 2+2 tipo automobilį. Nepaisant „Top Gear“ ir netgi Jeremy Clarksono rekomendacijų, 1996 metais įmonė vėl keliavo ant prekystalio. Šį kartą buvo parduota verslininkui iš Tailando.
Naujasis savininkas turėdamas europietiškų genų nusprendė kompaniją vesti kitu keliu ir sukurti automobilius, kurie puikiai elgtųsi įprasto naudojimo keliuose, o ne lenktynių trasose. „Atlantique 300" iškart gavo naują 3 litrų benzininį motorą, kurį sukūrė Belgijoje įsikūrusi kompanija „Alvan Motors". Dvi turbinas, šešis cilindrus ir 310 arklio galių turintis agregatas leisdavo automobiliui iki 100 km/val. įsibėgėti per mažiau negu 5 sekundes bei pasiekti maksimalų 275 km/val greitį. 
Per plauką
„Venturi“ po labai ilgos pertraukos leido sugrąžinti prancūzišką markę į aukštesnės klasės automobilių segmentą. Kompanijos įkūrėjai netgi neslėpė noro tapti pilnaverčiais „Facel Vega“ arba „Ligier“ įpėdiniais.
Kaip ir daugelis panašaus pobūdžio kompanijų, „Venturi“ turėjo įveikti labai, labai aukštą sieną už kurio stovėjo garsiausi pasaulio gamintojai, bet „Venturi“ turėjo praeiti tą pačią agoniją kaip ir kiti. Skirtumas tik tas, jog daugelis senosios kartos žaidėjų turėjo gerokai palankesnes sąlygas.
„Venturi“ turėjo sukurti automobilius, kurie turėjo atitikti tam tikrus saugumo reikalavimus. Varikliai nebegalėjo būti pati originaliausia inžinieriaus vizija. Nepaisant šių ir dar daugybės sunkumų, „Venturi“ sugebėjo milžiniškame automobilių pramonės vandenyne išgyventi net 16-a metų. Vis dėlto, net ir būdami pačiais didžiausiais pasaulio optimistais, „Venturi“ nusprendė pasiduoti ir 2000-aisiais iškėlė baltą vėliavą. 
Sėkmė automobilių sporte
„Porsche“, „Ferrari“, „Lotus“, „Lamborghini“ – šie ir dar daugelis kitų sportiškų automobilių gamintojų visuomet turėdavo vieną ir tą patį tikslą – dominuoti automobilių sporto arenoje. Ne išimtis buvo ir Prancūzijoje įsikūrusi „Venturi“.
Kompanijos įkūrėjai net ir turėdami pakankamai ribotą biudžetą, sugebėjo homologuoti „400 GTR“ modelį bei gavo palaiminimą iš tarptautinės automobilių sporto federacijos startuoti įžymiose Le Mano 24 valandų lenktynėse, bet tai buvo tik pradžia.
„Venturi“ panoro vienu šūviu nušauti du zuikius: sudalyvauti tarptautinio lygio varžybose ir sukurti naują lenktynių seriją, kuri būtų patraukli pasiturintiems džentelmenams. 
Netrukus buvo suorganizuotas „Venturi Gentelmen Drivers Trophy“ čempionatas, kuriame panoro sudalyvauti net 75 automobilių entuziastai. Natūralu, jog didžiulis susidomėjimas šiuo čempionatu gerokai papildė „Venturi“ banko sąskaitą, o papildomos lėšos gerokai pradžiugino automobilius konstravusius specialistus. Dabar jie ne tik norėjo, bet ir galėjo gaminti lenktynių trasoms skirtus bolidus.
„Venturi“ viename sudėtingiausių pasaulio maratonų dalyvavo kelis metus iš eilės, ir netgi kelis kartus demonstravo geresnį lenktynių tempą negu „Porsche“ ar „Ferrari“. Vis dėlto, tarptautinio pripažinimo „Venturi“ sulaukė dalyvaudama „BRP Global GT Series“ pirmenybėse, kuriose prancūziški automobiliai net kelis kartus įveikė savo varžovus, vairavusius „Ferrari“, „Lamborghini“ ar „Porsche“. 
Bandymas atgimti
Ryškesnio visuomenės dėmesio nesulaukusi „Venturi“, 2001 metų pradžioje atsidūrė Gildo Pallanca Pastor, iš Monako kilusio milijonieriaus, rankose.
Milžiniškus finansinius išteklius turėjęs Gildo Pallanca Pastor, prancūziškos kilmės prekinį ženklą įsigijo turėdamas gerokai ambicingesnį planą. Jam nerūpėjo prabangūs, ištaigingi ar išskirtiniai automobiliai. Jis norėjo sukurti automobilius, kurie būtų varomi elektros energija.
Šią drąsią idėją jis rutuliojo gerokai anksčiau negu „Tesla“ iš bedugnės ištraukęs Elonas Muskas. Tai buvo gerokai anksčiau negu „Nissan“ sugalvojo pradėti „Leaf“ gamybą. 
Tam tikrą plano dalį Gildo Pallanca Pastor sugebėjo įgyvendinti. 2004 metais pristatytas „Venturi Fetish“ tapo pirmuoju serijiniu sportišku elektra varomu automobiliu.
Išvaizdus dvivietis automobilis buvo aprūpintas 245 arklio galias ir 220 Nm išvystančiu elektros motoru. „Venturi“ tuomet teigė, jog galiniais ratais varomas „Fetish“ iki 100 km/val. galėdavo įsibėgėti per 4,5 sekundės ir pasiekti maksimalų, bet apribotą, 171 km/val. greitį.
54 kW talpos baterijos prancūziškam rodsteriui leisdavo nuvažiuoti maždaug 300 kilometrų distanciją. Pasiekus šią ribą, automobilio vairuotojas būtų priverstas ieškotis elektros lizdo.
