Volchanskas yra vos keli kilometrai nuo Rusijos sienos. Artimiausias miestas – Charkivas, antrasis pagal dydį Ukrainos miestas. Dabar kelionė iš vieno miesto į kitą gerokai pailgėjo. 70 kilometrų tenka važiuoti penkias valandas, mat yra susprogdintas tiltas per upę, kuriuo žmonės keliaudavo. Norėdami greičiau susisiekti, žmonės plaukia per upę valtimis.
Kas neturi kuo plaukti, tenka važiuoti aplinkkeliais ir laukais. Pakeliui daugybė sudegusių ar tiesio paliktų mašinų. Karinės technikos taip pat.
Volchanskas buvo užimtas pirmąją karo dieną – vasario 24-ą. O Ukrainos ginkluotosios pajėgos įžengė rugsėjo pradžioje. Nuo tada rusai kasdien apšaudo gyvenvietę: „Štai žala. Čia akivaizdžiai matosi, kad buvo šaudyta. Šiandien jau du kartus.“
Rusai taikosi į gyvenamuosius rajonus ir infrastruktūrą. Vienas daugiaaukštis apšaudytas neseniai.
„Šiuose namuose beveik niekas negyvena. Liko tik vienas ar du žmonės, nes nėra šildymo, nieko. Žmonės šildosi elektriniu šildymu. O dabar, kai nebėra langų, čia nieko nebeliks“, – teigia reagavimo skyriaus viršininkas Aleksej Charkovskij.
Gyvenvietėje situacija labai sunki. Regiono karinė administracija pasiūlė visiems evakuotis, bent per žiemą. Iš 17 tūkstančių žmonių, mieste beliko vos 4000. Yra ir žuvusių. Dauguma tiesiog paliko namus.
Spalio pabaigoje per sprogimus buvo apgadintas dujotiekis. Naudoti elektrinį šildymą taip pat ne visada įmanoma. Rusai sistemingai ir tikslingai smogia miesto infrastruktūrai, elektros tiekimas dažnai nutrūksta.
„Kiekvieną dieną. Dabar namuose vėl nebėra šviesos. O mano namuose viskas veikia elektra. Be elektros niekaip. Neturiu nei dujinio, nei kieto kuro katilo. Tik elektra“, – pasakoja ūkininkas Viktor.
Dėl agresorių veiksmų sustabdytas ir vandens tiekimas. Ten dirbantys savanoriai sako, kad visa logistika sutrikusi. Į Volchanską ką nors atgabenti sunku dėl sugriauto tilto.
„Mums nuolat reikia sauskelnių suaugusiems. Tai būtina. Nes yra gulinčių ligonių, kuriems to reikia ir labai dažnai. Šiltų drabužiai: antklodžių, pledų po truputį atvežama, bet reikia daugiau. Kadangi temperatūra daugiabučiuose yra vos 5 laipsniai šilumos“, – kalba savanorė Žanna Pisarenko.
Vietos gyventojai teigia, kad daugelis miestiečių išvyko į Rusiją. Yra žinoma 10 policijos pareigūnų bendradarbiavimas su okupantais. Miesto meras taip pat kaltinamas išdavyste. Gal todėl, kad Rusija vos už kelių kilometrų ir žmonės bijo rusų, svarsto likę gyventojai.
„Manau, jie visi išvažiavo. Kai ukrainiečiai čia atėjo, jie pabėgo. Daugiau jokių žinių iš jų nebuvo. Neturiu supratimo“, – sako ūkininkas Viktor.
„Iš Krašto policijos, dirbusios prieš karą, visi išvyko į okupacinę valstybę. Iš mūsų darbuotojų, kurie perėjo į jų pusę, Ukrainos teritorijoje niekas nebuvo sulaikytas“, – teigia A. Charkovskij.
Vidurdienį Volchanskas atrodo visiškai tuščias. Praktiškai niekas neveikia. Centre žmonių galima sutikti tik prie kelių parduotuvių. Jie akivaizdžiai bijo kalbėti, kad nenukentėtų. Gyvenvietė – pačiame pasienyje, o karo pabaigos dar nematyti:
„Oi, nereikia, ačiū.“
„Nereikia filmuoti. Kaip paskui gyventi be darbo ir pinigų? Visai nebus gyvenimo.“
Užtat gatvėse daug gyvūnų, kuriems žiemą be pagalbos išgyventi beveik neįmanoma. Padeda savanoriai. Priešas smogia kiekvieną. Kai kurie Volchansko gyventojai nežino, kaip gyventi toliau. Prarado viltį.
„Jokios. Nieko nėra. Nėra ateities“, – sako ūkininkas Viktor.
Kai kurie, atvirkščiai, laikosi ir tiki, kad laukia geresni laikai. Likę gyventojai stengiasi padėti vieni kitiems. Kaip ir šioje ligoninėje.
„Mūsų moterys, mūsų padėjėjos, jos dirba su tokiu didvyriškumu. Mus bomborduoja kiekvieną dieną. O jos eina į darbą. O kacapai į mus šaudo reguliariai. Ir kaip tik tuo metu, kai einame į darbą. Taigi, bombos krenta, o jos eina į darbą“, – pasakoja gydytojas Viktor Černyš.
„Labai malonu, kad žmonės mūsų laukė ir pagaliau laukė. Taip bus ir šiame mieste. Viskas bus Ukraina“, – tvirtina A. Charkovskij.
Panašu, kad miestas ilgai neatsigaus – priešas daro viską, kad nekalti žmonės kentėtų. Tokiose gyvenvietėse, kaip Volchanskas, kurios yra prie agresorės sienos, situacija negerės tol, kol karas visiškai nepasibaigs.
