„Sakralinės muzikos valandos“ yra didžiausias ir seniausias Kristupo festivalio muzikos ciklas. Į jį klausytojai kviečiami nuo 2003 metų, kai po aštuonerių metų statybos Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje sugaudė vieni geriausių Europoje neobarokiniai „Oberlinger“ vargonai. „Nuo pat pradžių koncertų ciklo mecenatas jau daug metų yra Kazickų šeimos fondas. Tik dėl jo galime pakviesti klausytojus į nemokamus koncertus, kuriuose groja vargonų korifėjai iš viso pasaulio“, – teigia ciklo „Sakralinės muzikos valandos“ meno vadovė R. Marcinkutė-Lesieur.
Šv. Kazimiero bažnyčioje vyksiantis „Sakralinės muzikos valandos“ koncertas, dedikuotas NATO viršūnių susitikimui, atidarys Kristupo festivalį.
Atidarymo koncerte nuskambės net trys premjeros: didi šlovinamoji giesmė be žodžių – Alfredo Reedo „Alleluia, Laudamus Te“, tamsiuoju Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu kompozitoriaus Johno Irelando sukurtas britus drąsinantis „Epic March“ ir į Vestminsterio abatijoje vykusią karaliaus Jurgio VI karūnavimo ceremoniją nukeliantis Williamo Waltono kūrinys „Crown Imperial“.
Įspūdingą programą drauge su vargonininku Rimvydu Mitkumi atliks Lietuvos kariuomenės orkestras, diriguojamas Egidijaus Ališausko.
Prieš prasidedant festivaliui su ciklo „Sakralinės muzikos valandos“ meno vadove, vargonininke R. Marcinkute-Lesieur kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
– Skaičiai tarsi pasimeta, tačiau 29-eri metai, kuriuos skaičiuoja Kristupo festivalis ir jo ciklas „Sakralinės muzikos valandos“, yra tikrai nemažai...
– Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje dar nestovėjo vargonai, kuriais dabar grojame, kai profesorius Leopoldas Digrys ir maestro Donatas Katkus sutarė: sakralinės muzikos valandos turi tapti festivalio dalimi.
Profesorius L. Digrys vargonų muzikos valandas rengia jau daugiau nei 60 metų. Ir daro tai ne kartą per sezoną, o kiekvieną sekmadienį. Vargonų muzikos tradiciją jis sugebėjo sukurti vaikščiodamas peilio ašmenimis, – anuomet Arkikatedroje vargonų muzikos koncertai tapdavo dvasios ir sielos atgaiva tiems, kurie negalėjo lankytis bažnyčioje.
– Pastaruoju metu vis girdėti apie pasaulyje uždaromas bažnyčias. Kas nutinka su vargonais ir vargonų muzika? Ar ji keliauja užmarštin?
– Vargonai, kaip ir daugelis klasikinių dalykų, turi savo užmaršties periodus ir savą renesansą. Prestižinėse koncertų salėse pasaulyje vargonai yra pastatyti, tačiau svarbiausi vargonų muzikos festivaliai vyksta bažnyčiose.
Akustika ir erdvė yra neatskiriama instrumento dalis. Įvairių šalių bažnyčios išgyvena skirtingus laikus, tikrai. Olandijoje, pavyzdžiui, bažnyčios virsta parodų salėmis, pramogų arenomis, kai kur vargonai yra paliekami, iš kai kurių išvežami, parduodami, atiduodami.
Mes, vargonininkai, nišinę muziką grojame nišiniu instrumentu, bet jaučiame, kad žmonės mūsų pasiilgsta.
„Sakralinės muzikos valandos“ puikiai gyvuoja, pasaulio vargonininkai festivalį žino, nori atvykti, siūlo įdomias programas. Esu tikra, kad tai, kas tikra, kas turi vertę, užmarštin nenueis.
– Kaip jūs pati susidomėjote vargonais? Kokius klodus šis instrumentas jums atvėrė, kai geriau jį pažinote?
– Dažnai galvoju apie tai, kad, jei randame, kas mums tinka, susitapatiname su profesija, savo pašaukimu. Mokykloje mano gabumus muzikai pastebėjo Antanas Paulavičius. Atėjęs pas mano tėvus, gydytojus, paragino vesti mane į meno mokyklą. Taip pradėjau groti fortepijonu.
Vargonų link Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pastūmėjo profesorius L. Digrys. Profesinis kelias buvo vingiuotas, gana ilgai grojau abiem instrumentais, tačiau galiausiai liko vargonai. Kodėl? Todėl, kad tai – nuostabus instrumentas. Ir nuostabus ne tik dydžiu, registrais, ne tik muzikos spalvomis, bet ir tuo, kad kiekvienas instrumentas yra vis kitas pasaulis, kiekvienas instrumentas per garsą atspindi šalies, kurioje buvo pastatytas, istoriją, kultūrą, jos koloritą. Prisėdęs prie instrumento, kuriam yra daugiau nei keturi šimtai metų, sužinai tiek daug!
Neseniai Lenkijos mieste Kazimierzo Dolny jubiliejiniame vargonų muzikos festivalyje grojau 1604 metais baigtu statyti instrumentu. Jis tik vos vos restauruotas, beveik nepasikeitęs, viską turi atlikti savo rankomis, kitaip, gana nepatogiai. Pagalvojau: jei yra laiko mašina, tai šiuo metu aš joje sėdžiu.
Ispanijoje, Igualados Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, vargonai – tarsi antras altorius, tokio grožio, kad negali akių atplėšti, nežinai, kur žiūrėti, ar į vargonus, ar į altorių. Nepaprasto grožio statinys, leidžiantis fantastišką garsą, – tai kaipgi galima tokiu reiškiniu nesižavėti?! Ir kuo labiau instrumentą pažįsti, tuo labiau juo domiesi ir jį myli.
– Ar šiuolaikiniai vargonų meistrai, restauruodami vargonus, prideda jiems patogumo? Juk senaisiais groti nėra itin patogu ir lengva?
– Šiuolaikiniai meistrai į naujai statomus vargonus instaliuoja elektronines kombinacijas, kurios gelbsti vargonininkui, – nebereikia pieštuku rašyti ant natų, junginėti po vieną registrą. Į vargonus instaliuoti kompiuteriai instrumentą daro patogų, jokiais būdais nesakau, kad mano prioritetas – tik senoviniai, unikalūs vargonai.
Šiandienos meistrai irgi turi savų paslapčių, geri darbo neieško, prie jų durų rikiuojasi eilės norinčiųjų užsakyti vargonus. Jie daug ką daro rankomis, užtat pastatyti gerus vargonus trunka labai ilgai.
Prieš pandemiją grojau JAV West Point Cadet Chapel – kariuomenei priklausančioje bažnyčioje. Jos vargonai yra laikomi didžiausiais pasaulyje bažnyčioje pastatytais vargonais. Nauji, labai gražūs, patogūs, groti – tikras malonumas.
– Klausytojai išties koncerte girdi tik muziką, jie galbūt nė nesupranta, nesigilina, iš kokio sudėtingo instrumento ji sklinda...
– Tikrai, sunku įsivaizduoti, kokio dydžio ir kaip sunkiai judantys gali būti istorinių instrumentų registrų perjungėjai. Kartais abiem rankomis tenka išjungti vieną registrą ir abiem rankomis įjungti kitą, kad išgautum norimą muzikos spalvą. Tačiau skambesys – unikalus. Lenkijoje XVII amžiuje baigtais statyti vargonais grojau XVI amžiaus muziką, kuri būtent tokiam instrumentui ir parašyta.
Ankstyvojo Bacho kūryba buvo vėlyviausia, ką galėjau sugroti. Nuostabu yra prisiliesti prie tokios specifinės, unikalios, archajinės muzikos, manau, kad modernus šiuolaikinis žmogus dažnai ieško to, kas originalu, nepaleista.
Kai gyvenimas toks greitas, kažkur turime ieškoti dvasios atgaivos, rasti balansą tarp to, ką darome ir kaip jaučiamės. Vargonų muzika kuria sakralią erdvę, apmąstymų erdvę, matau, kad žmonės į mūsų koncertus ateina gana anksti, prieš valandą, matau jų veidus, kaip jie sėdi, ruošiasi, vieni gal meldžiasi, kiti medituoja, kiti šiaip mąsto, kaip po koncerto lėtai skirstosi, kaip kalba.
Kartą gavau žinutę iš dvidešimtmečio, jis man rašė, kad vargonų ir saksofono koncertas buvo įspūdingiausias koncertas jo gyvenime. Ir taip rašo jaunas, daugybės koncertų ir pasirodymų apsuptas žmogus!
Koncertas bažnyčioje kitoks nei koncertų salėje, bažnyčios akustika suteikia ypatingo žavesio. Nenuvertinu akustikos kokybės koncertų salėse, tačiau esu tikra, kad bažnyčioje vargonų muzika mūsų sielą veikia ypatingai.
Koncertų salėje jaučiuosi artistė, o bažnyčioje manęs tarsi nėra, klausytojai žiūri į altorių, girdi muziką, o manęs nemato. Užsimezga kitoks santykis su klausytojais ir muzika, jaučiuosi tarsi nematomas transformeris, tarpininkas, per kurį muzika yra perduodama.
– Esate „Sakralinės muzikos valandų“ meno vadovė. Kaip sudarote programą? Kokie akcentai į vieną sujungia atlikėjus?
– Temas diktuoja laikotarpis. Šiais metais tiek svarbių progų susidėjo į vieną vietą, kad nuo jų nebuvo įmanoma atsitraukti.
Vilniaus 700 metų gimtadienį atlikėjai pažymės savo kūriniu – dovana Vilniui. Ne mažiau svarbus įvykis yra Juozo ir Aleksandros Kazickų fondo 25 metų jubiliejus.
Be abejo, ir NATO susitikimas, – supratome, kad niekuo kitu, tik kariuomenės orkestru, turime pradėti festivalį. Amerikiečių vargonininkas Jamesas D. Hicksas pasiūlė įdomią programą, Baltijos šalių kompozitoriams užsakęs sukurti po kūrinį. Šiame koncerte skambės latvių, estų kompozitorių kūriniai ir įvyks Vido Pinkevičiaus kūrinio pasaulinė premjera.
Turėtų būti įdomus lenkų vargonų virtuozo Andrzejaus Chorosinskio koncertas, laukia intelektualios Goldbergo variacijos, kurias atliks norvegų vargonininkas Abramas Bezuijenas.
Labai įdomi yra jaunųjų vargonininkų programa, jų grojimas turi kitą skambesį, visada įdomu išgirsti. Man atrodo, kad svarbu palaikyti jaunąją kartą, jaunuosius kūrėjus, viena iš festivalio užduočių – padėti jiems išplaukti į tarptautinius vandenis.
– Ar galima sakyti, kad pasaulinė vargonininkų bendruomenė žino Lietuvą ir joje esančius vargonus?
– O! Ir dar kaip! Lietuvoje yra aukštas kultūros lygis, turiu pasakyti daug komplimentų auditorijai. Tokios atidžios, išprususios klausytojų auditorijos, kokia susirenka Šv. Kazimiero bažnyčioje, reikia dar gerai paieškoti.
– O kokį kūrinį jūs atliksite festivalyje?
– Su Gedimino Gelgoto vadovaujamu Vilniaus miesto naujų idėjų kameriniu orkestru NIKO mes baigsime festivalį rugsėjo pradžioje. Šiame festivalyje aš labiau noriu parodyti kitus atlikėjus, nei pasirodyti pati.
