„Toks laimingas per gyvenimą dar niekad nebuvau“, – naujausiame kūrinyje dainuoja Vidas ir interviu duodamas neleidžia suabejoti: VISKAS įmanoma.
Vidai, tai juk – ne apie kitus? Išties rašei dainą-laišką savo mamai?
Mintis sukurti šią dainą kilo pažiūrėjus nuostabų dokumentinį filmą apie reperį Travis Scot „Look Mom I Can Fly“. Pradėjau galvoti apie tą amžiną ryšį tarp žmogaus ir jo mamos. Ir apie tai, kad visada labiausiai stengiesi, jog laiminga būtų tavo mama, kad ji didžiuotųsi tavimi. Taip pat pastebėjau, kad mano kūrybą stebi labai daug vaikų, jaunų žmonių. Tokiu kūriniu noriu paskatinti juos užmegzti tvirtą kontaktą ir dialogą su savo mamomis.
O dėl asmeninio santykio… Visa daina yra mano gyvenimas. Su tais apdainuotais plakatais ir herojais, su tomis svajonėmis. Netgi kūrinio vizualizacija yra itin asmeniška ir atspindinti vaikystę. Manau, tai visiems bus labai gerai atpažįstama.
Pati daina gimė, kai ėjau Juodkrantės mišku ir pradėjau niūniuoti pradžią: „Pažiūrėk į mane, mama – pasirodo, aš skraidau“. Kai parodžiau pirmąją versiją sūnui Adui ir jo klasiokei, sakė: „Turi hitą.“ (šypsosi.) Pamatysime, kaip bus. Svarbu, kad man faina tą dainą atlikti ir siųsti asmeninę žinutę savo mamai.
Apie ką pats svajojai, būdamas 16-os? Ar tarp svajonių buvo noras šauti aukštai į kalną?
Tada svajojau apie krepšininko karjerą, Jordano tatuiruotę ant kojos ir žaidimą NBA. (šypsosi) Visada, kad ir ką veikiau, norėjosi būti aukštai. Dirbti pilnais plaučiais. Pasistengti pasiekti tai, ko dar niekas nebandė. Vėliau, kai atsirado muzika, irgi išsikėliau sau krūvą tikslų, kuriuos noriu įgyvendinti muzikos pagalba. Pirmiausia tai – pagalba kitiems. Žinau, kad yra daug žmonių, kuriems tokios dainos, kaip „Pažiūrėk į mane, mama“, padeda pajusti įkvėpimą, nenuleisti rankų ir judėti pirmyn. Jei galiu kažkam padėti savo kūryba – VALIO!
Koks gyvenimo epizodas ar ankstesnių laikų herojai, sutikti dabartinėmis aplinkybėmis, leido aiškiai pajusti, kad štai – dabar ir tu – vienas iš jų?
Mano dainoje žodžiai apie herojus yra minimi labiau perkeltine prasme. Juk suprantama, kad aš nestoviu šalia savo vaikystės herojų – Chuck Norris ar Bruce Lee, ir nedainuoju su mano kambaryje ant sienos „kabėjusiais“ Scatman John ar Freddie Mercury. Bet būdamas ant scenos su šių dienų geriausiais Lietuvos dainininkais, dažnai savęs paklausiu: ar tai realu? Vis dar jaučiuosi kaip mažas vaikas, plačiomis akimis žiūrintis į juos – savo mylimus ir dievinamus kolegas.
Nejaugi išties, kaip dainuoji, pasiekei viso to taip jau paprastai?
Kas seka mano kūrybą, tas tikrai supranta, kad ši frazė yra kiek ironiška, nes gyvenime dalykai tikrai neįvyksta taip jau paprastai, o ypač jei kalbame apie vienokį ar kitokį skraidymą. Kita vertus, įsivaizdavau kaip šią eilutę dainuotų vaikas, įgyvendinęs didžiausią savo svajonę: kad ir kiek tai kainuotų jėgų, manau, jo laimė ir džiaugsmas užgožtų patirtus sunkumus.
Labai vertinu tas akimirkas. Pavyzdžiui, kai po sunkios sporto treniruotės jau stovi duše, tavęs laukia skani vakarienė ir žinai, kad visgi įveikei save. Nepaisant, kad buvo velniškai sunku, gali su džiaugsmu pasakyti: pavyko paprastai. O kas buvo ne paprastai – taip ir turėjo būti.
Kita gerai žinoma daina mums primena, kad „žvaigždės kartais krenta“. Tu irgi dainuoji apie tai, kad šiandien skraidai, bet gal iš to sapno kažkada teks pabusti. Kiek tavyje gyvenantį artistą persekioja nerimo šešėlis, kad šiandien tarsi priklauso dangus, bet rytoj gali likti tik paraštės?
Kažkiek apie tai pagalvoju, bet šiaip lygiuojuosi į tuos artistus, kurie kiekviename savo gyvenimo etape rasdavo naują takelį ar kryptį, tad išliko veiklūs ir motyvuoti. Svarbiausia, kaip sakė vienas žymus Amerikos artistas, neišsemti šulinio iki paskutinio lašo: kai jau jauti, kad vienas baigsis, šiek tiek vandens palik ir ieškok kito šaltinio. Man ši mintis patinka.
Dažnai daliniesi „dabar ir čia“ gimstančia kūryba su savo sekėjais „Instagram’e“. Kokia buvo jų reakcija į dainą „Pažiūrėk į mane, mama“?
Sugrojau ją gyvai „Instagram’e“ ir Mokytojų dienos šventėje „Siemens“ arenoje. Po pirmo priedainio plėšėme kartu su 8 tūkstančiais mokytojų. Tikrai didelis malonumas, kai žmonės taip priima pirmuosius dainos bandymus. Atvirai kalbant, tokių bandymų nemėgstu, nes dažniausiai žiūrovai dar nežino dainos, gana sunku ją atlikti pirmą kartą. Pamenu, po „Pusvalanduko“ pirmos viešos premjeros pagalvojau, kad sukūriau visišką nesąmonę, nes žiūrovai išvis stovėjo kaip įkasti. Bet štai po poros metų „Pusvalanduko“ šokį jau moka dauguma! (Juokiasi.)
Gruodžio 27-ąją surengsi visų laikų didžiausią savo šou ypatingoje salėje – Kauno „Žalgirio“ arenoje. „Pažiūrėk į mane, mama“ įtraukei į dainų sąrašą?
„Žalgirio“ arenoje ši daina turės specialų sprendimą ir tikrai nesunku atspėti, kad greičiausiai tai bus skraidymas. Koks tiksliai – pamatysite, atvykę į mano didžiausią šou! (šypsosi)
Koncerte pristatysiu savo albumą „Ežero dugne“, o jis yra tarsi iš dviejų dalių: gilus, su asmeniniais klausimais ir labai asmeniškomis dainomis – tokiomis, kaip „Pažiūrėk į mane, mama“ ir visiškai priešingas – pašėlęs, spinduliuojantis vakarėliams įaudrintą nuotaiką, kaip kūrinyje „Ant bangos“.
Manau, toks albumas puikiai atspindi mane. Kartais norisi taškytis energija ir dalintis ja nuo bangos su visais, o kartais tenka nunerti į savo „ežero dugną“, ir tik ten atsakius sau į slapčiausius klausimus bei išsprendus giliausias situacijas, irtis pirmyn.
Taip pat tiek šia daina, tiek koncertu norisi akcentuoti, kad tas areninis šou, kuris taip pat vadinasi „Ežero dugne“, bus renginys visai šeimai. Turiu svajonę, kad ten ateitų mano fanai vaikai su savo mamomis ir tėčiais, o šiuos atlydėtų jų mamos ir tėčiai senjorai. Manau, kad tarpušventis ir mano šou yra puiki erdvė visai gausiai šeimai nusikelti į fantastinį pasaulį, kurį šiuo metu su savo komanda taip atsidavę kuriame!
