Panevėžio rajono duonos kepėjai į Krekenavos baziliką žengia nešini didžiuliu kepalu ruginės duonos.
„Tai yra tradicinė duona, tokia, kokią kepdavo mūsų proseneliai, seneliai, tėvai. Anksčiau būdavo visuose namuose kepama duona, kada duonos aromatas pasklisdavo visur“, – kalba kepyklos savininkė Audronė.
Specialiai šiai dienai kepyklos šeimininkai iškepė beveik 25 kilogramų duoną.
„Tai iškepėm tikrai netradiciškai, ne mažą, o didelį kepalą, kiek galim mes panešti su žmona, tiek ir atnešėm. Manau, kad užteks visiems“, – sako kepyklos savininkas Albinas Kisielius.
Būtent vasario penktąją duonai skiriamas ypatingas dėmesys: „Minime šventąją mergelę kankinę Agotą. Jos minėjimo proga šventinama bažnyčiose duona, vanduo, duska, kad saugotų. Ypatingai nuo ugnies nelaimių ir kitokių nelaimių.“
Susirinkusieji tiki, kad šią dieną bažnyčioje pašventinta duona tarsi savotiška globėja saugo nuo negandų ir nelaimių:
„Reikia turėt šitą ugnelę ar tai rankinuke, ar mašinoj, ar namuose kokį gabaliuką.“
„Visą laiką yra šventa Agotėlė mašinoj. Aš daug metų vairuoju, ko gero, ir apsaugą turiu.“
O Akvilina dar turi ir pernykštės duonos gabalėlį: „Sudžiuvęs, nesupelijo, nieko.“
Moteris sako, kad šventos duonelės gabalėlį ypač saugo: „Kad būtų nuo gaisro, nuo visokių bėdų, nelaimių.“
Po vidurdienio mišių klebonas pašventina ir šviežutėlę kepėjų duoną.
Skambant jau savotišku duonos himnu tapusiai dainai tikintieji dalijasi didžiulį kepalą po riekelę:
„Labai skani ir taip atrodo, kad valgai kaip paskutinę vakarienę Jėzaus. Nu taip, duona labai skani.“
„Biškį pasiliksiu kąsnelį kokį.“
„Apsisaugoti nuo gaisro galima, nuo vagių į mašiną galima dėti, kad kvepėtų.“
„Pasidėsim, draugams duosim, bendradarbiams duosim, nes jeigu Dievas savo vietoj, tai ir viskas savo vietoj.“
„Laikysim iki kitų metų, nes čia mama išmokė, mama visa laiką dalindavo mums ir mes vaikams, ir anūkams, su visais pasidalinsim.“
Ir nors šiandien toli gražu ne kiekvienuose namuose pakvimpa kepamos ar raikomos duonos kvapas, anot dvasininko, ši diena tiesiog primena duonos kasdieninės svarbą.
„Juk duonos skonis kaip tėviškė, kaip gimtinė, kuo arčiau, emociškai yra labai svarbus dalykas. Ir šiandien maldoje girdėjome „kasdienės mūsų duonos, duok mums ir šiandien“, tai ir duok tos dvasinės duonos, bet ir tos kasdienės, kuri leistų mums palaikyti gyvybę ir sveikatą šitoje kelionėje“, – kalba klebonas Gediminas Jankūnas.
