Naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ Lietuvos gėjų lygos (LGL) vadovas Vladimiras Simonko ir Darbo partijos pirmininkas Andrius Mazuronis diskutavo, kaip tokį sprendimą priimtų lietuviai, ir susiginčijo.
Pone Simonko, kiek yra tokių atvejų, kai vienos lyties asmenų šeima vienoje valstybėje turi teisę auginti vaiką, nuvažiuoja į kitą ir tokios teisės nebeturi? Kas tada, vaiką atima?
V. Simonko: Tai galiu papasakoti istoriją, kuri įvyko prieš 3 savaites. Mes sulaukėme skambučio, skambino mama, kurios dukra su savo drauge susituokė Danijoje. Jos abi lietuvės, bet esmė tokia, kad jos turi biologinį vaikelį. Jos planuoja grįžti į Lietuvą, bet iškilo klausimas, kam priklauso vaikas.
Kai jos buvo Danijoje, viskas buvo tvarkoje ir jos buvo pripažintos pora, šeima, bet sugrįžus į Lietuvą vaikas ima priklausyti tik vienai mamai. Tai, pone Mazuroni, kaip jūs žiūrite į šitą situaciją, kai kirtus Lietuvos sieną pasikeičia šeimos statusas?
A. Mazuronis: Man atrodo, mes čia maišome Dievo dovaną su kiaušiniene. Tie du asmenys vykdami į Daniją puikiai žinojo, kokia Lietuvoje yra teisinė bazė. Politine valia Lietuvoje teisinė bazė yra tokia, kad vienos lyties asmenų partnerystė ar galimybė auginti vaikus pagal įstatyminę bazę nėra leidžiama. Taip yra, nes tokia yra mūsų visuomenė. Visuomenė renka tas politines jėgas, kurios atstovauja tokią ideologiją, kurios atstovauja tokį požiūrį, todėl natūralu, kad visuomenės nuomonė atsispindi politiniuose sprendimuose. Šiai dienai mes turime tokius politinius sprendimus, kuriuos nulemia visuomenė ir jos požiūris.
Kai pasikeis visuomenės požiūris, kai bus kiti žmonės valdžioje, kai kiti žmonės priiminės sprendimus, tai gal tada tie sprendimai ir bus padaryti. Taip natūraliai veikia visos demokratinės valstybės. Aš labai džiaugiuosi, kad Lietuva taip pat yra demokratinė valstybė, bet šiai dienai situacija yra tokia, kokia yra. Čia nėra kažkokių teisėtų lūkesčių pažeidimas, visi žmonės puikiai žino, kokia teisinė bazė yra, kokia teisinė galimybė yra vienos ar kitos struktūros šeimą turėti vienoje ar kitoje šalyse. Su tuo reikia susitaikyti ir tą reikia priimti.
Europos Sąjunga yra labai diversifikuota. Ji labai didelė geografiškai, skiriasi žmonių požiūriai, kultūriniai požiūriai, istorinė raida, vertybių suvokimas. Tai, man atrodo, kad blogiausia yra tai, jog Briuselis ir Europos Komisija pradeda priverstinai taikyti vieną jų klausimo suvokimo klišę, kuri yra labai jautri, kuri neturi nieko bendro su ekonominiais, vienos rinkos, saugumo, užsienio politikos dalykais. Tokius bendražmogiškus, vertybinius dalykus pradeda, nenoriu taip sakyti, bet stumti buldozeriu. Šitas sprendimas būtų prievartinis ir tai nėra labai gerai. Mes jau gyvenome sąjungose, kai sprendimai buvo priiminėjami kažkur toli centre ir į visuomenes bandomi įskiepyti priverstiniu būdu.
Pone Mazuroni, jeigu Europos Komisija priimtų šį sprendimą, jis būtų privalomas Lietuvai?
A. Mazuronis: Taip, jis būtų privalomas Lietuvai.
Kaip tada turėtų keistis mūsų teisinė bazė?
A. Mazuronis: Tai, prie ko aš ir grįžtu – Lietuva turės formuluoti ir savo pozicijas šitų teisės aktų požiūriu. Europos reikalų komitete, kurio narys esu ir aš, taip pat turėsime diskusiją, kaip mums reikės mandatuoti ministrus, vykstančius į tarybą, ir formuluoti Lietuvos poziciją.
Pavyzdžiui, man kyla labai daug klausimų dėl šių teisės aktų subsidiarumo, proporcingumo principo. Mes tikrai kelsime klausimą ir Europos reikalų komitete giliai žiūrėsime, ar čia nekyla teisinių prieštaravimų. Galų gale, jei reikės priverstiniu būdu perkelti šiuos europinius teisės aktus į mūsų nacionalinį teisyną, visada yra galimybė kreiptis į Konstitucinį teismą. Aukščiausią galią turintis teisinis institutas, išaiškinantis įvairiausius teisinius aspektus, galės nuspręsti, ar tokių teisės normų įdiegimas į mūsų nacionalinę teisę neprieštarautų mūsų pagrindiniam teisiniam dokumentui – Konstitucijai.
Tai tiesiog pasitikrinimui, todėl, aš manau, ir kitą poziciją turintys žmonės taip pat tam neprieštarautų. Tą išsiaiškinti privalu tam, kad žinotume, ar tie siūlomi sprendimai atitinka mūsų teisyną, taisyklių rinkinį, pagal kurį mes gyvename, ar jie bando jį keisti buldozerio principu. Tokie būdai visuomenėje sulaukia atmetimo ir, labai svarbu, visuomenėje sukelia nepasitikėjimą europinėmis institucijomis. Tas nepasitikėjimas ir taip labai didelis, ir jis didelis pagrįstai. Mūsų didžiausia vertybė – buvimas Europos Sąjungoje, bet ji prasidėjo nuo plieno ir anglies sąjungos, o dabar kompetencijų prasme mes labai išplečiame Europos Sąjungos galias ir rolę. Man atrodo, tai nėra visiškai teisinga turint omenyje, kokia Europos Sąjunga yra skirtinga ir diversifikuota.
Visą diskusiją išgirskite laidoje, esančioje straipsnio pradžioje.
