Staigmeną Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologams pateikė jų stebimas juodasis gandras Kaišiadorių miškuose. Jis į lizdavietę sugrįžo gandrinių išvakarėse. Taip neįprastai anksti parskridusius juoduosius gandrus retai kada išvysi.
„Šiaip pagrinde kovo gale, balandžio pradžioj grįžta, tai faktiškai vienas ankstyviausių juodųjų gandrų sugrįžimų į mūsų šalį“, – tvirtina ornitologas Deivis Dementavičius.
Juodasis sparnuotis apžiūri savuosius namus, pakedena lapus ir žabus, patikrina kur reikės kokią skylę naujomis medžiagomis užlopyti. Šį lizdą ornitologas Deivis Dementavičius aptiko prieš dvidešimt metų – nuošalią vietovę juodieji gandrai itin mėgsta.
„Tai buvo natūralus lizdas, gandrai kelis metus perėjo, paskui lizdas išbyrėjo, gandrai lankė tą lizdavietę, tupinėjo tame medyje, šimtamečiam ąžuole. Prieš šešetą metų nusprendėm renovuoti buveinę, vietoj natūralaus lizdo padarėm dirbtinį, kurį gandrai sekančiais metais užėmė. Ir peri iki šiol“, – pasakoja D.. Dementavičius.
Anot ornitologų, šie sparnuočiai tikri slapukai, laikosi atokiau žmonių. Jiems reikia didelių plotų senose giriose, o tokių buveinių Lietuvoje sparčiai mažėja.
„Situacija su juoduoju gandru Lietuvoje yra prasta, nes šitas paukštis labai archaiškas, jis senų girių gyventojas, jo lizdas didelis ir jam susisukti reikalingi seni medžiai, pagrindinis medis yra ąžuolas, tokių miškų, tokių medžių Lietuvoje nėra daug“, – tvirtina ornitologas Saulius Rumbutis.
Trūksta ir tinkamo maisto, mat vandens telkiniai, kuriuose knibžda žuvų, varliagyvių ar įvairių bestuburių arba patys išdžiūsta, arba didindamas dirbamus plotus juos nusausina žmogus.
„Maisto ten nėra, gandrai badauja, nerasdami maisto – neperi. Ir vėlgi problema“, – kalba S. Rumbutis.
Tad juodųjų gandrų populiacija Lietuvoje sparčiai mažėja. Šis nykstantis paukštis įrašytas į Raudonąją knygą.
„Peri iki 700 porų juodųjų gandrų. Gal atrodo neblogai, bet tai labai nedaug. Lietuva yra gandrų lopšys – tiek baltųjų, tiek juodųjų – jų Lietuvoje peri apie 15 procentų pasaulinės populiacijos“, – sako S. Rumbutis.
Kasmet ir juodieji, ir baltieji gandrai tūkstančius kilometrų skrenda žiemoti į Afriką. O atšilus orams iš laikinosios migracijos grįžta gimtinėn ir, kaip sakoma, snape pavasarį parneša ir grįžę ledus išspardo. Kovo 25-ąją, minint Gandro dieną, ir prasideda šiltasis metų pusmetis
„Gamtoj pokyčiai atitinkami vyksta, atgimsta viskas, veriasi gamta vasaros klestėjimui ir vienas iš tokių reiškinių paukščių praskridimas, kuris vyksta tuo metu, kai saulės šviesos perteklius jau yra“, – aiškina etnologas Jonas Vaiškūnas.
Lietuvoje jau parskridę ir pirmieji baltieji gandrai. Etnologai primena, kodėl nuo seno žmonės laukdavo gandrų grįžimo, keldavo sodyboje ratą, kad tik jie įsikurtų.
„Jie parneša visas tas gėrybes kurių žmogus trokšta, meldžiasi – derliaus, sėkmės, laimės. Jei jau gandrai suka lizdą sodyboje, tai ūkininkai laikydavo, kad tai labai labai geras ženklas, nes tos dieviškos gėrybės, kurias gandrai atneša, jau bus atneštos į šią sodybą“, – tvirtina J. Vaiškūnas.
Manoma, kad kadaise lietuvių protėviai ir Naujuosius metus skaičiuodavo būtent nuo gandrinių.
