Gyvenime išmaišiau įvairiausių spalvų menus, sporto šakas, turiu ne vieną pomėgį, bet daugiausiai dėmesio skiriu fotografijai.
Esu pristačiusi jau penkias personalines fotografijų parodas savo gimtajame mieste. Viena iš jų buvo padovanota Panevėžio socialinių paslaugų centrui ir ten besilankantiems vaikams Rugsėjo pirmosios proga, o paskutinė buvo padovanota Prienų senelių globos namų senoliams.
Daugelis darbų vėliau iškeliavo ir į kitus miestus bei užsienį – Vokietiją, Latviją ir kt. Kai atėjo laikas pristatyti paskutinę parodą, supratau, kad visai neturiu ką papasakoti apie žmones, gyvenančius senelių namuose.
Paraudau iš gėdos, bet tada prisiminiau mūsų pokalbius su kiekvienu iš jų. Kadangi turiu daug įvairių tatuiruočių, klausimų sulaukiau aš.
Jie domėjosi, kas aš esu, kodėl fotografuoju ir kam? Tiek daug visokių klausimų sulaukiau, kad neturėjau kur įsterpti ir paklausti, o kas gi jie tokie?.. Kai atėjo laikas pristatyti parodą savo mūzoms, pirma, ką padariau, atsiprašiau, tik tada pasidžiaugiau, kiek daug susidomėjimo sulaukė senelių portretai. Besibaigiant renginiui ištaisiau klaidą – prižadėjau sugrįžti!
Sužinoti, kas jie tokie buvo ir yra! Ką jie mėgsta veikti, valgyti, kokios buvo jų profesijos, paklausyti jų istorijų, bet visa tai užrašyti ir pasidalinti su kitais. Priminti visiems, kad seneliai yra su mumis ir jie nėra užmiršti.
Kodėl aš tai darau? Tai dažnai sulaukiamas klausimas mano kasdienybėje, o mano atsakymas būna labai paprastas –myliu fotografiją ir esu laiminga galėdama džiuginti kitus bei matyti plačias ir gražias šypsenas!
Mano parodą gali išvysti kiekvienas norintis Prienų senelių globos namuose. Nauja paroda bus pristatyta ir Panevėžyje, šių metų gale.