Visu greičiu lekiame į Martunį. Miestelį šalia nepripažintos Kalnų Karabacho Respublikos ir Azerbaidžano fronto linijos. Vairuotojo ir mūsų akys vis krypsta į dangų. Visi regione šiomis dienomis itin baimnasi bepiločių skraidyklių ir savižudžių dronų atakų.
Neoficialūs vaizdo įrašai, rodantys vieno jų smūgį į armėnų karių būrį puikiai atskleidžia naujausių šiame kare naudojamų technologijų žudymo mąstą ir preciziškumą.
Atlikta nepriklausoma vaizdo įrašų analizė skelbia, kad panašiais smūgiais iš oro Azerbaidžanas sunaikino nemažiau 80-ties Armėnijos pajėgų tankų, pusšimtį artilerijos vienetų ir per šimtą transporto priemonių.
Tuo metu, mes jau apšaudymų stipriai paženklintame Martunyje. Gatvėse – nė gyvos dvasios. Vengdami kliūčių, riedame siauromis ir apleistomis gatvėmis. Vos spėjus atvykti į miesto mero pavaduotojo ofisą, visai šalia – „Smerch“ raketos smūgis.
Rūsyje esančioje slėptuvėje gaudome kvapą. Sprogimas sudrebina visą pastatą.
Netrukus mes vėl žemės paviršiuje. Kur pataikė raketa, kariškiai rodyti atsisako. Bet kokia dabar paviešinta jautri informacija gali būti panaudota prieš juos. Tačiau destrukcijos pavyzdžių miestelyje rasti nesunku.
Sunaikintame name gyveno vyresnio amžiaus vyras. Gelbėtojams vos pavyko iš griūvėsiu ištraukti jo kūną.
„Nežinau, kas tai buvo, bet sprogimas buvo garsus ir jų buvo keli. Kad pašalintume kažkieno kūną, teko panaudoti ekskavatorių. Tai buvo senas, daug metų už mane vyresnis žmogus“, – sako Martunio gyventojas Garik.
Įtempti mūšiai, paženklinti miestų gatves nuklojusiomis sprogmenų nuolaužomis, abiejose pusėse kasdien kainuoja mažiausiai kelias dešimtis žuvusių karių. Vien ketvirtadienį žuvo pusšimtis armėnų. Kiek žuvo azerbaidžaniečių – nežinia. Neapykanta ir kaltinimai karo nusikaltimais ir barbariškumu vienas kito atžvilgiu auga abiejose pusėse.
„Jie bombarduoja moteris ir vaikus. Aš noriu eiti į fronto linijas, bet man neleidžia. Visi ten besikaunantys jaunuoliai man lyg vaikai. Aš negaliu taip“, – pasakoja 66-erių Martunio gyventojas Vladimir.
Kol internete daugėja vaizdo įrašų, kuriuose matyti neva iš Sirijos į Kalnų Karabachą kautis Azerbaidžano pusėje pasiųsti Turkijos samdiniai, armėnų akys krypsta į Rusija. Tačiau ši įtakinga regiono žaidėja ryžtingų sprendimų siekiant taikos nesiima. Kremlius Armėnijos užtarti neskuba net ir tada, kai šią savaitę buvo apšaudyta Armėnijos teritorija, kurią, kitaip nei ginčytiną Kalnų Karabachą, Maskva yra įsipareigojusi ginti sutartimi. Be to, Armėnijos premjeras, kreipdamasis į tautą, netrukus atmetė ir Kremliaus pasiūlytą taikos planą: mainais už paliaubas Baku perleisti kontroliuojamas Kalnų Karabacho teritorijas.
„Ši nepriimtina taikos formulė yra panaši į 1938 m. Miuncheno susitarimą, kai Europos didžiosios galios taikos labui neva atidavė Čekoslovakiją Vokietijai. Visi žinome, kas nutiko toliau“, – teigia Armėnijos premjeras Nikolas Pašnianas.
„Jei norime išspręsti nuomonių skirtumus, o mes to norime, prie to turi prisidėti šalys, siekiančios taikos. Ir, žinoma, mes matome brolišką Turkiją, dalyvaujančią šiame procese. Mes tai sveikiname“, – kalbėjo Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas.
Jerevane, kitaip nei Kalnų Karabache, gyvenimas atrodo einantis ramia vaga. Tačiau, kaip ginčytinoje teritorijose, taip ir čia, nuotaikos vis prastesnės. Europos Sąjungai, Jungtinėms Valstijoms, Rusijai ir tarptautinėms organizacijoms toliau abejingai stebint regioną draskantį konfliktą, Armėnijos gyventojai vis labiau jaučiasi palikti likimo valiai.
Be tarptautinės pagalbos ir jos konkrečių darbų vargu, ar karas Pietų Kaukaze gali greitu metu baigtis.
