Dienraščiui „Evening Standard“ interviu davusi pora sakė, jog jiems yra „nesuprantama“ karo siaubiamos Ukrainos gyventojų situacija. Pora savo namus pabėgėliams atverti skatina ir kitus turtingus žmones.
Kalbėdama apie karą Ukrainoje, M. Vžesniauskaitė prisiminė ir savo pačios „baimės ir traumos kupinus“ išgyvenimus 1991-ųjų metų sausio 13-ąją.
„Tai jausmas, kurio nepamiršiu niekada. Sausio 11-ąją, penktadienį, kai man buvo aštuoneri metukai, mokykloje ėmė skambėti sirenos ir mokytoja liepė bėgti namo, nes rusai atvyksta okupuoti Lietuvos.
Man buvo labai baisu ir aš greitai bėgau. Tris dienas su šeima sėdėjome namuose sukaustyti baimės. Rusų kariai atvyko į mano miestą, norėdami užimti sostinę. Daug žmonių žuvo. Ačiū Dievui, kad Lietuva po dviejų dienų rado laisvę“, – prisiminimais dalijosi moteris.
„Man plyšta širdis galvojant apie žmones, kurių gyvenimai buvo šitaip sunaikinti“, – sakė J. Caudwellas. Vyras pabėgėliams apgyvendinti paskyrė savo dviejų miegamųjų namą Stafordšyre.
Prasidėjus karui Ukrainoje, Modesta Lietuvoje lankė sergantį tėtį. Moteris sakė, skubiai grįžusi atgal ir kaip mat prašiusi sutuoktinio padėti pabėgėliams.
„Kai matau moteris, kurios turėjo palikti savo vyrus, kad jie galėtų kovoti už savo šalį, ir dabar bando suteikti savo vaikams saugumą, aš jaučiu jų skausmą. Negaliu net įsivaizduoti, kaip jiems turėtų būti baisu nežinoti, kas įvyks rytoj“, – sakė M. Vžesniauskaitė.
