Ar artėjant prezidento rinkimams gali didėti Gitano Nausėdos įsikišimas į Seimo darbą? Ar gali daugėti veto, ar gali daugėti pasisakymų?
R. Morkūnaitė-Mikulėnienė: Sunku pasakyti. Nenorėčiau užsiimti vertinimu į ateitį, bet tai, ką matome dabar, tai tikrai turbūt yra skaitlingiausias prezidentūros pasiūlymų kiekis į rudens sesiją ir, matyt, tai yra susiję su politiniu ciklu ir ateinančiais rinkimais.
Prezidento pasiūlymai yra imlūs biudžetui, tai diskutuosime. Turbūt nebus lengva ir bus sunkus taškas kiekvienam politikui būnant daugumoje, kada tu negali sau leisti siūlyti tiek daug, suprasdamas, kokie yra biudžeto pajėgumai ir galimybės.
Nesinori tapti vertinamu, kad esi godus, bet panašu, kad tas debatas panašiai ir suksis, kad štai vieni yra geri, kurie siūlo ir siūlo spręsti, o kiti yra mažiau geri, kurie siūlo neduoti. Aš viliuosi konstruktyvumo ir atsakingo požiūrio.
Ar prezidentas gali naudoti Seimą ir pasiūlymus Seimui kaip platformą rinkimų kampanijai?
G. Paluckas: Manau, jis turi tokią pilną teisę ir ne tik teisę, bet ir pareigą. Galų gale prezidentas ėjo į rinkimus nešinas savo gerovės valstybės programa. Jei manęs atmintis nepaveda ten buvo apibrėžti labai aiškūs kiekybiniai, ne tik kokybiniai rodikliai.
Mes jau tada kalbėjome, kad tam, jog prezidentas galėtų įvykdyti savo programą, reikės labai tvaraus ir gero bendradarbiavimo su Vyriausybe. Tai yra Seimo ir Vyriausybės prerogatyva ir biudžetą tvirtinti, ir siūlymus svarstyti, ir daryti įstatymų pakeitimus. Prezidento aktyvumas vidaus politikoje tiekiant pasiūlymus manęs nei kiek nestebina. O kuo mažiau laiko lieka iki kadencijos pabaigos, tuo daugiau norisi suspėti padaryti ir tuo daugiau pasiūlymų atsiranda.
Kita vertus, nereikia įsižeisti, nusivilti ar save matyti aukos pozicijoje, kai turi pasiteisinti ir pasakyti, kad ne viskam užtenka finansų. Jeigu turi atliekamų pinigų kišenėje ir neduodi, tada esi godus ir neteisingas, bet jeigu tokių neturi, bet gali racionaliai paaiškinti, kur ir kaip yra skiriami finansai, tada protingi žmonės tai vertina ir supranta. Tai yra sąžiningas veikimas politikoje.
Kiek artėjant rinkimams gali būti konstruktyvaus bendradarbiavimo tarp Prezidentūros, Vyriausybės ir Seimo?
G. Paluckas: Su Seimu bendradarbiavimas, mano galva, yra daugiau mažiau padorus, jis vyksta – susitinka valdyba, prezidento patarėjai bendrauja su frakcijomis.
Na, o su premjere ar su Užsienio reikalų ministru, su kuriuo ryšys turėtų būti, susitinka kartą į 6 mėnesius, tai tikrai nėra normalu. Ir aš nežinau, ar praktikoje anksčiau yra buvę tokių dalykų. Vadinasi, kažkur ta juoda katė yra perbėgusi kelią. Aš nesiimsiu polemizuoti ar diskutuoti, kur ir kas, bet, kad santykiai nėra patys geriausi, man, žiūrint šiek tiek iš šalies, yra akivaizdu.
Kaip tie santykiai gali blogėti? Gal jie kaip tik gėrės?
R. Morkūnaitė-Mikulėnienė: Dirbame visi savo darbą taip, kaip sugebame, kaip mokame. Prezidentas turi savo atsakomybės sritis, Vyriausybė – savo, Seimas – savo. Nežinau, ar kada nors būna tobuli santykiai. Sunku būtų įvertinti ankstesnių prezidentų ir vyriausybių santykius, bet, manau, būdavo pakankamai karščio ir pakankamai normalumo.
Šioje kadencijoje prezidentas save mato labiau kaip oponuojantį polį, galbūt tai irgi yra normalu, bet tokiais esminiais klausimais, kaip, pavyzdžiui, gynyba, tai randame sutarimą ir, manau, tai ir yra mūsų visų aukščiausias tikslas.
Visą pokalbį išgirskite vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
.jpg)
