Tačiau tuo metu, kai kino režisierius Šarūnas Bartas pradėjo filmuoti savo naująjį vaidybinį filmą „Sutemose“, Elijas buvo dar tik pradedantis aktorius. Filmas jam atnešė ne tik pirmąjį pagrindinį vaidmenį kine, bet ir šeimą.
Elijau, sklando graži istorija apie tai, kaip atsidūrei „Kinema“ studijoje ir gavai pagrindinį Untės vaidmenį Šarūno Barto filme „Sutemose“…
Keistai viskas susiklostė, tiesa. Šią vasarą susituokiau su Aušra Giedraityte, kuri drauge su Šarūnu Bartu rašė „Sutemose“ scenarijų. Tada su Aušra buvome vos susipažinę. Pakviečiau ją į pirmąjį pasimatymą. Jis prasidėjo Nacionalinėje filharmonijoje, koncerte, o prasitęsti turėjo restorane. Kai išėjome iš koncerto, Aušrai paskambino filmo prodiuserė Jurga Dikčiuvienė ir paprašė, kad Aušra atvažiuotų, reikia šį bei tą skubiai pataisyti scenarijuje. Nenorėjau Aušros paleisti, taigi, išvykau drauge. Jaučiausi lyg šuniui penkta koja, bet studijoje Šarūnas staiga paprašė leisti jam mane nufotografuoti. Vasarą man paskambino ir pasakė, kad esu patvirtintas pagrindiniam vaidmeniui. Taigi, mano pirmasis pasimatymas su žmona Aušra virto ir pirmuoju pasimatymu su režisieriumi Šarūnu Bartu.
Koks įspūdis liko iš to susitikimo? Ar atranka priminė įprastas atrankas teatre?
Tuo metu dar visai nedaug buvau vaidinęs, net gerai nežinojau, kaip tai vyksta. Režisierius mane tiesiog nufotografavo, man nereikėjo nei vaidinti, nei tekstų skaityti.
Ar šiandien jau gali pasakyti, kad Šarūno Barto darbo metodai skiriasi nuo kitų režisierių?
Šiandien vaidinu teatre, kine, reklamose, patyriau, kad kiekvienas darbas yra vis kitoks. Kiekvienas režisierius sukuria savo taisykles, savo normas ir darbo metodiką. Negaliu sakyti, kad Šarūno metodai kuo nors ypatingi. Jie kitokie, bartiški.
Kokį jausmą tau paliko filmavimai?
Gana keistą. Filmavimas visada atneša daug streso, nerimo ir dirgulio. „Sutemose“ filmavome gamtoje, kuri alsavo ramybe. Toks ir jausmas liko – dirgulio ir ramybės, tylios gamtos priešprieša.
Suvaidinai jauną kaimo vaikinuką, pasiturinčio ūkininko įsūnį, partizanų ryšininką Untę. Ką tau pačiam paliko šis vaidmuo?
Labai sunku apibūdinti. Šis vaidmuo visada ir liks pirmuoju mano pagrindiniu vaidmeniu ilgametražiame kino filme. Iš tiesų negalėčiau pasakyti, kad aš tą vaidmenį sukūriau, jį sukūrė Šarūnas, aš tik atlikau tam tikras funkcijas, kurias jis man liepė atlikti. Šiandien patirties turiu daugiau, būna, režisierius atsižvelgia į tavo idėjas ir siūlymus, tačiau kai dirbi su Bartu, valdo jis. Gal net liko šioks toks nepasitikėjimo jausmas. Filmo pats kol kas nemačiau, nežinau, kaip viskas išėjo, gal ir pasiteisino toks darbas.
Ar prieš filmavimą domėjaisi pokario laiku, partizanų tema? Gal tavo šeima buvo su tuo susidūrusi?
Skaičiau Vinco Giedros romaną „Sviesk, Dovydai, akmenį“, kuris tapo impulsu kurti filmą. Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, Justino Lelešiaus-Grafo dienoraščiuose atradau to laikmečio atmosferą. Atsirado ir gyvų pasakojimų, kurie dar labiau sustiprino mano įspūdį, kad tema nėra vienareikšmė, kad esama skirtingų nuomonių, skirtingų temos interpretacijų. Vienas mano buvęs klasiokas pasakojo apie tai, kaip partizanai išprievartavo jo močiutę. Ką jis gero apie juos gali pasakyti? Lygiai tokias pat istorijas kiti pasakoja apie stribus. Kiekvienas iš mūsų, turbūt, turime itin asmenišką savo santykį su pokariu ir nevienareikšmius vertinimus. Tačiau svarbiausia juk ir yra asmeninė, istoriniuose įvykiuose atsidūrusio žmogaus tragedija.
